Kelis mėnesius trukęs radijo triukšmas staiga nutyla ir tada trumpųjų bangų eteryje bejausmiu vyro balsu rusų kalba ištariama: „U-V-B-7-6“. Po to perskaitoma serija koduotų žodžių ir skaičių. Tada pranešimas nutrūksta ir eteryje keletui mėnesių vėl įsigali radijo triukšmas, veriamas šaižaus sekundę trunkančio signalo. Ši mįslė paslaptingos radijo stoties klausytojus masina jau 40 metų. Ką šitaip mėginama pranešti? Kas transliuoja šį koduotą pranešimą ir kam?
Kokia šios radijo stoties misija – nežino niekas. Nieko stebėtino, kad keistus pranešimus trumpųjų bangų ruože periodiškai transliuojantis „The Buzzer“ reiškinys apaugo įvairiausiomis sąmokslo teorijomis – nuo rusų karinės komunikacijos iki atmosferinių tyrimų.
Beje, nors prieš kelis metus koduoto pranešimo turinys pasikeitė (į MDZhB-26 47 GERUNOK), iki ir po pranešimo trumpųjų bangų eteryje sklindantis periodiškas pasikartojantis šaižus radijo signalas nesikeičia jau daugiau kaip 40 metų. Šis šaižus signalas per minutę pakartojamas 25 kartus, o trunka apie sekundę. Jis kartojamas be paliovos – išskyrus tuos momentus, kai eteryje pasigirsta vyriškio balsas.
Pranešimas transliuojamas 4625 kHz dažniu – jo paklausyti gali kiekvienas, taip pat ir jūs. Beje, šis dažnis retransliuojamas taip pat ir internetu: skiltyje „Frequency“ įrašykite dažnį 4625. Kompiuterio garsiakalbyje ar ausinėse pasigirs paslaptingasis signalas.
Keliasdešimt metų buvo manoma, kad paslaptingos transliacijos vykdomos iš Povarovo miesto netoli Maskvos, tačiau 2010 m. rugsėjį transliacijos vieta buvo pakeista. Dabar manoma, kad signalas sklinda kažkur iš vakarinio Rusijos pasienio su Baltijos šalimis.
Svetainėje „Numbers Station“ aiškinama, kad ši radijo stotis veikia „kaip vakarinės dalies karinių dalinių komunikacijos centras, iš kurio siunčiami signalai kitiems kariniams daliniams“. Vis dėlto, šis mįslingas dažnis sulaukė nemenko šią mįslę įminti panūdusių viso pasaulio radijo mėgėjų dėmesio.
„Numbers Station“ svetainę prižiūrintis inžinerijos studentas iš Pitsburgo Ryanas Schaumas šiuo signalu susidomėjo maždaug prieš metus.
„Iš pradžių pasižiūrėjau vaizdo siužetą „Youtube“ – tas paslaptingumas mane pakerėjo, – atviravo R. Schaumas. Tiesa, jis neslepia, jog kodo šifruoti nemėgino. – Šių žinučių neatkoduos nė vienas pašalinis asmuo, kuriam jos nėra skirtos. Be kodų knygos iššifruoti šio pranešimo nepavyks.“
Taip pat manoma, kad ši stotis yra slaptas ryšio kanalas. Nors šio signalo ir koduotų pranešimų gali klausytis kiekvienas, šifruotė tebėra visiška paslaptis. Visi šifruoti pranešimai prasideda bendru šaukiniu, kuris iki 2010 m. buvo UVB-76 (arba UZB-76). Prieš ketverius metus balsas eteryje ištarė kitą šaukinį – MDŽB (MDZhB). Tačiau daugelis šią stotį tebevadina kaip ir seniau – UVB-76.
Anksčiau mįslingoji radijo stotis transliuodavo ir valandinį šaukinį – minutės trukmės dviejų tonų signalą. Jis būdavo kartojamas prasidėjus naujai valandai. Tačiau nuo 2010 birželio valandinis signalas iš eterio dingo.
Įdomiausia, kad šiuo dažniu transliuojami kodai nesikeičia ištisus mėnesius ar net metus. Kodėl – nežinia. 2011 m. sausį balsas ištarė „ILOTICIN 36 19 69 46“. Tas pats kodas buvo pakartotas ir beveik po keturių mėnesių, 2011 m. gegužės 11 d.
Balsiniai pranešimai eteryje pasigirsta nereguliariai. Iki 2010 m. žinutės pasigirsdavo kas keletą ar keliolika mėnesių ar net metų. O nuo 2010 m. balso pranešimai girdimi kas keletą savaičių.
Kartais jie eteryje pasigirsta prieš svarbius įvykius ar po jų. Pavyzdžiui, 2014 m. kovo 18 d., nepraėjus nė parai po Kryme Rusijos Federacijos surengto „referendumo“, balsas eteryje perskaitė: T-E-R-R-A-K-O-T-A. Michail, Dmitrij, Ženia, Boris (MDŽB), Michail, Dmitrij, Ženia, Boris. 81 26. T-E-R-R-A-K-O-T-A.
O šių metų lapkritį buvo transliuoti 28 skirtingi balso pranešimai.
Apie 2010-uosius, kai staiga pasikeitė radijo stoties dislokacijos buveinė, buvo spėliojama, kad iš Pamaskvėje esančio Povarovo miesto stotis perkelta į netoli Estijos ir Latvijos esantį Pskovo miestą.
Otavoje (Kanada) dabar studijuojantis 20-metis rusas Jegoras Jesvejevas iš Maskvos pasakojo kaip netoli Pskovo jis atrado ir apžiūrėjo tai, ką manė esant UVB-76 stoties dislokacijos vietą.
„Ten buvo šiurpoka – kaip ir bet kuriam apleistam pastate, – „MailOnline“ pasakojo J. Jevsejevas. – Keisti ten ir žmonės, dar keistesnis kraštovaizdis. Sykį mačiau, kaip keliu, kuris baigiasi miške, nuo apleistos sovietų karinės bazės pusės dviračiu atvažiuoja kažkoks vyriškis. Su savimi jis neturėjo nieko, išskyrus dviratį. Iš miško jis mynė laukų pusėn. Kiek man žinoma, tuose laukuose ištisus kilometrus visiškai nieko nėra.“
„Kita mano matyta keista žmogysta buvo 40–50 m. moteris. Ji buvo su vaikišku sėdimu vežimėliu, – toliau pasakoja studentas. – Iš pradžių pamaniau, kad ji atėjo iš miesto pasivaikščioti. Bet kai ji praėjo pro šalį, pamačiau, kad vežimėlis tuščias. Ji nuėjo tuo miško keliu, vedančiu į griuvėsius. Kas į apleistą karinę bazę vaikšto stumdamas tuščią vaikišką vežimėlį?“
Vaikino teigimu, apleistas pastatas atrodo kaip tipiškas sovietų karinė bazė, kurioje – du atskiri perimetrai. Daugelis pastatų suniokoti, šen bei ten styro nutraukti laidai.
„Mes ten radom aibę senų dokumentų, – pridūrė J. Jevsejevas. – Viename buvo įdomios informacijos apie operacijų nutraukimą bazėje.“ Jis mano, kad stotis naudojama kažkokiam vidiniam tam tikros grupės žmonių komunikavimui.
Kiti spėja, kad UVB-76 yra slaptas rusų ryšio kanalas, kuriuo informacija dalijasi rusų kariškiai arba visam pasaulyje dirbantys šnipai.
„Šita radijo stotis yra gyva legenda. Apie ją prikurta aibė keistų istorijų, – pasakoja 60-metis radijo mėgėjas Ary Boenderis iš Olandijos, prižiūrintis svetainę „Numbers Oddities“. – Yra manančių, kad tai – senas sovietinis automatinio branduolinių raketų paleidimo įrenginys, kuriam nustojus pypsėti, į vakarus bus paleistos branduolinės raketos. Anksčiau buvo kalbama, kad tai – nuotolinė Černobylio atominės jėgainės valdymo stotis. Dar kiti spėlioja, kad tai – NSO švyturys, sąmonės kontrolės įrenginys, kuriuo rusai gali programuoti žmogaus protą. Žinoma, visos šios versijos – nesąmonės.“
„Kai 2010 m. rugsėjo 1 d. pypsėjimas liovėsi, daugelis sąmokslo teoretikų manė, kad tai – pasaulio pabaigos pradžia, – pasakoja olandas. – Tačiau tąkart joks atominis karas neprasidėjo. Ir jokie ateiviai neatskrido. Kiek žinau, stotis perkelta iš Povarovo į Sankt Peterburgo apylinkes.“
A. Boenderis įsitikinęs, kad taip įvyko dėl Rusijos karinių pajėgų reorganizacijos ir perdislokavimo. Jis neabejoja, kad radijo stotis yra karinė. Jis pridūrė manąs, jog pasaulyje veikia daugiau panašių radijo stočių – taip pat ir JAV, Kinijoje. Tokios transliacijos, ko gero, yra kažkuo naudingos.
Ginčijamasi dėl paties šaižaus sekundinio signalo. Vieni mano, kad tokį garsą skleidžia prie mikrofono pastatytas įrenginys ar prietaisas. Kiti mano, kad tai – elektroninis signalas. Tikrai žinoma, kad eteryje pasigirstantis balsas nėra įrašytas – jis transliuojamas tiesiogiai. Skambant balsui kartais girdisi ir sekundinio signalo šaltinis – todėl ir manoma, kad jis gali būti transliuojamas per mikrofoną. Kad pranešimai skaitomi tiesioginiame eteryje, sprendžiama iš keleto atvejų, kai diktorius kartais pasitaiso, ištardamas rusišką žodį „sboj“ (liet. – sutrikimas), o tada tęsia šifruotą pranešimą. Ypač retais atvejais sekundinio signalo fone buvo girdėti kitų asmenų balsai.
Pavyzdžiui, 2001 m. lapkričio 3 d. netyčia buvo paliktas įjungtas mikrofonas, o klausytojai tądien išgirdo sakinius rusų kalba: „Aš 143. Negaunu signalo iš generatoriaus“ ir „Jis transliuojamas iš aparatinės.“
Tačiau pačiam A. Boenderiui atrodo, kad pasikartojantį signalą skleidžia ne įrenginys prie mikrofono – veikiau tai yra „elektroniniu būdu generuojamas garsas“.
„Šiaip ar taip, pypsėjimas geriausiai girdimas Europoje. Trianguliacijos rezultatai rodo, kad signalo šaltinis yra Rusijos teritorijoje netoli Estijos ir tarnauja, ko gero, Vakarų karinei apygardai, – informuoja priyom.org. – Beje, pranešimai siunčiami trumpųjų bangų ruože, tad jų klausytis galima ir paprastu radijo imtuvu. Dėl šios priežasties siunčiami balso pranešimai, kuriuos gali priimti ir nepatyrę radijo mėgėjai.“
Tiesa, 2008 m. balandį pasirodė Boroko geofizinės observatorijos pranešimas, kuriame informuojama, jog jos darbuotojai to paties dažnio bangomis – 4625 kHz – tyrinėjo jonosferą. Jie atliko Doplerio efekto matavimus – minėtu dažniu buvo pasiųsta banga, ir buvo stebima, kaip ji keliauja jonosfera. Kodėl tyrimams buvo pasirinktas kaip tik toks dažnis ar kas suteikė leidimą jį naudoti, nežinia.
Šiaip ar taip, mįslė lieka neįminta – niekas nežino, ką reiškia šifruoti pranešimai ir kaip juos reiktų iššifruoti. Žinoma tik tiek, kad signalas ir pranešimai pradėti transliuoti prieš keturis dešimtmečius. Pranešimai tada visuomet baigdavosi taip, kaip ir prasidėdavo – mįslinguoju UVB-76.
