"Džiaugiuosi galėsianti dainuoti su savo vyru Alfredo Nigro klaipėdiečiams. Tai man didelė ir jaudinanti atsakomybė, nė kiek ne mažesnė nei dainuoti La Scaloje", - "Vakarų ekspresui" prisipažino geriausiu sopranu pasaulyje vadinama dainininkė Violeta Urmanavičiūtė-Urmana.
Operos solistų Violetos Urmanavičiūtės-Urmanos Ir Alfredo Nigro balsai Klaipėdos muzikiniame teatre skambės jau visai netrukus - balandžio 24-ąją. "Vakarų ekspresas" ta proga kreipėsi į dainininkę, gastrolėms išvykusią į Niujorką, su prašymu atsakyti į klausimus. Nors ir labai stokodama laiko, V. Urmanavičiūtė netruko atsiliepti.
- Esate pasaulinio garso vokalistė, bet visada būna pradžia. Kas buvo tas pirmasis žmogus, įvertinęs Jūsų balsą ir galimybes?
- Tikrinant balsus Marijampolės vaikų muzikos mokyklos chorui, choro vadovas, išklausęs mano balso ir pastebėjęs trijų oktavų apimtį, pasakė, jog galėčiau tapti dainininke. Man tuo metu labai patiko dainuoti, bet buvau kukli.
Dainavau "Dainų dainelėje", bet tercetu. Pamenu didelį stresą. Dainuojant chore, kai trūkdavo žemų balsų, manęs prašydavo dainuoti mecosopranu. Kai trūkdavo sopranų - dainuodavau sopranu, tačiau tuo metu svajojau būti vargonininke. Vėliau tas troškimas pasitraukė. Būdama šešiolikos ėmiau svajoti dainuoti taip, kaip dainavo Callas, Tebaldi, Sutherland ir kiti žymūs sopranai...
- Kas Jums, siekiant balso tobulumo, yra davęs daugiausiai - ir Lietuvoje, ir užsienyje?
- Man šypsojosi laimė atrasti tinkamus dainavimo mokytojus. Lietuvoje tai buvo šviesaus atminimo profesorė Vlada Mikštaitė, Miunchene - profesorius Josef Loibl, su kuriuo dirbu iki šiol. Esu įsitikinusi, jog dainininkas turi pats žinoti, ko trūksta balsui ir kaip jis turi skambėti ateityje. Tuomet neapsirikdamas "susiurbsi" iš mokytojo reikalingas žinias.
- Prieš kelerius metus esate prisipažinusi, kad jau sudainavote beveik visas partijas, apie kurias aistringai svajojote. Gal vis dėlto dar atradote pasaulinės operos klasikos vaidmenų, kurių norėtumėte imtis?
- Išties visos svajonės realizuotos. Dabar repertuarą diktuos balso vystymasis. O tai labai sunku nuspėti, nes pasirodymai planuojami penkeriems metams į ateitį. Aš jau šiandien, pavyzdžiui, turiu atsakyti į klausimą, ar norėčiau 2015 metais dainuoti Abigailės partiją operoje "Nabukas". Gal ir noriu. Bet tuo metu, ko gera, apsispręsiu ne tokių sudėtingų partijų naudai...
- Įdomu, kaip vyksta vaidmenų pasirinkimas: Jums siūlo vaidmenį, tarkim, "Metropolitan opera", ar Jūs, sužinojusi, kad viename ar kitame Europos ar JAV teatre įdomus režisierius renka artistų - vokalistų trupę, pareiškiate pageidavimą?
- Retai būna, kaip atsitiko Niujorko "Metropolitan", kai prieš pradėdamas dirbti naujasis generalinis vadybininkas mane pasikvietė pokalbio ir teiravosi, ką norėčiau dainuoti šioje scenoje. Tada jis manęs ir paklausė dėl "Attilos" pastatymo... Jame aš tik sudainavau, diriguojant Riccardo Muti. Paprastai be įtampos, tarkim, pietaujant tiesiogiai kalbuosi su teatrų vadovais. Bet visus reikalus tvarko mano agentas.
Būtent todėl, kad aš jau viską ką norėjau esu sudainavusi, būna sunku net jam nurodyti būsimą repertuarą. Esu tokioje malonioje situacijoje, kai teatrai manęs klausia, ką norėčiau dainuoti. Bet pastaruoju metu kiek vengiu naujų pastatymų. Mat tuomet nežinai, kas tavęs laukia. Šiandien režisieriai mėgsta operas apversti žemyn galva ir pridaro įvairių vulgarių ir absurdiškų dalykų.
Nenoriu rizikuoti įsipareigoti penkeriems metams, kad paskui tektų atsisakyti, jei pastatymas nepatinka. Aš taip nepratusi...
- Lietuvoje tarsi ir neturime įgudusių vadybininkų. Kiek Jums, pelniusiai pasaulinę šlovę, atrodo svarbus vadybininko ir atlikėjo tandemas?
- Tarp dainininko ir vadybininko turi būti abipusis pasitikėjimas. Agentas turi gerbti artistą, jo meninį skonį ir profesinį instinktą. Esu girdėjusi labai bjaurių bendradarbiavimo istorijų, bet man ir su agentu pasisekė: su juo dirbu nuo pat karjeros pradžios. Jis žino galbūt man galįs patarti, kartais net įkalbėti. Bet versti ir priversti jis manęs, kaip ir bet kas kitas, negali. Jokių kompromisų dėl teatrų, dirigentų ar kieno nors kito gerovės. Nes man praradus balsą, greitai surastų pakaitalą - geresnį ar blogesnį. Pasaulis didelis... Bet man balso jau niekas negrąžintų...
- Mėgstate La Scalos, Madrido teatrus ir jų publiką. Ar pasitaiko gastrolių, kai susirenka publika, kuri ateina ne mėgautis iš tiesų aukštos klasės atlikėjų galimybėmis, o dėl to, kad tai - mados reikalas? Ar Jūs tai jaučiate?
Dėl La Scalos esu tos pačios nuomonės kaip ir Maria Callas, - čia renkasi savotiška publika. Kai ten dirigavo Rikardas Muti, muzikinis lygis buvo garantuotas. Ir atlikėjai buvo apsaugoti nuo keleto kretinų kvailų išpuolių. Tiesą sakant, dėl to buvau ant jų taip užpykusi, kad atsisakiau dainuoti dvi labai svarbias operų premjeras. Po didelio pasisekimo La Scalos gastrolėse Tel Avive ir Tokijuje pernai vėl užsimezgė dialogas.
Aš publiką, o ji mane mėgsta visuose teatruose. Svarbu gerai dainuoti! Tačiau nereikia manyti, kad tai - visiems laikams. Reikia nuolatos tobulintis. Pasaulinis marketingas neaplenkė ir operos pasaulio. Dažnai pasitaiko "išpūstų" karjerų, kurios, beje, ir sprogsta kaip muilo burbulai. Bet ne visi klausytojai sugeba atskirti grūdus nuo pelų...
Nelabai svarbios priežastys, kodėl žmonės ateina į operą. Svarbu, kad ateitų vieną kartą ir paragautų iliuzinio mūzų pasaulio... Mums reikalinga publika. Ir surinkti ją kaip, tarkim, "Metropolitan" kas vakarą po keturis tūkstančius žmonių nėra paprasta. Aš myliu visus, kurie ateina klausytis koncerto ar operos ir stengiuosi jiems dainuoti kuo geriau!
- Kuriuos savo vaidmenis ir kuriuose teatruose vertinate kaip labiausiai pasisekusius?
- Aš labai kritiška sau, ir man labai sunku atsakyti į šį klausimą. Pirmoji ledi Makbet Sevilijoj, pirmosios Ariadnė ir Džokonda "Metropolitan", debiutas Vienos operoje Eboli vaidmeniu, pirmoji Toska Florencijoje... Matote, greit sudėliosiu visą savo veiklos sąrašą...
Turėjau laimės dalyvauti daugelyje svarbių operos pastatymų visuose svarbiausiuose pasaulio operos teatruose, dainavau spektaklius ir koncertus su visais žymiausiais dirigentais, dalyvavau visuose žymiausiuose festivaliuose... Atrodo, kad giriuosi. Bet tai yra faktai. Ketinu savo interneto puslapyje (www.violetaurmana.com) įsteigti statistinę skiltį - kiek, kur, ką esu dainavusi...
- Vienas Rusijos bosas yra prisipažinęs, kaip jam buvo sunku atlikti kunigaikščio partiją, kai jis, apvilktas keliolikos kilogramų šarvais, pririštas prie kopėčių, turėjo dainuoti žemyn galva. Ar Jūsų daliai yra tekę panašių išbandymų?
- Kol kas dar neteko taip kentėti. Bet jau buvo atvejų, kai pasakiau: arba kostiumas ir perukas bus pakeisti, arba aš neatvyksiu dainuoti. Kai kuriuose kontraktuose yra net įrašyta, jog mes turime vilkėti kostiumus ir būti grimuojami taip, kaip numato režisierius. Bet, kaip jau minėjau, su manim yra skaitomasi. Antraip aš pasirinkčiau nedainuoti... Bet priešintis dažniausiai galima tik iki tam tikros ribos.
- Mano akimis, esate pasaulio pilietė. Ar aplanko nostalgija vaikystei Marijampolės rajone, nostalgija Lietuvai?
- Labai noriu išvažinėti Lietuvą skersai išilgai. Deja, visiškai neturiu tam laiko. Taip norėčiau savo vyrui parodyti nuostabią Lietuvos gamtą, mūsų miškus, pušynus, ežerus, mano kūdikystės vietas... Jaučiuosi įsišaknijusi Lietuvoje. To niekas nepakeis.
- Keletas klausimų apie Jūsų gyvenimiškus įpročius. Ar scenos primadonai ir publikos numylėtinei tenka slapčia, o gal net viešai pravirkti? Jei taip, - kas pajėgus Jums ašaras nušluostyti?
- Niekam netenka ašarų šluostyti, nes gyvenu labai ramų gyvenimą be dramų. Praktikuoju pozityvų mąstymą. Nepaisydama nuolatinio ir rimto streso, miegu puikiai.
- Jūs daug gastroliuojate. Ar turite ištikimų draugų, su kuriais yra (arba nėra) poreikis bendrauti?
- Draugų turime daugelyje pasaulio šalių. Paprastai jiems per 60... Turime dvejus "tėvelius" Amerikoje! Nesusitinkame labai dažnai. Bet kai susitinkame, atrodo, kad matėmės vakar. Dainuodama ypač sunkų repertuarą, kalbėti vengiu. Todėl dažniausiai ryšius su pasauliu palaikome internetu. Reguliariai skambinu tik tėveliams.
- Ar Jums svarbūs mados klyksmai? Ar teikiate ypatingos reikšmės maistui?
- Mėgstu rengtis patogiai. Bet manau, jog mano statusas įpareigoja. Todėl įvairioms progoms ir spektakliams stengiuosi apsirengi atitinkamai elegantiškai. Labai mėgstu papuošalus. Koncertams visos suknelės yra siūtos specialiai man Miunchene ir Italijoj. Mano rūbai retai išeina iš mados. Laukiu, kada suliesėsiu, kad vėl galėčiau apsivilti savo Dolce&Gabbana kostiumėlį. Bet spintose kabo ir nemažai drabužių pastorėjimo atvejui...
Šiuo metu su vyru, galima sakyti, laikomės dietos. Jis labai sulyso, to nepasakyčiau apie save, bet esu teisingame kelyje. Dainuojant šitą repertuarą yra gana pavojinga užsiimti liesėjimo eksperimentais. Laukiu, kad po keleto dienų, grįžus iš Niujorko, galėsiu šiek tiek daugiau kontroliuoti savo mitybą.
Gražina JUODYTĖ
