1990-aisiais kartu su didele 60-ies bendraminčių ekspedicija į Balchašo lagerį išvyko ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Architektūros fakulteto Urbanistinės analizės mokslo laboratorijos vedėjas, VGTU (buv. VISI) absolventas profesorius Algis Vyšniūnas.
Nuo to laiko profesorius Algis Vyšniūnas jau devyniolika vasarų vyksta į lietuvių tremties vietas. Daug paminklų ant masinių lagerių kalinių kapaviečių pastatęs VGTU architektas, Lietuvos architektų sąjungos narys, daugelio Lietuvos geriausių architektūrinių projektų laimėtojas, Geriausio 2002 m. Vilniaus urbanistinio planavimo projekto autorius vadovavo vienai jaunimo ekspedicijai„Misijai Sibiras" Kazachstane.
Neabejoju, kad Jūsų keliones lydėjo įvairūs paradoksalūs įspūdžiai: graži gamta ir užžėlusių kapų „urbanistika“, daug nukentėję ir nieko nekeikiantys buvę tremtiniai...
Koks paradoksas Jus labiausiai sukrėtė? Kas iš šių kelionių visgi paliko Jums giliausią įspūdį tiek gerąja, tiek blogąja to žodžio prasme?
Pernai Kazachstane buvau du kartus – su jaunimo ekspedicija „Misija Sibiras 2009“ ir pagal Kazachstano Respublikos ambasados Lietuvoje specialų projektą. Tai visiškai skirtingos ekspedicijos, kurių iš esmės ir skirtingi tikslai. Apie abi ekspedicijas negaliu pasakyti nieko blogo. Pirmoji ekspedicija turi geroką porciją populizmo, bet šiuo atveju tai nėra blogai. Dažnai istorija pasakojama komiksų pavidalu, o jeigu rimtai, tai keliaudamas su jaunimu, dažnai stebėdavausi, kaip jie nieko nežino apie pasipriešinimo ir tremties dalykus.
Gamta Kazachstane tikrai įspūdinga – yra ir dykumos, ir stepės, ir kalnai. Kazachstanas - didžiulis, sparčiai tobulėjantis kraštas. Į servilizmą, nuolankumą linkusiems lietuviams reikėtų pasimokyti iš kazachų savigarbos, išdidumo. Blogo nieko negaliu pasakyti, nes nepatogumai europiečiui, nepripratusiam prie vietinės specifikos (maisto, klimato ir pan.), tai dar ne blogis.
Iš jaunimo ekspedicijos dalyvių „Misija Sibiras 2009“ teko girdėti, kad per visą kelionę niekas nesusipyko, nekilo jokių tarpusavio pretenzijų nei dėl gyvenimo sąlygų, nei kitų nepatogumų.
Kaip Jūs vertinate su Jumis keliavusio jaunimo reakciją? Buvote ir šios ekspedicijos vadovas. Ar nenusivylėte su Jumis keliavusia šiuolaikine jaunimo karta?
Jokiu būdu nenusivyliau komanda su, kuria praleidau 17 dienų ne itin dideliame komforte. Tikrai nebuvo jokių nesusipratimų, ginčų, pykčio. Jaunuoliai ir išsilavinę, ir, kas svarbiausia, labai pilietiški. Netgi stebino, kad visi labai muzikalūs ir turi puikų humoro jausmą. Išsiskyrėme puikiausiais draugais. Dabar jie važinėja po Lietuvos mokyklas, aukštąsias mokyklas ir pasakoja savo įspūdžius apie lagerius Kazachstane. Jaunimo reakcija yra normali, kaip ir visų, kurie pirmą kartą kažką sužino apie baisybes Kazachstane. Mačiau ypač rimtus ir susikaupusius veidus, kai pagerbėme Kingyro sukilėlių atminimą prie paminklo Džezkazgane. Tada galutinai įsitikinau, kad ekspedicija pavyko su kaupu.
Tremtinių atsiminimų literatūroje dažnai pasirodo mintis, kad galima atleisti viską, bet patirtų išgyvenimų niekada nepavyks ištrinti iš atminties. Kokius jausmus, emocijas patyrėte – kaip prieš Jūsų akis atsiverdavo lagerių ar tremtinių kapinių platybės? Ar atsirado retorinių klausimų?
Pagrindinis jausmas – didelės neteisybės jausmas, suvokimas, kad Kazachstane ir apskritai Sibire kentėję ir žuvę žmonės nepatyrė teisingumo. Pasiskaitykite žurnalisto R.Čekučio straipsnį „Lietuvos išdavikai ir niekšai“ ir Jūs suprasite, apie ką aš kalbu. Niekšui reikia ne atleisti, o jį įvardinti. Pagrindinis retorinis klausimas – kodėl lietuviai tokie abejingi, kai kalbama apie patį kruviniausią Lietuvos istorijos etapą? Kodėl nėra rimto kokybiško paminklo kovotojams už Laisvę, bet plepama apie kažkokius pseudomeninius simbolius ir kitokius avangardinius niekalus?
Galbūt po šių kelionių Jums susiformavo naujas Jūsų gyvenimo moto? Gal turėtumėte moralą jaunajai lietuvių kartai? Kaip šiuolaikinę ekonominę krizę vertina buvusio tremtinio vaikas...?
Moralas turėtų būti ne jaunimui, bet tiems, kurie per 20 Nepriklausomybės metų padarė taip, kad jaunimas emigruoja iš Lietuvos, tiems, kurie atima iš jaunimo tikėjimą, kad reikia sąžiningai elgtis. Moralas turėtų būti intrigantams, sukčiams, gyvenantiems iš kitų darbo, pseudomokslininkams, pseudomenininkams ir pan.
Ar dar turite neišpildytų lūkesčių įamžinant Lietuvos tremtinių vietas? Ar dar planuojate kelionių į trėmimų ir lagerių vietas?
Taip.
Edita Jučiūtė
Visą interviu su A. Vyšniūnu skaitykite VGTU žurnale „Sapere aude“ (http://www.vgtu.lt/upload/sk/164/sapere_aude_nr_01_opt.pdf).
