Ieškodamas tinkamo monitoriaus, aplankiau ne vieną parduotuvę, keliasdešimt interneto forumų ir apžvalgų svetainių, perskaičiau šimtus, o gal net tūkstančius vartotojų atsiliepimų.
Prisipažinsiu, esu labai reiklus vartotojas, todėl ieškodamas reikiamo, o ypač brangesnio daikto, skiriu daug (o kartais net ir per daug) laiko pasiūlos tyrimams. Šį kartą mano akiratyje atsidūrė monitorių rinka – su laiku atsirado poreikis pasikeisti ilgai turėtą 19 colių monitorių. Nors pagrindinis mano darbas susijęs su nuotraukų apdorojimu, esu ir nemažas žaidimų bei kino gerbėjas, todėl reikalavimų monitoriui sąrašas šiek tiek ilgesnis nei dera įprastam fotografui.
Ieškodamas tinkamo monitoriaus, aplankiau ne vieną parduotuvę, keliasdešimt interneto forumų ir apžvalgų svetainių, perskaičiau šimtus, o gal net tūkstančius vartotojų atsiliepimų. Nors nuo pirmosios minties apie monitoriaus įsigijimą iki naujo monitoriaus atsiradimo ant darbo stalo praėjo šiek tiek daugiau nei du mėnesiai, džiaugiuosi paieškų metu įgytomis žiniomis ir patirtimi, kuria ir pasidalinsiu šiame straipsnyje.
Į ką atkreipti dėmesį perkant monitorių?
Teoriškai prieš perkant būtų naudinga nustatyti bent abstrakčius reikalavimus monitoriui ir tam tikrą biudžetą. Deja, praktika, kaip pats įsitikinau, neretai prieštarauja teorijai. Renkantis reikalavimai kito ne ką lėčiau nei iš pradžių nustatytas griežtas biudžetas. Pagrindinė kaitos priežastis – vis didėjantis kintamųjų (monitoriaus charakteristikų) skaičius. Patikėkite manimi – tai, ką rašo monitoriaus reklaminiame buklete, o kartais netgi ir gamintojo svetainėje – toli gražu ne viskas, ką reikėtų žinoti pirkėjui. Tad, manau, kiekvienam būtų naudinga sužinoti šiek tiek daugiau apie šiuolaikinių monitorių technologijas ir charakteristikas, kad nebūtumėte suklaidinti apgaulingų reklamų.
Monitorių matricų tipai
Nors visų skystųjų kristalų ekranų pagrindą, kaip ir sufleruoja pavadinimas, sudaro skystieji kristalai, skiriasi kristalų išdėstymo būdai. Atrodytų, kad tokia techninė smulkmena turėtų mažiausiai rūpėti pirkėjui, tačiau tai viena svarbiausių monitoriaus savybių. Žinant ją, galima daug pasakyti apie patį monitorių. Taigi, pagal kristalų išdėstymą skiriami trys monitorių matricų (angl. panel) tipai (žr. lentelę).
TN+film matricas turintys monitoriai yra patys pigiausi ir sudaro didžiąją dalį esamos pasiūlos. Dėl kainos jie mėgstami įvairių darbo įstaigų ir nereiklių vartotojų, o dėl puikaus ekrano atsako laiko juos graibsto ir žaidimų mėgėjai. Visgi fotografams tokio tipo monitorių nieku gyvu nerekomenduočiau – spalvos atkuriamos prastai, o žiūrėjimo kampai tikrai nėra tinkami darbui su nuotraukomis. Be to, norėčiau pastebėti, kad monitorių gamintojai gudrauja rašydami būtent TN+film ekranų žiūrėjimo kampus. Visų pirma, matymo kampas iš apačios yra mažesnis už matymo kampą iš viršaus – charakteristikose dažniausiai nurodomi tik 2 skaičiai (vertikalaus ir horizontalaus žiūrėjimo kampai). Na, o antra, bent truputį pakeitę žiūrėjimo poziciją (pavyzdžiui, bent kiek palenkę galvą) pastebėsite, kad spalvos taip pat šiek tiek pakito (to nerašo jokioje produkto specifikacijoje). Nedidelis lyrinis nukrypimas – 99% nešiojamųjų kompiuterių yra naudojama būtent šio tipo ekrano matrica, todėl tik vienetai šių kompiuterių tinkami nuotraukoms redaguoti.
VA matricas turintys monitoriai yra brangesni nei TN+film, tačiau ne tokie brangūs kaip IPS. Šis standartas buvo kuriamas praktiškai vieninteliu tikslu – ieškant kompromiso. Trejus metus sąžiningai dirbęs su S-PVA matricą turinčiu monitoriumi, galiu drąsiai teigti, kad ši technologija man iki šiol daro nemenką įspūdį. Neturėjau praktiškai jokių bėdų nei su nuotraukų taisa (monitorius spalvas atkuria puikiai, gerai perteikia ir pustonius), nei su judančiais vaizdais (puikus atsako laikas nesudaro kliūčių žiūrint filmus ar žaidžiant žaidimus). Žinoma, siekiantiems maksimalios kokybės VA technologija nėra geriausias pasirinkimas, tačiau tai kur kas geresnė alternatyva taupesniems fotografams, nenorintiems rinktis TN monitoriaus.
IPS matricas turintys monitoriai yra patys brangiausi ir naudojami profesionalų fotografų bei dizainerių visame pasaulyje. Jie pasižymi itin geru spalvų atkūrimu, o visai neseniai privalumų sąrašą papildė ir pakankamai geras atsako laikas, tad naujausi modeliai išties gali būti vadinami universaliais.
Svarbu paminėti, kad gamintojai, o ypač pardavėjai neretai vengia nurodyti monitoriaus matricos tipą! Tad labai rekomenduoju vieną svetainę, kurioje galima sužinoti, kokią matricą turi jūsų išsirinktas monitorius: http://www.tftcentral.co.uk/panelsearch.htm. Tiesa, egzistuoja ir nedidelė gudrybė: jei pažvelgę į monitoriaus charakteristiką išvysite mažesnį nei 176 laipsniai žiūrėjimo kampą, tai greičiausiai TN monitorius (tik VA ir IPS monitoriams būdingas 176–178 laipsnių žiūrėjimo kampas).
Rašydamas apie monitorių matricas negaliu nepaminėti ir visiškai naujų technologijų, kurios dar tik bando prasiskinti kelią. Tai LED ir OLED monitoriai. LED monitoriai yra tie patys skystųjų kristalų monitoriai, kuriuose vietoj įprastų kristalus apšviečiančių lempų naudojami šviesos diodai. Rezultatas – geresnis ekrano homogeniškumas (apšvietimo vientisumas). OLED monitoriai pagrįsti visiškai kita technologija, beje, dažnai painiojama su prieš tai paminėtąja. Šios technologijos ypatybė – vietoj skystųjų kristalų naudojami organiniai šviesos diodai. Kol kas tokie monitoriai yra labai brangūs, tačiau pasižymi įspūdingomis spalvų atkūrimo savybėmis (kai kas net juokauja, esą, jos atrodo tikroviškesnės nei realybėje) ir itin mažomis energijos sąnaudomis.
Spalvų diapazonas
Nors tai gali skambėti ir nuobodžiai, mano manymu, kiekvieno save gerbiančio fotografo pareiga bent šiek tiek žinoti apie spalvas. Bene du aktualiausi fotografams spalvų kodavimo būdai yra RGB ir CMYK. Jie nusako, kaip įrenginiuose suformuojamos ir užkoduojamos spalvos. Pirmasis būdas yra RGB – tai angliškų spalvų pavadinimų „Red“ (raudona), „Green“ (žalia) ir „Blue“ (mėlyna) santrumpa. Kiekviena spalva yra suformuojama maišant šias tris pagrindines spalvas. Taip spalvas atvaizduoja dauguma mums įprastų šviesą skleidžiančių įrenginių: monitoriai, skeneriai, televizoriai, fotoaparatai. Alternatyvus spalvų perteikimo būdas yra CMYK. Tai angliškų spalvų pavadinimų „Cyan“ (žydra), „Magenta“ (purpurinė), „Yellow“ (geltona) ir „BlacK“ (juoda) santrumpa. Šis spalvų formavimo būdas dažniausiai taikomas spausdintuvuose.
Vieni labiausiai paplitusių spalvų kodavimo būdų – RGB ir CMYK. Maišant kelias pagrindines spalvas, galima išgauti daugybę kitų išvestinių spalvų.
Spalvų erdvė – tai tam tikras spalvų diapazonas, kurį gali atvaizduoti įrenginys. Šiuo metu dažniausiai sutinkama spalvų erdvė yra sRGB. Šis standartas buvo sukurtas siekiant suvienodinti įvairiausių su vaizdu susijusių įrenginių (monitorių, skenerių, fotoaparatų ir kt.) ir programų perteikiamas spalvas. Daugelis šių programų ir įrenginių sRGB spalvų erdvę laiko pagrindine arba netgi vienintele. Adobe RGB spalvų erdvė, gebanti atvaizduoti didesnį spalvų spektrą (prilygstantį CMYK spalvingumui), buvo sukurta norint palengvinti darbą spaustuvėse (sRGB nebuvo pakankamas). Tai kur kas rečiau sutinkama spalvų erdvė, iki šiol dažniausiai naudojama tik su spauda susijusiose įstaigose.
Iš matomos šviesos spektro trikampiais išskirtos sRGB ir Adobe RGB spalvinės erdvės. Kaip matome, Adobe RGB yra pranašesnė atvaizduojant žalsvus bei melsvus spalvų pustonius.
Jau minėjau, kad dauguma monitorių ir programų šiuo metu naudoja sRGB spalvų erdvę. Visgi neseniai rinkoje atsirado naujovė – išplėsto spalvų diapazono (angl. wide gamut) monitoriai, ir sukėlė nemažą sumaištį tarp vartotojų. Reklama atrodo ganėtinai patraukliai – naujieji monitoriai sugeba atvaizduoti pastebimai daugiau spalvų, o jei tiksliau, šie monitoriai geba atvaizduoti ne tik sRGB, bet net ir Adobe RGB spalvų erdvę. Viskas lyg ir gerai – spalvos atrodo ryškesnės ir gražesnės, pastebimai geriau atvaizduojami pustoniai. Tačiau vietoj lauktų pasitenkinimo šūksnių nuvilnijo nepasitenkinimo banga – kodėl nuotraukose žmonių veidai tokie ryškiai raudoni, o gamtovaizdžiuose žalia spalva tiesiog fosforinė? Štai čia prasideda įdomioji dalis. Pasirodo, techninė įranga aplenkė programinę įrangą ir šiuo metu tik labai nedidelė programų dalis sugeba atvaizduoti papildomas spalvas tinkamai. Kas gi atsitiko? Programinė įranga, pritaikyta dirbti sRGB veiksena, turi ribotą skaičių kiekį spalvai užkoduoti. Išplėtus spalvų diapazoną, skaičių kiekis nepakito, todėl tie patys skaičiai dabar nurodo jau šiek tiek kitokią spalvą (pvz., sodri žalia atrodo kaip salotinė, nors ji koduojama tuo pačiu R0;G255;B0 kodu).
Čia pateikiamas išplėstos spalvinės gamos DELL 2408WFP monitoriaus ir įprasto sRGB monitoriaus spalvingumo palyginimas. Kaip matyti, DELL akcentuoja visas pagrindines spalvas, o ypač žalią.
Vienintelis problemos sprendimo būdas – programinė įranga, turinti spalvų valdymo (angl. color managed) galimybę. Visgi ar verta nerimauti? Jei kompiuteris būtų naudojamas tik nuotraukų taisai, didelių problemų kilti neturėtų. Būtiniausios programos jau turi spalvų valdymo funkciją: darbui su nuotraukomis skirta „Adobe Photoshop“, nuotraukų peržiūrai ir tvarkymui – „ACDSee Pro“, naršymui internete – „Mozilla Firefox 3“. Nesklandumai prasidės tuomet, kai sumanysite naudoti kitokią programinę įrangą arba žiūrėti filmus, nes kitų nuotraukų tvarkyklių ar naršyklių, galinčių atlikti spalvų valdymo funkciją, beveik nėra, o vaizdo failų leistuvų kol kas išvis nepavyko surasti (kelių populiarių leistuvų kūrėjai artimiausioje ateityje net neplanuoja įdiegti spalvų valdymo galimybės). „Windows Vista“, skirtingai nuo daugelio kitų operacinių sistemų, turi neblogą integruotą spalvų valdymo galimybę, kurią kai kurie vartotojai laiko panacėja kovoje su išplėsto spalvinio diapazono monitorių bėdomis. Po ilgų teisybės paieškų visgi aptikau informacijos, kad net ir operacinės sistemos lygmeny integruota spalvų valdymo galimybė trečiųjų šalių programų nepaverčia tokiomis, kurios gali tinkamai interpretuoti ir valdyti spalvas.
Nors spalvinės erdvės žymėjimas kol kas dar nėra labai paplitęs, išplėsto spalvų diapazono monitorių gamintojai mėgsta pasigirti šia nauja savybe pačiame pirmame gaminio aprašo puslapyje (retkarčiais tai įtraukiama ir į monitoriaus charakteristikų aprašą). Spalvingumą gamintojai dažniausiai aprašo procentais – 72% indikuoja standartinį sRGB monitorių, 100% – monitorių, gebantį atvaizduoti visą Adobe RGB spalvų erdvę. Tiesa, šiuo metu siūlomi monitoriai nebūtinai idealiai atitinka Adobe RGB standartą. Štai „IBM Lenovo L220X“ apraše galima išvysti 92% spalvingumo apibūdinimą, o DELL gamina monitorių 2408WFP, kurio spalvingumas net 110%.
Tad ar verta rinktis išplėsto spalvų diapazono monitorių? Mano nuomone, taip, tačiau ne dabar (nebent monitorius būtų naudojamas tik nuotraukų taisai ir niekam kitam). Nuoširdžiai rekomenduoju luktelėti programinės įrangos gamintojų reakcijos į pasikeitusią monitorių rinką – tai turėtų įvykti maždaug per metus ar porą.
Atsako ir vėlavimo laikas
Žinant, kad fotografai dirba su statiniais vaizdas, atsako laikas turėtų rūpėti jiems mažiausiai. Tad šis skyrelis labiau tiktų tokiems kaip aš, kurie monitorių nusiteikę naudoti ne tik darbui, bet ir pramogoms. Nors seniau tai būdavo retenybė, daugelyje šiuolaikinių reklamų prie monitoriaus aprašo galima išvysti charakteristiką, vadinamą atsako laiku. Tai laikas, per kurį pasikeičia vaizdo taško (mažiausio monitoriaus vaizdo elemento) spalva. Yra du atsako laiko tipai: „pilka į pilką“ (vaizdo taško spalva pasikeičia) ir „juoda-balta-juoda“(taškas įsižiebia ir užgęsta). Jei šis laikas viršija 40–60 ms, vaizdo vėlavimas tampa pastebimas. Džiugu, kad šiuo metu monitorių, kurių atsako laikas viršija 60 ms, yra gaminama pakankamai nedaug.
Atidžiau paskaitę monitorių aprašus pastebėsite, kad paprastai pateikiamas tik vienas skaičius. Taip monitorių gamintojai gudrauja: dažniausiai pamatuoja atsako laiką abiem būdais, o prie monitoriaus charakteristikų įrašo geresnį rezultatą. Visgi nutylimas svarbus faktas – kitas skaičius dažniausiai būna kur kas didesnis nei pirmasis. Seniau dauguma monitorių gamintojų rašydavo „juoda-balta-juoda“ rezultatus, dabar – „pilka į pilką“, kadangi šie tapo geresni. Tai nėra labai gražus, tačiau gana įprastas elgesys, ypač paplitęs pigesnių monitorių rinkoje (brangesnių monitorių charakteristikos dažnai būna išsamesnės).
Siekiant dar labiau sutrumpinti monitorių atsako laiką, buvo sukurta vaizdo taškų spartinimo technologija (angl. overdrive). Ši technologija dažniausiai taikoma VA ir IPS matricas turinčiuose monitoriuose, kadangi jų sparta vis dar mažesnė nei TN monitorių. Kaipgi veikia šis spartinimo mechanizmas? Specialiai suteikiant perteklinę įtampą skystiesiems kristalams, šie greičiau pakeičia savo būseną. Visgi ši technologija turi ir trūkumų. Įsivaizduokite tokią situaciją: jūsų paprašoma paeiti pusę žingsnelio į priekį, tačiau tuo pat metu iš visų jėgų spiriama į pasturgalį. Greičiausiai, žingtelėsite kur kas daugiau? Panašiai ir su vaizdo tašku – jei jo pokytis turi būti itin subtilus, perteklinė įtampa pakeičia jo spalvą kur kas daugiau nei reikėtų. Taip sukuriamas įspūdis, kad vaizdas keičiasi greičiau, tačiau atsiranda spalvinių netikslumų. Iš praktikos galiu pasakyti, kad iš pradžių tai šiek tiek erzina, bet su laiku prie to sėkmingai priprantama.
Vienas iš vaizdo taškelių spartinimo technologijos trūkumų pavyzdžių: šviesiame fone judantis juodas objektas fone įgauna rausvos spalvos pėdsaką.
Atrodytų, keblumų jau ir taip pakanka, tačiau pasirodžius HDTV (raiškiojo vaizdo) atsirado nauja problema – vėlavimo laikas (angl. input lag). Pasirodo, bandydami suformuoti didelės raiškos vaizdą, monitoriai ir LCD televizoriai užtrunka tiek, kad kartais net atsiranda vaizdo ir garso sinchronizacijos bėdų (pavyzdžiui, žmogaus šneka nebesutampa su jo lūpų judesiais). Derėtų pastebėti, kad toks vėlavimas būdingas tik monitoriams, gebantiems atkurti 1920x1200 ir didesnės skiriamosios gebos vaizdus (kitaip tariant, vienas kitas 22” monitorius, taip pat 24“ ir didesni monitoriai). Dauguma gamintojų apie šią problemą kalba labai nenoriai, todėl nenuostabu, kad vėlavimas kol kas nėra įtrauktas į monitoriaus savybių aprašą. Vienintelis būdas sužinoti išsirinkto modelio vėlavimo laiką – ieškoti kompetentingų monitoriaus apžvalgų internete.
Pagrindinės monitorių problemos ir gedimai
Prieš perkant monitorių visuomet pravartu jį apžiūrėti. Nors daugelį parametrų galima rasti charakteristikose, visgi lieka tikimybė, kad susidursite su viena iš išvardytų problemų, būdingų net ir iš dėžės ištrauktiems naujiems monitoriams:
• Apšvietimo nevientisumas (angl. backlight bleeding) – šis trūkumas geriausiai pastebimas tamsoje dirbant su tamsesnių tonų nuotraukomis arba žiūrint filmus. Monitoriaus kraštuose galima pastebėti prasiskverbiančią šviesą – tai nekokybiškai surinkto monitoriaus pasekmė. Jei nepageidaujama šviesa gerai matoma, tokį defektą dažniausiai apsiima taisyti garantinės priežiūros centrai.
• Spalvų nevientisumas (angl. color banding) – stebint ekrane gradientą (palaipsnį spalvos kitimą), matoma spalvų gradacija. Šis trūkumas (ne gedimas!) būdingas mažesnių spalvinių erdvių monitoriams (dažniausiai sRGB), tačiau garantinės priežiūros centrai šio trūkumo nelaiko defektu.
• Neveikiantys taškai (angl. hot / dead / stuck pixels) – vienas labiausiai žinomų monitorių gedimų, kuomet vienas ar keli ekrano taškai nereaguoja į monitoriaus komandas ir išlieka tos pačios spalvos. Skiriami trys sugedusių taškų tipai: „karštieji“ (visuomet aktyvūs, balti), „mirę“ (visuomet neaktyvūs, juodi) ir „užsikirtę“ (visuomet aktyvūs, gali būti įvairių spalvų). Gamintojai skirtingai sprendžia neveikiančių taškų problemą, dažniausiai tai priklauso nuo modelio (klasės) ir įstrižainės, todėl prieš pirkdami monitorių pasidomėkite, kokia jam suteikiama garantija šiuo požiūriu.
• Homogeniškumo problema – trumpai tariant, tai taip pat apšvietimo vientisumo problema, tačiau labiau pastebima rodant šviesius, o ne tamsius vaizdus. Kai kurie monitoriaus ploteliai apšviesti geriau, kai kurie mažiau. Dirbant su subtiliomis šviesiomis spalvomis tai gali tapti nemenka kliūtimi – savo grafikos rengykle galite nejučia imti taisyti ne nuotraukos, bet monitoriaus netolygumus. Šį defektą turėtų pripažinti ir garantinės priežiūros centrai, tačiau defektas turi būti akivaizdus.
• Zirzimas – įkyrus ir pastovus įjungto monitoriaus skleidžiamas aukštojo dažnio garsas. Galbūt nustebsite, tačiau žinau ne vieną atvejį, kuomet monitoriai būdavo grąžinami pardavėjams dėl šio garso. Kadangi tai gana subjektyviai jaučiamas garsas, jo neretai nekomentuoja ir kompetentingi apžvalgų puslapiai. Tad jei žadate dirbti tylioje aplinkoje, būtinai atkreipkite dėmesį į šią monitoriaus savybę, bandydami jį parduotuvėje.
Monitorių problemos: apšvietimo nevientisumas, spalvų nevientisumas, neveikiantis taškas ir homogeniškumo trūkumas.
Monitoriaus paieškos
Nors kiekviena monitoriaus paieška turi savitumų, galbūt jums pravers mano patirtis. Ieškodamas naujo monitoriaus kėliau tokius reikalavimus:
• 22–24“ įstrižainė;
• VA arba IPS matrica;
• geras atsako laikas;
• tikslios spalvos (po monitoriaus kalibravimo);
• kiek vėliau paieškų metu atsiradęs reikalavimas – tik sRGB monitorius (jokio plataus spalvų diapazono);
• kaina, neviršijanti 3000 Lt.
Pagrindinė problema, su kuria susidūriau rinkdamasis monitorių, tai vietinių prekeivių nenoras bendradarbiauti. Aukštesnės klasės monitoriai (su VA ir IPS matricomis) nėra paklausūs – daugumą pirkėjų visiškai tenkina ir TN+film monitoriai, todėl beveik visos firmos (net ir didesnės) galėjo parodyti tik pačius populiariausius (kitaip tariant, pigiausius) modelius. Mane labai erzino „katės maiše“ politika – dalis firmų teigė galinčios atvežti ir mane dominusių modelių (tiesa, iš didmenininkų sandėlių, kurie taip pat Lietuvoje), tačiau tokiu atveju privalėčiau jį iš karto pirkti. Grąžinimas įmanomas tik tuo atveju, jei monitorius neveikia, tačiau kas jau yra susidūręs su lietuvių prekybininkais, greičiausiai žino, kad tokios subtilios problemos kaip spalvų, tonų netikslumas ar homogeniškumo stygius jiems, švelniai tariant, yra pakankamai svetimos. Tad dažniausiai tenka nueiti kryžiaus kelius, norint grąžinti ne itin gerai, bet visgi veikiantį daiktą (panašios patirties turėjau su nepigiu, tačiau netiksliai spalvas atvaizduojančiu skeneriu). Vienintelis, mano manymu, šios problemos sprendimo būdas – grąžintinų per 15 dienų daiktų sąrašo išplėtimas (elektros prekės jam kol kas nepriklauso), kaip tai yra kai kuriose Vakarų šalyse.
Negalėdamas apžiūrėti įdomesnių modelių parduotuvėse, pasinėriau į paieškas internete. Deja, turiu jus nuliūdinti – apie kai kuriuos monitorius radau gana dviprasmiškų atsiliepimų (tai rodo nekokią monitorių kokybės kontrolę), tačiau užsieniečiai šią problemą sprendžia kur kas civilizuočiau – pabandę kelias dienas, tiesiog grąžina nepatikusius egzempliorius, kol galų gale išsirenka tinkamą.
Paieškų metu nutiko visiškai nenumatytas įvykis – gamintojai, pristatę bent po vieną ar kelis 24“ sRGB VA arba IPS monitorius, per gamybos laiką spėjusius užsitarnauti teigiamą reputaciją, staiga netikėtai nutraukė jų gamybą, neišleisdami jokių pakaitalų. Tiesa, apie kai kurių modelių išėmimą iš apyvartos sklandė dviprasmiški gandai, bet, pasiteiravęs Lietuvos tiekėjų, negavau jokios paguodžiamos informacijos apie giriamus „LG L245WP-BN“, „Viewsonic VX2435WM“ ar „BenQ FP241W Z“.
Nykstant sRGB monitoriams, į rinką plūstelėjo išplėsto spalvinio spektro monitoriai. Nors pirkti jų neketinau (dėl anksčiau minėtų programinės įrangos problemų), profesinio intereso vedamas jais šiek tiek pasidomėjau. Bene geriausias kainos ir kokybės santykis išplėsto spalvinio diapazono monitorių rinkoje – naujųjų 24“ HP 2475W ir 22“ HP 2275W. Kiek teko skaityti, dauguma šių monitorių naudotojų tiesiog nesugeba įvardyti jokių trūkumų. Neblogas variantas yra ir 22“ „IBM Lenovo L220X“ – itin maža kaina, labai geras savybių rinkinys, nors kai kam gali nepatikti ganėtinai didelis monitoriaus ryškumas.
Vienas mano kolega yra labai teisingai pasakęs, kad ieškant gero daikto verta iškart žiūrėti į geriausią. Išties, įvertinus visas laiko ir energijos sąnaudas, skirtas rinkimuisi, kompromisų ieškojimą ir supratimą, kad kompromisinis variantas visgi nebus toks tinkamas, kaip geriausias, jau pačioje pradžioje verta išsirinkti aukštos arba net aukščiausios klasės įrenginį. Tai patvirtina ir mano patirtis (beje, ne tik renkantis monitorių). Apsižiūrėjęs, kad iš rugpjūčio pradžioje sudaryto netrumpo sąrašo dėl įvairių priežasčių galimų kandidatų skaičius sumažėjo iki 0, ėmiau žvalgytis monitoriaus iš „Eizo“ – dar pačioje pradžioje dėl didelių kainų (nors ir labai viliojančios kokybės) pamiršta firma.
Na, ir galiausiai, praėjus maždaug 2 mėnesiams nuo paieškų pradžios, ant mano stalo atsidūrė „Eizo S2431WSE“. Kol kas esu visiškai juo patenkintas – neturiu jokių priekaištų dėl monitoriaus ergonomikos, padirbėjęs su kalibratoriumi „Spyder 2 Pro“, išgavau itin tikslias spalvas, o atsako ir vėlavimo laikas visai netrukdo žaisti žaidimų ar žiūrėti filmų (anot „Eizo“, visų jo gaminamų 24“ ir didesnių modelių vėlavimo laikas yra apie 16 ms – tai itin geras rodiklis). Galbūt netolimoje ateityje išvysite ir platesnę „Eizo“ monitoriaus apžvalgą.
Pabaigai – naudingos nuorodos
Viliuosi, kad šis straipsnis bent keliems iš jūsų sutaupys valandų valandas, kurias būtumėte praleidę informacijos paieškoms. Taip pat tikiuosi, kad išsakyti pastebėjimai buvo naudingi ir tiems, kurie ieško nebūtinai tokio universalaus monitoriaus, kokio ieškojau aš. Baigdamas norėčiau palinkėti įsigyti geriausiai jūsų poreikius atitinkantį monitorių, o jei visgi paieškų metu pritrūktumėte informacijos, štai keletas naudingų nuorodų:
• http://www.tftcentral.co.uk/
• http://lcdresource.com/
• http://www.behardware.com/html/cat/22/
• http://www.pchardwarehelp.com/guides/
• http://www.xbitlabs.com/articles/monitors/display/lcd-parameters.html
Mikas Binkis
Žurnalas „Foto“, 2008 Nr. 7
Numeryje taip pat skaitykite:
Gamtos fotografijos patarimai
Panoraminis „pinhole“
Trikojai: be užuolankų
Pirkėjo gidas
