Dažniausiai kiekvieną kino kūrėją formuoja ir įkvepia kiti. Galbūt galite išskirti savo autoritetus ar mėgstamus filmus, sportininkus, kurie prisidėjo prie jūsų kūrybinio kelio?
Mane iš esmės žavi visi lenktynininkai dėl savo mąstymo būdo, preciziškumo ir dedamų pastangų. Asmeniškai tarp visų galėčiau išskirti Ayrton Senna, Colin McRae, Niki Lauda, Ari Vatanen, Heri Toivonen… oi, galėčiau vardinti ir vardinti, tačiau būtent šie įkvėpė mane labiausiai - apskritai, jie yra pasauliniai autosporto autoritetai ir jais tapo ne šiaip sau, o dėl savo išskirtinių asmenybių ir pasiekimų.
Kine galėčiau išskirti du filmus. Vienas iš jų „Rush“, kuris pasakoja Niki Lauda ir James Hunt istoriją F1 lenktynėse. Tai tiesiog geriausias mano matytas vaidybinis filmas apie autosportą. Kitas filmas – apie mano jau minėtą A. Senna. Tai dokumentika, kuri mane įkvėpė kurti būtent tokio tipo filmus. Šie filmai verti dėmesio ne vien autosportu besidomintiems žmonėms.
Grįžkime prie jūsų ir KTK studentų komandos ir bendro darbo pradžios. Ar viskas iškart pavyko, galbūt buvo ir sudėtingų momentų?
Žinote, iškart pajutau, kad tarp mūsų tinkamas ryšys. O tai yra vienas iš svarbiausių aspektų. Kolegijoje studijuojantys KTK vyrukai yra jauni, ambicingi ir darbo fanatikai, kaip ir mes. Jie beprotiškai myli autosportą ir turi labai panašų požiūrį į jį, kaip ir mes.
Žinoma, filmuojant kartu ištisus metus yra daug sunkių išbandymų. Pirmiausia, tiesiog paprastos ir ilgos kelionės, filmavimas įvairiomis gamtinėmis sąlygomis – lyjant lietui, esant kaitrai ir t.t. Bemiegės naktys, gyvenimas kartu su komanda garaže ir daug kitų išbandymų.
Toliau sekė sudėtingesni dalykai. Kaip pavyzdį galiu pateikti interviu sesijas. Jų turėjome gal 6 ir po pirmosios buvome kiek išsigandę. Garaže pradėjome kalbinti komandos narius, kurie pirmą kartą kalbėjo į kamerą. Natūralu, kad buvo nelengva, nes prie visko reikia priprasti. Juk jie – savo sritį išmanantys studentai, o ne profesionalūs aktoriai. Tad pradžioje maniau, kad tikrai turėsime problemų, bet su kiekviena sesija rezultatai vis gerėjo, o paskutinėse vyrai jau buvo visai atsipalaidavę – patys nepasidalino, kuris pirmas duos interviu.
Smagu, kad radome tarpusavio ryšį ir padėjome vieni kitiems atsiskleisti. Galiausiai gavosi taip, kad vien interviu nusifilmavome virš 20 valandų. O filmo trukmė - valanda, tad tai tapo dar vienu iššūkiu.
Kitas aspektas, kad kuriant dokumentiką ir ypač sporto, tu niekada nežinai, kas bus toliau. Niekada neturi tikslaus suplanuoto siužeto. Turi temas, mintis, kurias nori papasakoti ir stengiesi nieko nepraleisti lenktynių metu, kad jas galėtum papildyti. Tiesa, kadangi dirbome su studentų komanda, tad negalėjome tikėtis daug pergalių, tačiau nesulaukti nei vienos būtų buvę negerai dokumentikos dinamiškumui. Tarp viso to ir laviravome – stebėjome, prisitaikėme ir užfiksavome. Nežinojimas, ko laukti toliau, turbūt labiausiai ir veža, statant tokio tipo filmą.
Tačiau, kaip ir sakiau, mus pačius nustebino KTK komanda ir jos požiūris į tai, ką daro. Palaipsniui mes tapome komandos dalimi ir po pergalių džiaugėmės kartu, o po pralaimėjimų liūdėjome.
Kino filmas – tai nepaprastas ir laikui bei resursams itin imlus darbas. Galbūt skaičiavote, kiek laiko praleidote su komanda, kiek bemiegių naktų turėjote?
Tokios statistikos nevedėme, tačiau galiu pasakyti, kad turime nufilmavę virš 100 valandų. Visuose etapuose dirbdavo po 5-10 žmonių – operatoriai, fotografai, pagalbinis personalas.
Techninių ir žmogiškųjų resursų visada norisi daugiau, tad labai gerai reikėdavo apgalvoti ir išanalizuoti trasas, kur norime filmuoti, kur turi stovėti kameros, kad nepraleistume tinkamo kadro. Juk tai dokumentika, praleisto momento jau nepakartosi.
Komanda dirbo išvien, pasiaukodama, beveik nesiilsėdama ir negailėdama savęs, kaip ir KTK Racing division lenktynininkai ir inžinieriai - visi dėl bendro tikslo.
Taip sutapo, kad nufilmavote ir paskutinį Fast Lap sezoną. Kaip jį vertinate ir kas jums buvo Fast Lap?
Dar kai nefilmavau, visada svajojau prisidėti prie Fast Lap lenktynių. Man tai atrodo fantastiškas šou, super žmonės, kultūra. Tikrai labai norėjosi prisijungti prie jos. Tad tikrai labai smagu, kad teko užfiksuoti istorinį sezoną ir taip prisidėti prie šio fenomeno savotiško išsaugojimo video formatu. Nors Fast Lap ir baigėsi, tačiau filme užfiksuoti momentai išliks dar ilgam.
Žiūrint į patį Fast Lap ir jo pabaigą, manau, nutiko tai, kas ir turėjo nutikti. Organizatoriai šiaip sau to nebūtų užbaigę. Viskam yra priežastys ir visada, kažkada ateina pabaiga. Tačiau šitas sezonas buvo jų aukščiausias taškas ir kažkam juos pakeisti bus tikrai sunku, bet neabejoju, kad tokie žmonės turėtų atsirasti. O pats Fast Lap taps legenda.
Jūsų filmą matė ir patys Fast Lap organizatoriai. Galbūt teko pasikalbėti su jais apie „United to Race“?
Visa autosporto bendruomenė mūsų filmą priėmė entuziastingai ir labai teigiamai. Tokių filmų nėra daug, o ypač didžiajame kine. Juk visi mes norime, kad ši sporto šaka populiarėtų ir įtrauktų vis daugiau jaunų žmonių, įgautų vis didesnį masiškumą ir visuomenės dėmesį.
Pasibaigus pirmajam uždaram seansui, mačiau, kaip Fast Lap vadovas Giedrius Čenkus atsistojo, nusišypsojo ir pradėjo ploti. Jautėmės tikrai pagerbti ir buvo be galo malonu. Kurdami šį filmą mes nesistengėme niekam įtikti. Darėme taip, kaip mums atrodo teisingai. Galbūt mums pavyko todėl, kad patys ir esame filmo tikslinė auditorija, kuri negali be autosporto.
Žinoma, kino juostą dar „šlifuojame” ir ruošiame sporto ir dokumentikos kino festivaliams. O tada bus kažkas naujo – dar vienas šuolis pirmyn. Apskritai, džiaugiuosi, kad tiek mes, tiek žiūrovai yra patenkinti šiandieniniu rezultatu ir po visko kartu su mūsų ir KTK komandomis reikės rimtai atšvęsti.
Pabaigai noriu ypač padėkoti savo „FAST FOCUS“ bendražygiams - toks rezultatas neįmanomas be visų kolegų atsidavimo, nepasidavimo ir palaikymo iš žiūrovų.