Iššaukianti apranga, soliariumų įdegis, ryškus makiažas, priauginti nagai ir daugybė papuošalų - visai tai nesvetima vyresniųjų klasių uostamiesčio mokiniams. Tačiau psichologai pastebi, kad po rėkiančiomis paauglių aprangos detalėmis, sukeliančiomis mokytojų nepasitenkinimą, dažnai slypi paprasčiausias noras būti pastebėtam ir įvertintam.
Laisvę rengtis kaip nori turi tik šešių Klaipėdos bendrojo lavinimo mokyklų mokiniai, nors Švietimo įstatymas nereglamentuoja, ar reikia mokiniams nešioti uniformas. Tačiau pastebėjome, kad ir tose mokyklose, kur galimybę fantazuoti riboja privalomi dėvėti mokykliniai švarkai, iš atitinkamų aprangos detalių ar šukuosenos stiliaus nesudėtinga atspėti jaunuolių pomėgius ar jų priklausymą tam tikrai neformaliai grupei. Tiesa, atskirti aštuntokes nuo vienuoliktokių kai kuriose mokyklose sugebėjome tik jas užkalbinę.
Papuošalus toleruoja
„Ąžuolyno“ gimnazijoje privaloma dėvėti tamsiai žalios spalvos švarkus ir juodas kelnes, mergaitėms - juodą arba žalią sijoną, tačiau technologijų mokytoja Nomeda Pamparienė sako, kad mokiniai vis tiek mėgina išsiskirti iš kitų papuošalais, avalyne ar kitokiais būdais. Tiesa, šukuosenų, kurios šokiruotų, gimnazijoje neišvysite.
„Dabar truputį paveltų galvų būna, bet iššaukiančių šukuosenų nepastebėjau. Pernai buvo viena pirmokė su ryškiai dažyta skiautere, bet labai greitai ta įspūdinga šukuosena dingo. Nežinau, kodėl, gal nejaukiai pasijuto, kad viena tokia“, - pasakojo mokytoja.
N. Pamparienė teigė, kad mokykliniai švarkai, kurių labai nenori nešioti panelės „gražiomis figūromis“, jai patinka - esą tuomet visoje mokykloje vyrauja vientisas stilius, nėra akį rėžiančių spalvų. Tiesa, priderinti prie švarko papuošalus pedagogė gimnazistams netgi pati pataria.
„Originalūs, kūrybingi papuošalai netrukdo, kaip tik - pagyvina drabužį, praskaidrina nuotaiką. Mūsų gimnazistės dažniausiai puošiasi savos kūrybos auskarais bei kitais papuošalais. Vienai dvyliktokei neseniai patariau, kad prie švarko ir žalsvo megztuko jai labai tiktų pačios pasigaminta segė iš karoliukų ir juostelių. Dėstau mokiniams ir siuvimą, dizainą, tad kiek galiu, visuomet patariu stiliaus klausimais. Beje, mergaičių švarkelių modeliai šiek tiek skiriasi - jos su manimi pasikonsultuoja ir pačios pasisiuva, prisitaiko prie savo figūros. Tačiau ne visada mano patarimai lemiami - juk dar yra draugės, mama, šeima“, - pasakojo mokytoja.
Ar mokykla - tinkama vieta vaikščioti su aukštakulniais? Pasak N. Pamparienės, niekas to nedraudžia, o kokią avalynę pasirinkti - kiekvienos išprusimo reikalas.
„Kai kurių panelių batai tokiu aukštu kulnu, kad kaskart nusistebiu, kaip jos paeina - vaikšto persikreipusios. Juk stuburas gali iškrypti. Bet yra ir šokėjų, kurios pripratusios vaikščioti su aukštakulniais“, - sako ji.
Uniformos neaukština
Gimnazijų ir mokyklų, kuriose mokykliniai švarkai ar megztiniai privalomi, administracija akcentuoja, kad uniforma yra ne tik svarbi įstaigos įvaizdžio dalis, bet ir atlieka auklėjamąją, drausminamąją funkciją. Be to, esą uniforma paslepia socialinius skirtumus tarp vaikų, tėvams kainuoja pigiau, nes mažiau reikia pirkti drabužių. Todėl, nepaisant nemažos dalies mokinių nepasitenkinimo, atsisakyti mokyklinių švarkų čia neketinama.
Tuo metu Martyno Mažvydo pagrindinės mokyklos direktorius Vytautas Dumčius sako sulaukiantis tėvų padėkų dėl to, kad mokykloje nėra uniformų.
„Na, nėra tėvai tokie vargšai, kad visai neturėtų kuo vaikus aprengti. Nors pas mus daugiau nei pusė vaikų yra socialiai remtini, vizualaus vargo šiandien daug mažiau, ir "treninguotų" mažėja. O su uniformomis - tik blogiau. Vis tiek mokiniai visokiais būdais mėgina pabrėžti savo individualumą. Mano paties dukra gimnazistė baisiausiai protestuoja prieš švarką - kai tik pertrauka, tuoj kiša jį į kuprinę“, - pasakojo direktorius.
V. Dumčiaus manymu, uniforma - tai tik dar vienas dirgiklis ir taip viskam prieštarauti linkusiems paaugliams.
„Manau, kad versdami dėvėti uniformas, vaikus padarome dvigubų standartų įkaitu: vienaip mokome elgtis, o kitaip mąstyti. Vaikai viduje verda, jiems norisi nusirengti tą uniformą ir sudraskyti. Dirgiklių mokykloje ir taip pakanka: vienas iš jų gali būti mokytojo balsas, o dar per pamokas tyliai sėdėti reikia - nors pasikart belieka. Tad ar nėra taip, kad įvesdami uniformas susikuriam sieną, per kurią patys turim laipioti?“ - svarstė mokyklos vadovas.
Pasak V. Dumčiaus, nors, kaip ir visos mokyklos, įstaiga turi aprangos taisykles, visko į jas nesurašysi, tad mokytojai kalbasi su mokiniais, pataria, kaip jie turėtų atrodyti.
„Prisimenu, viena devintokė atėjo į mokyklą įsivėrusi į ausis pečius siekiančius auskarus. Teko pasikalbėti, kad mokykla - netinkama vieta tokiems auskarams, nes pro šalį bėgdamas kitas mokinukas gali juos nuplėšti su visa ausimi. Kitą dieną ji atėjo be tų auskarų“, - nuoširdaus pokalbio veiksmingumą akcentavo direktorius.
Visgi, mano V. Dumčius, visuomet atsiras mokytojas, kuriam nepatiks kurio nors vaiko šukuosena ar apranga.
„Juk vyresniems mokytojams net nepatinka kaip rengiasi jaunesni jų kolegos, ką jau kalbėti apie mokinius. Manau, tai amžina kartų kaitos problema, bet šioje vietoje vaikų mes nesuvaldysim“, - įsitikinęs pedagogas.
V. Dumčius pasakojo, kad prieš porą metų mokinės, norėdamos būti gražios, madingos, net žiemą dėvėdavo džinsus pažemintu liemeniu bei trumpus marškinėlius, nors pačios skųsdavosi, kad šalta. Mokytojai nekovojo su šiuo reiškiniu, bet „plikos bambos“ išnyko, nes pasikeitė mada.
„Pastaruoju metu mergaitės vaikščioja su ilgesniais megztiniais, dar ir skarą apsivynioja“, - šypsojosi V. Dumčius.
Karaliauja džinsai
Dalyje mokyklų, kuriose uniformos privalomos, vaikų nepasitenkinimui, draudžiama nešioti džinsus. Tuo metu S. Dacho pagrindinėje mokykloje, kurioje svarbiausias reikalavimas aprangai - kad ji būtų tvarkinga, džinsinės kelnės karaliauja.
S. Dacho mokyklos dvyliktokės Viktorija, Simona ir Akvilė tvirtino, kad gali ateiti nors ir žaliai ar raudonai apsirengęs - mokytojai nieko nesako. Merginos džiaugėsi, kad joms neteko nešioti mokyklinių švarkų ir kad yra laisvos kasdien rengtis kitaip, pagal nuotaiką.
„Bet kad kas nors labai iššaukiančiai rengtųsi, - taip nėra. Pernai buvo mokykloje ir gotų, ir visokių spalvotų galvų, bet visi labiau iš minios išsiskyrę mokiniai išėjo mokytis į gimnazijas. Dabar mūsų mokykloje - beveik vien „fifos““, - šypsojosi merginos.
Uniformos - ne visiems
L. Stulpino pagrindinėje mokykloje, kur dar pernai mokiniams buvo privaloma vilkėti tamsiai mėlynos spalvos uniforminius megztinius, nuo šio rugsėjo buvo įvesti mokykliniai švarkai.
„Pastebėjome, kad megztukus dėvinčių vaikų pradėjo sparčiai mažėti, ypač - tarp vyresniųjų klasių mokinių. Todėl praėjusius mokslo metus paskyrėme nuodugniai tėvų ir vaikų apklausai, kurios rezultatais remdamiesi 1-4 klasėse palikome megztukus, 5-9 klasėse įvedėme švarkus, o dešimtokams palikome laisvą aprangą“, - pasakojo D. Čedavičienė.
Anot jos, baimė, kad įvedus švarkus naujos taisyklės bus masiškai nesilaikoma, nepasitvirtino. Tiesa, mokykloje yra vienas mokinys, kurio, anot direktorės, vidinė nuostata neleidžia nešioti švarko, o administracija jo ir neprievartauja.
„Sutarėme, kad jis galės dėvėti to paties stiliaus rūbus kaip iki šiol, tik tamsesnės spalvos, kad derėtų prie klasiokų švarkų, nes jis vaikščiodavo baltai apsirengęs“, - šypsojosi D. Čedavičienė.
Matyti vidų
Atrodytų, kad noras rengtis iššaukiančiai ir mokyklinė uniforma - nesuderinami dalykai. Tačiau Klaipėdos pedagoginės psichologinės tarnybos psichologė Dalia Beniušytė teigia, kad netgi šiame prieštaravime galima rasti pozityvų sprendimą, jei tik mokėsime pasikalbėti su paaugliu.
„Juk paaugliams be poreikio būti laisvu, išskirtiniu yra svarbu patirti gyvenimo bendruomenėje, visuomenėje, taisykles ir ribas. Paauglys, kuris jaučiasi esąs mokyklos bendruomenės nariu, pasitiki ir vertina save, ramiai priims mokyklos taisykles ir nešios uniformą. Sudėtingiau yra su maištaujančiais paaugliais, kurių savęs vertinimas svyruoja, labai priklauso nuo aplinkinių nuomonės. Tačiau jei suaugęs geranoriškai ir supratingai priims tą maištavimą, o ne pasmerks, kuo nuoširdžiau pasikalbės su paaugliu, bandydamas jį suprasti, išspręs uniformos klausimą“, - sako psichologė.
Suaugusiems ji pataria neskubėti kritiškai vertinti „rėkiančią“ paauglių aprangą ar makiažą, susimąstyti, kas už to slypi.
„Paaugliai labai nerimauja dėl savo kūno pokyčių, išorės, o tą jų vidinį nerimą atspindi ir jų neįprastas aprangos stilius, ryškus makiažas. Akivaizdu, kad kuo ryškesnis paauglės makiažas, tuo didesnis nerimas dėl noro būti priimtai, pastebėtai, įvertintai, mylimai. Tad, užuot griebęsi kritikos, turėtume pamatyti ir pozityviai atspindėti paauglio emocinius poreikius: norą būti pastebėtu ir priimtu, norą būti išskirtiniu ir kūrybišku. Atitinkamas aprangos, šukuosenos stilius yra svarbus saviraiškos būdas“, - pastebi psichologė.
Pasak D. Beniušytės, paaugliams yra ypač svarbūs du poreikiai: patirti savo išskirtinumo jausmą ir patirti bendrumo jausmą, turėti draugų ratą. Šio amžiaus tarpsnio mokiniai labai jautrūs kitų nuomonei ir tuo pat metu - gana kritiški įvairioms taisyklėms, kategoriški suaugusiųjų atžvilgiu.
Psichologė akcentuoja, kad paauglių paieškos to idealo ar modelio, į kurį lygiuotųsi, yra natūralios ir suprantamos. Tačiau šiandien, kai sėkmingo žmogaus įvaizdis siejamas su fiziniu patrauklumu, gražia oda, gražiais plaukais, liekna figūra, paaugliai jaučia didelį spaudimą siekti išvardintų dalykų.
„Pagrindiniai klientai – mokiniai“
Vaida, vieno iš uostamiesčio soliariumų darbuotoja
Pagrindiniai mūsų soliariumo lankytojai yra moksleiviai, o pastaruoju metu ir vaikinų ateina nė kiek ne mažiau nei merginų. Nepilnamečiams reikia tėvų sutikimo, bet jie atsineša, o dažnai ir kartu su mamomis ateina pasideginti. Kai kurie mokiniai tik palaiko lengvą įdegį, tačiau yra ir sergančių soliariumų liga - jie stengiasi įdegti kuo tamsiau.
„Nepakenčiu švarko“
Vitalijus, gimnazistas
Du trečdaliai mano bendramokslių nepakenčia švarko. Mane labiausiai erzina, kad važiuodamas į mokyklą, švarką turiu kišti į kuprinę, nes po striuke jis netelpa. Negi turiu pirkti specialiai vaikščiojimui į mokyklą skirtą paltą? Norėčiau vilkėti tokius rūbus, kokie man patinka.
Laima Švedaitė
