Veiksmo vieta – Vakarų Ukraina. Išvaizdžioje eglėmis apsodintoje miesto aikštėje, besimaudančioje rytiniuose rudeninės saulės spinduliuose, matyti susibūrusi minia. Aukštas vyras užlipa ant scenos. Garbingo amžiaus jo šalininkai pagyvėja ir ima mosikuoti savo mėlynomis vėliavomis. Jie skanduoja: „Ja-nu-ko-vič, Ja-nu-ko-vič!” – pasakoja britų dienraštis „The Guardian“.
Į juos besikreipiantis žmogus – Viktoras Janukovičius, Ukrainos premjeras. Praėjus trejiems metams po to, kai jo pergalė sufalsifikuotuose 2004 m. rinkimuose davė pradžią demokratiniam judėjimui Ukrainoje – vadinamajai „oranžinei revoliucijai“ – Janukovičius grįžta.
Ukrainą dabar apėmė kitas judėjimas, tvirtina dienraštis. Šį kartą – kontrrevoliucija, kuriai vadovauja ne aptemptais oranžinės spalvos marškinėliais vilkintys patrauklūs studentai, o ikonomis mosikuojančios bedantės skarotos senutės. Mūšio laukas –nebe žydintys Kijevo bulvarai, o visa eilė dulkėtų provincijos miestelių, savo išvaizda primenančių sovietinę praeitį.
Šį sekmadienį po daugelį mėnesių trukusių politinių ginčų tarp provakarietiško šalies prezidento Viktoro Juščenkos ir nuo 2006 m. Ukrainos vyriausybei vadovaujančio Viktoro Janukovičiaus ukrainiečiai patrauks prie rinkimų urnų.
2004 m., pasitelkęs bauginimus ir sukčiavimą, Janukovičius pamėgino „nusavinti“ pergalę šalies prezidento rinkimuose ir tapo neigiamu „oranžinės revoliucijos“ herojumi. Pakartotinius rinkimus laimėjo Juščenka. Nuo to laiko „oranžiniai“ veikėjai išsilakstė, o Janukovičius netikėtai grįžo. Tačiau šis įvykis Vakaruose liko praktiškai nepastebėtas, tvirtina „Guardian“.
Nuspėjami santykiai
Apklausos liudija, kad Janukovičiaus Regionų partija sekmadienį vyksiančiuose neeiliniuose parlamento rinkimuose, kuriuos Juščenka paskyrė gegužės mėnesį, apkaltinęs varžovą bandymais pervilioti parlamentarus ir nekonstitucinio parlamentinio perversmo rengimu, gali gauti 32,9 proc. rinkėjų balsų. Juščenka paskyrė Janukovičių premjeru po to, kai jo paties bendražygiai nesugebėjo suformuoti vyriausybės.
Ostrogo miestas, kuriame stūkso aukšta viduramžių pilis ir auksu spindi vienuolyno kupolas, yra regione, tapusiame „oranžinės revoliucijos“ atrama. Jei Janukovičius atstovauja vieną Ukrainos dalį – prorusiškus, stačiatikių gyvenamus rytus, tai apie Juščenką sakoma, kad jis atstovauja antrąją pusę – katalikiškus provakarietiškus šalies vakarus. Tačiau dabar Janukovičius renkasi balsus ir šičia, rašo „Guardian“.
Scenoje dvi tautiniais drabužiais apsirengusios merginos pasitinka Janukovičių su duona ir druska. Po to jis pradeda kalbėti, aiškindamas miniai, kad per 13 mėnesių jo vyriausybė atkūrė ekonomikos augimo tempus ir grąžino Ukrainai stabilumą. Jis užsipuola varžovus, vadindamas charizmatišką „oranžinę“ lyderę Juliją Timošenko „karve ant ledo“.
Po savo kalbos Ukrainos premjeras „Guardian“ sakė norįs, kad rinkimai užbaigtų jo šalį paralyžiavusį politinį konfliktą. „Mes tikimės, kad po rinkimų politinė situacija stabilizuosis, ir nebeturėsime dabartinių problemų dėl skirtingų valdžios šakų. Kitas žingsnis – konstitucinė reforma“, - sakė jis.
Jo patarėjai tikina, kad Janukovičius neturi nieko bendra su praeitimi, jis suprato savo pralaimėjimo 2004 – 2005 m. pamokas. Jis mokosi anglų kalbos, žaidžia tenisą su JAV ambasadoriumi. Iš tikrųjų jis – ne Rusijos marionetė, o ukrainiečių nacionalistas, priduria patarėjai. „Jis labai smarkiai pasikeitė. Jis tapo demokratu“, - tvirtina premjero administracijos vadovas Sergejus Levočkinas.
Pats Janukovičius pabrėžia nesąs nusistatęs nei „prorusiškai“, nei „antivakarietiškai“, jis tikįs pragmatiška užsienio politika, tarnaujančia nacionaliniams nepriklausomos Ukrainos interesams. „Mūsų tikslas – tapti patikimu tiltu tarp Europos ir Rusijos“, - aiškina jis.
Janukovičius mano, kad geri jo santykiai su Vladimiro Putino Rusija jau davė vaisių. 2005 m., kuomet jis buvo opozicijoje, Kremlius nutraukė dujų tiekimą Ukrainai. „Mes niekuomet nepakartosime tos pačios klaidos, kaip 2005 m., kai situacija su dujomis buvo labai sudėtinga“, - sakė jis „Guardian“.
Pasak jo, Ukraina dabar turi daugiau nei 26 mlrd. kubinių metrų dujų atsargų. Ir priduria: „Mūsų santykiai su Rusija – aiškūs, stabilūs ir nuspėjami“. Tačiau jis taip pat siekiąs ir „gerų strateginių santykių su Europos Sąjunga“, į kurią Ukraina nori įstoti 2017 m.
Dar daugiau, Janukovičius dabar naudoja tas pačias šiuolaikines technologijas, kaip ir jo „oranžiniai“ varžovai. 2004 m. Putinas paskubomis jį pasveikino su sufalsifikuota pergale, ir tai tapo viešųjų ryšių katastrofa. Dabar Janukovičiui dirba viena JAV konsultacinė bendrovė. Likimo ironija – jis gavo daugiausiai naudos iš demokratinių permainų, kurioms anksčiau stengėsi sutrukdyti, rašo „Guardian“.
Tuo tarpu Juščenkos frakcija „Mūsų Ukraina“ apklausų duomenimis gali surinkti 16,4 proc. balsų. Jo šalininkę Juliją Timošenko, kurią Juščenka 2005 m. atleido iš premjero pareigų, palaiko 15,4 proc. rinkėjų. „Oranžiniai“ sąjungininkai galbūt šiaip ne taip galėtų laimėti sekmadienį įvyksiančius rinkimus. Tokiu atveju Timošenko susigražintų premjero pareigas.
Nusivylimas
Daugumos analitikų manymu valdančioji Janukovičiaus koalicija greičiausiai vėl kontroliuos Ukrainos Radą. Taip pat sklando gandai, kad Janukovičius gali suformuoti naują parlamentinę daugumą su Juščenka, nepaisant gilių asmeninių ir ideologinių nesutarimų.
Opozicija tvirtina, kad Janukovičius buvo prastas lyderis. „Jis buvo siaubingas premjeras“, - sako J. Timošenko patarėjas užsienio politikos klausimais Grigorijus Nemyria. Premjero partija sena, korumpuota ir nedemokratiška, teigia jis. Be to, ji pernelyg priklauso nuo oligarcho milijonieriaus, Janukovičiaus partijos nario Rinato Achmetovo.
Dauguma Ukrainos rinkėjų, iš visko sprendžiant, nusivylė visais trim svarbiausiais politiniais lyderiais. „Jei politikai išpildytų bent trečdalį savo pažadų, būtų geriau. Bet pas mus absoliučiai niekas negerėja“, - sakė mažame Sarny miestelyje gyvenantis mechanikas Valerijus. Tai viena iš Vakarų Ukrainos vietų, į kurias Janukovičius praėjusią savaitę buvo atskridęs sraigtasparniu.
Pasak dienraščio, tik nedaugelis ekspertų ir politologų tiki, kad Ukrainą paralyžiavusi konstitucinė krizė pasibaigs kitą savaitę. Gali būti, kad tam užkirs kelią teisinės kliūtys. Tačiau Ukraina pamažu juda konkurentinės demokratijos pusėn, o tai vos prieš dešimtmetį atrodė sunkiai įsivaizduojama.
„Iš šalies Ukrainos politika sudaro chaoso įspūdį. Tačiau aš manau, kad valstybei, kurią vos prieš trejus metus valdė pusiau autoritarinis režimas, ir kuri dabar siekia tapti demokratine, tai visai normalus dalykas, - sakė Kijevo tarptautinio politinių tyrimų centro ekspertė Natalija Šarapova. – Aš nusiteikusi gana optimistiškai.“
Priešistorė
Ukraina, kaip ir kitos posovietinės šalys, kenčia dėl konstitucinio precedento, kai priešingoms pusėms sunku pasiekti sutarimą dėl prezidento, parlamento ir teismų valdžios galių paskirstymo, nebuvimo. Rezultatas – ilga kova dėl valdžios tarp Ukrainos prezidento Viktoro Juščenkos ir premjero Viktoro Janukovičiaus. Balandį Janukovičius nugalėjo, įkalbėjęs 11 proprezidentinės partijos „Mūsų Ukraina“ parlamentarų pereiti į jo valdančiąją koaliciją, vadovaujamą Regionų partijos. Tai jam užtikrino beveik du trečdalius balsų Radoje, kurių pakanka vetuoti bet kokį prezidento įsaką. Juščenka tokiu atveju pavirstų „raiša antele“. Atsakydamas į tai prezidentas paleido parlamentą. Kadangi Ukrainos Konstitucinis teismas nepajėgė išspręsti šio ginčo, abi pusės gegužės mėnesį susitarė dėl neeilinių rinkimų, kurie turi įvykti rugsėjo 30 d. Visuomenės nuomonės apklausos vis dėlto liudija, kad rezultatas bus toks pat, kaip ir pernai – Janukovičius vėl bus išrinktas premjeru, o Ukrainos konstitucinė krizė taip ir liks neįveikta, rašo „The Guardian“.
