Lietuvos spaudoje V. Ušackas „netikėtai“ buvo užsipultas dėl tokio „neetiško ir geopolitinės situacijos neatitinkančio elgesio“. Jau tą pačią dieną diplomatas išplatino lakonišką pareiškimą: „Mielieji, po kai kurių iš jūsų komentarų apie krepšinio varžybas šiandien Maskvoje tik drįstu pasiūlyti: darykime viską už Lietuvos saugumą ir gerovę, kad ir kur būtume, kad ir ką veiktume.“ Praėjusią savaitę vienas iš Ukrainos savanorių, savanorių bataliono „Donbass“ štabo vadas Jevhenijus Ševčenka savo „Facebook“ paskyroje paaiškino, kodėl jis asmeniškai beveik kasdien bendrauja su separatistais (taip, jis būtent tokį žodį ir vartoja – separatistai) ir spaudžia ranką juos sutikęs.
„Kartais manęs klausia, kaip aš jaučiuosi sveikindamasis su separatistų vadais? Klausia, ar nenudžiūsta mano ranka? Atsakymas: ne – nenudžiūsta.
Lengva būti principingam, kai tu sotus ir patenkintas gyvenimu, sėdi šiltai ir jaukiai ant sofos, bute yra karšto vandens, aplink – tavo šeima, kur nors už 500 km nuo fronto linijos.
Lengva samprotauti apie garbę ir sąžinę. Ypač jeigu jos – ne tavo.
Taip, aš susitinku su separatistais. Ir ne visada taip nutinka už fronto linijos – kartais taip būna ir Kijeve. Taip, aš bendrauju su jais beveik kiekvieną dieną ir ne visada galiu papasakoti apie tas problemas, kurias bandome išspręsti derybomis. Tačiau jos sprendžiasi. Ir apie jų rezultatus žino dažniausiai tik bataliono vadas ir keli mano bendrai, kartais dar ir visur esanti SBU (Ukrainos saugumas), su kuriais mūsų santykiai nors ir ne visada šilkiniai, tačiau tai nėra problema – svarbiausia, kad yra bendras suvokimas.
Galbūt pamenate pastarąjį Korbano interviu (Henadijus Korbanas – Dniepropetrovsko regiono pirmininko Ihorio Kolomoiskio pavaduotojas)? Pamenate, jis ten pasakė vieną frazę: „Reikia tartis. Nors ir su velniu. Reikia tartis, svarbiausia, kad žmonės nežūtų.“ Aš asmeniškai laikausi tokios pačios nuomonės: reikia tartis. Yra kontaktas, yra pokalbio tema – vadinasi, reikia užgniaužti savyje norą paleisti jam kulką į kaktą ir tartis. Atvažiuoti į susitikimą, pasisveikinti ir derėtis. Galų gale, juk jie – taip pat žmonės. Ir reikia tartis, svarbiausia, kad kas nors grįžtų namo, nors palaidoti žuvusius žmoniškai. Arba išspręsti bet kurį kitą klausimą, kuris galėtų priartinti mūsų pergalę, – nors valandai, nors dienai, – ir išsaugoti kieno nors gyvybę netolimoje ateityje, nors vieno gyvybę...
Ir dar aš manau, kad jokia garbė nėra verta gyvybės. Išgyventi bet kokia kaina – pati svarbiausia užduotis. Gyvybė! Ir tik po to seka garbė ir visa kita, apdainuojama legendose. Žinau, ir tarp mano draugų yra tokių, kurie mano kitaip. Yra tokių, kurie pasirinko mirti gėdingoje nelaisvėje. Kurie susisprogdindavo kartu su rusais dar tada, karštą vasarą… Tačiau aš vis tiek manau, kad mes turime gyventi. Mes turime išgyventi, kad tęstume šią kovą, – juk ji bus ilga.
Taigi mes gyvensime, kariausime ir tarsimės tol, kol tai bus įmanoma. Ir, duos dievas, atsibudę vieną rytą mes suprasime, kad karo daugiau nebėra…“
