Išsisklaidžius karo rūkui, kuris atskleidė Bučioje ir kitose Kyjivo apylinkėse vykusias skerdynes, 21 metų amžiaus savanorė Valentina Čerkai buvo sukrėsta.
„Raudonojo kryžiaus“ savanorė jau nemažai buvo mačiusi, kai važinėdavo į miestą ir atgal su evakuacijos misijomis, kurių paskutinės vyko dar vos prieš dvi savaites, rašoma mirror.co.uk.
Su komanda važiuodami per artilerijos smūgius ir bandydami gelbėti, ką pavyko, jie neturėjo laiko sustoti ir galvoti, o juo labiau reflektuoti tai, ką mato, bet akys vis tiek užfiksavo vaizdus, kurių mergina niekada neįsivaizdavo išvysianti.
„Mačiau sudegusias mašinas, net nežinau, kaip papasakoti“, – sako ji. – „Su žmonių palaikais viduje. Prie kelių mačiau žuvusiųjų lavonus“.
Išlieka stipri ir nepalaužiama
Ji bando paaiškinti, kad negalėjo net susimąstyti. „Kiekviena evakuacija organizuojama kaip įmanoma greičiau. Kuo ilgiau ten būni, tuo didesnis pavojus,“ – pasakoja savanorė.
Prieš tris savaites Valentina dirbo Irpinės evakuacijos misijoje. Su kolegomis nuo pat karo pradžios ji gyvena „Raudonojo kryžiaus“ ofise Kyjive. Mergina žodžiai skamba labai ryžtingai. Tai, kaip vos iš paauglystės išaugusi medicinos studentė per karą sugebėjo išlikti tokia stipri ir nepalaužiama, daro įspūdį.
Sekmadienio vakarą ji kalba labai pavargusiu balsu – girdisi, kaip ją išsekino Bučioje matytas siaubas. Valentina uždaresnė, lyg galvotų apie kažką kitą. J
ai sunku prisiminti datas, valandas, detales. Ji sako namo grįžusi vos kartą, prieš tris dienas, pusvalandžiui, pasiimti reikalingiausių daiktų.
Mergina prisimena, kaip važiavo į Bučią evakuoti pagyvenusių žmonių poros – jie iš buto nėjo jau tris savaites, aplink vyko mūšiai. Norint pas juos patekti teko praeiti patikros punktą.
„Mes pasakėme, kad atvažiavome pasiimti močiutės ir senelio“, – pasakoja ji. – „Jie patikrino mūsų mašiną ir leido mums eiti į namą“.
Bijojo mirti badu
Tačiau senukai durų labai ilgai neatidarė – savanorė su komanda pradėjo nerimauti. Valentina prisimena:
„Galiausiai durys atsidarė. Daugiabutis buvo apgriautas, kieme buvo daug nesprogusių raketų. Jie norėjo pasigauti savo katę, susirinkti daiktus, bet galiausiai mums pavyko juos išsivežti savo automobiliu. Mes jiems liepėme paskubėti, nes mes rizikuojame savo gyvybėmis.
Kai jie suprato, kad pagaliau yra saugioje mašinoje, su saugiais žmonėmis, jie nusiramino. Pasakė mums, kad labai šalo, nebuvo šildymo ir elektros. Maisto jie beveik nebeturėjo – bijojo mirti badu“.
Bučios centre Valentina iš ligoninės pasiėmė sužeistuosius. „Jų kojos buvo peršautos“, – sakė ji.
Ruošiasi sugrįžti
Jauna mergina žodžius renkasi labai atsargiai. Ji negali jausti emocijų, nes kitaip negalėtų dirbti savo darbo. Pabaigusi dviejų parų trukmės pamainą Kyjivo ligoninėje, ji pripažįsta:
„Kol kas, manau, kad manęs tai nepaveikė, nes buvau pasiruošusi. Yra daug emocijų, bet negaliu jų reikšti, turiu išlikti neutrali. Stengiuosi būti kuo ramesnė. Su viskuo tvarkysiuosi vėliau, kai viskas pasibaigs ir kai būsiu saugioje vietoje“.
Ji sako, kad dabar Kyjive kiek ramiau, mažiau oro pavojaus sirenų. Ji pripažįsta, kad nelabai žino, kaip atrodo miesto gatvių gyvenimas, nes nespėja į nieką įsižiūrėti. Bet taip pat Valentina sako puikiai žinanti, kad per vieną ar dvi dienas ir net per kelias valandas viskas gali pasikeisti – oro pavojus niekur nedingo.
Kitas kelias dienas Valentina ilsėsis – dėl komendanto valandos su komanda ji nebegalės grįžti gelbėti žmonių į Bučią ir aplinkines vietoves.
Visų pirma kariai turi išminuoti apylinkes, kad būtų saugu. Tuomet mergina ruošiasi vėl ten sugrįžti ir padėti tiems civiliams, kurie dar vis laukia griuvėsiuose.
