Buvusios Ukrainos KGB būstinės požemiuose spengia mirtina tyla. Sienas dengia tūkstančiai dėžių, užgriozdintų nuo grindų iki lubų. Kiekvienoje rūpestingai sunumeruotoje dėžėje – šimtai dokumentų: buvusių sovietų valstybės priešų bylos. Už kiekvieno numerio – asmeninės tragedijos istorija.
Kraupios bylos
Visuomeninio judėjimo lyderis Volodymyras Viatrovychas išima storą dokumentų aplanką rudais viršeliais: byla Nr. 4076. Tarp dokumentų 1940 metais parašytas laiškas adresu: „Draugui Stalinui, Kremlius, Maskva.“
„Brangus drauge Josifai Visarionovičiau“, – tokiais žodžiais prasideda laiškas. Nikolajus Reva norėjo, kad Stalinas žinotų faktus apie didįjį 1932–1933 metų badą, ukrainiečių vadinamą Holodomoru, kai dėl sovietų prievartinės kolektyvizacijos mirė milijonai ukrainiečių.
Kaip ir daugelis to meto žmonių, N.Reva tikėjo, kad tiesa buvo slepiama nuo Stalino, ir jeigu jis tik žinotų, kas vyksta, tuojau pat sustabdytų žiaurumus. Tačiau laiško autorius atsidūrė Gulage ir buvo rea bilituotas tik po 25 metų.
Daugelio likimas buvo baisesnis. Sklaidydamas makabrišką fotoalbumą V.Viatrovychas stabteli ties viena nuotrauka. Ivanas Severinas – sovietų specialiųjų tarnybų nužudytas šūviu į galvą. Ant nuotraukos tvarkingai ranka užrašyta: „Likviduotas. 1947 m. balandžio 3 d.“
Buvę kagėbistai
V.Viatrovychas su bendraminčiais padeda žmonėms atskleisti, kas atsitiko jų giminaičiams ir mylimiesiems net praėjus dešimtmečiams nuo tada, kai jie dingo.
Tačiau Ukrainos saugumo tarnyba (SBU), dabar atsakinga už šias bylas, selektyviai atrenka tas, su kuriomis leidžiama susipažinti pašaliniams. Pirmiausia susipažįstama su senesnėmis bylomis, kaip „likviduoto“ Severino, dalyvavusio partizaniniame kare prieš TSRS Vakarų Ukrainoje po Antrojo pasaulinio karo.
Valdžia rengiasi kelti baudžiamąsias bylas Holodomoro vykdytojams, nors daugelis Ukrainoje abejoja, ar daug jų liko tarp gyvųjų. SBU vadovas Valentinas Nalyvaičenka tikisi, kad tai tik pradžia. „Kai tik Rusija atvers savo archyvus, bus atskleista vis daugiau istorinės tiesos“, – sako jis, kartu prisipažindamas, kad didžioji kaimynė ne itin linkusi bendradarbiauti.
Tačiau yra kita kliūtis, neleidžianti atskleisti tiesos apie šalies praeitį. Tai Ukrainos saugumo tarnyba, pati sprendžianti, kurias bylas viešinti.
V.Nalyvaičenka neigia, kad SBU yra KGB pasekėja. „Tikrai ne. Pagal įstatymą nesame KGB įpėdiniai“, – ginasi jis. Ar SBU vadovas gali kategoriškai patvirtinti, kad nė vienas dabartinės SBU karininkas anksčiau nedirbo KGB? Negali. 20 proc. jo darbuotojų – buvę KGB karininkai.
Visuomenė netiki, kad SBU karininkai, kurie dirbo sovietų KGB praėjusio amžiaus aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje, entuziastingai skelbtų dokumentus, kurie gali pakenkti jiems patiems. Net jeigu pati SBU pamažu priima daugiau jaunimo.
Tačiau net ir ne visi jauni ukrainiečiai negatyviai vertina XX amžiaus šalies istoriją. Kijeve pilna paminklų, skirtų TSRS pergalei prieš nacistinę Vokietiją: eilės bronzinių kareivių su šautuvais ir durtuvais.
Raganų medžioklė
Idėją atskleisi praeitį kaip išgijimo procesą ir neleisti buvusio režimo šulams užimti atsakingų valstybės postų – žinomą kaip liustracija – aktyviai palaiko kai kurie politikai iš Ukrainos administracijos.
Tačiau šis siekis ne vienam atrodo labai kontroversiškas. Istorikas ir Ukrainos Rados deputatas iš opozicijos Dmytras Tabačnykas mano, kad pati idėja yra absurdiška. „Tai raganų medžioklė. Liustracijos procesas praėjus aštuoniolikai metų nuo nepriklausomybės įstums visuomenę į pilietinį karą“, – tikina jis.
Miške šalia Kijevo medžių kamienai aprišti tūkstančiais baltų šalikų. Jie išmarginti tradiciniu ukrainietišku – raudonos ir juodos spalvos – geometriniu raštu. Kiekvienas šalikas simbolizuoja dėl sovietinės priespaudos prarastą gyvybę.
Stalino laikais TSRS slaptosios tarnybos Bykivnioje, miške, užkasė nužudytus politinius kalinius. Niekas nežino, kiek palaidotų kūnų guli po žeme, bet kai kurie specialistai mano, kad jų galėtų būti apie 200 tūkstančių.
Konrado Adenauerio fondo Kijeve direktorius vokietis Nikas Lange sako, kad ukrainiečiai turėtų nustoti kaltinti rusus dėl praeities ir labiau žvelgti į ateitį. „Ukrainiečiai linkę laikyti save tik šių istorinių procesų aukomis. Tačiau tikra akistata su praeitimi prasideda tada, kai žmonės ima atskleisti savo pačių dalyvavimą nusikaltimuose: savo valstybės priespaudą, savo tautos nusikaltėlius. Šis darbas labai skausmingas, bet tiesa galiausiai išlaisvina. Tikrąją tiesą žinanti tauta daugiau niekada neatiduos valdžios naujam diktatoriui“, – sako jis.
Vokiečiai iš savo patirties žino, kokia skausminga tokia tautos akistata su praeitimi. Tai jie darė po Antrojo pasaulinio karo ir griuvus Berlyno sienai.
Tam, kad panašūs procesai prasidėtų Ukrainoje, prireiks daug politinės valios ir skirtingų jėgų vienybės. Gal tai ir įmanoma, tačiau šiandien šalyje dar labai daug gyvųjų, vienaip ar kitaip bendradarbiavusių su sovietų režimu. Nemažai jų užima atsakingus valdžios postus ir nėra suinteresuoti, kad visuomenė jau dabar sužinotų tik rąją tiesą apie neseną šalies praeitį.
