Vaikai neslepia– bent savaitę pasimėgaus ramiu miegu be sirenų kaukimo ar sprogimų.
Daugiau apie tai – TV3 žiniose.
Prie baseino, ant gultų, poilsiauja Saša, Alina, Marija, sukinėjasi Kolia – taip atrodo vienas iš Alytaus šaulių surengtos stovyklos „Ukrainiečių vaikai“ vakarų. Poilsiauja ir neslepia negalintys atsidžiaugti galimybe pagyventi ramiai, po taikiu dangumi:
„Viskas patinka.“
„Ir pernai buvau, ir šiemet labai patinka. Kai tik šiemet pasakė, kad galėsime vykti, tai tuoj puolė tvarkyti dokumentus.“
„Man labai patinka ir kalbėtis, ir keliauti, viskas tiesiog nuostabu. Tai gražiausi mano gyvenimo momentai.“
Labiausiai įspūdį vaikams palieka naujos veiklos kasdien bei išskirtiniai užsiėmimai.
„Architektūra. Man patinka Europos miestai, ir Vilniaus senamiestis, kaip man pasirodė, labai smagus“, – pasakoja ukrainietė Marija.
Padeda pamiršti karo žiaurumus
Smagu ir vaikus atlydėjusioms pedagogėms. Sjeverodonoceko gimnazijos ukrainiečių kalbos mokytoja Larisa sako, kad stovykla padeda pamiršti apie karo žiaurumus.
„Labai nuoširdūs žmonės. Tokiu baisiu mums metu mus pakvietė. Ir visa savaitė be trenksmų, pavojaus sirenų. Aš gyvenu keturioliktame aukšte, ir ten kai bomba krisdavo, visa gyvenvietė drebėdavo“, – pasakoja mokytoja Larisa.
Ir dar laukia gausybė pramogų, kaip paantrina kita pedagogė, tuoj su mažaisiais ir vyresniais apsilankiusi Trakų istorijos muziejuje ir išklausiusi Lietuvos istorijos fragmentus.
„Vaikai puikios nuotaikos, labai gražiai Lietuva mus priėmė. Mes sužavėti ir vieta, kur esame, ir viskas labai žavi, ir kelionės, ir maistas“, – džiaugiasi mokytoja iš Ukrainos Maryna Lahutieieva.
Trumpa poilsio akimirka ir nauja ukrainiečių vaikų pažintis su sostine, senamiesčiu, o ir staigmena – smagi akimirka, kai gatvėje stovyklautojus pasiveja iš tėvynės rusofašistų išginti ir Vilniuje laikinai apsigyvenę mama su sūnumi, kaip tik pernai taip pat stovyklavę su Alytaus šauliais.
Ir visi kartu į Krašto apsaugos ministeriją, kur jau laukia susitikimas su ministru Kasčiūnu.
Atvežti nebuvo paprasta
Lietuvos garbės konsulas Ukrainoje sako, kad atvažiavo visokie vaikai – kas neturi tėvų, kas tėvus išleido į karą. Tiesa, atvežti juos nebuvo paprasta.
„Yra problemų. Problemos išvežti iš Ukrainos vaikus, tėvai nenori labai jų paleisti, nes labai visi baiminasi, kad mokytojai, kurie lydi, ar tie, kas priima, gali nerasti bendros kalbos“, – kalba Lietuvos garbės konsulas Ukrainoje Robertas Gabulas.
Bet taip nėra, kaip sako vienas iš stovyklos vadovų. Nėra nei kalbos barjero, nei kitų poilsį drumsčiančių dirgiklių. Tiesa, pirmomis dienomis vaikai iš karo sunkiai atsipalaidavo.
„Yra tokių uždaresnių, yra ne tokių uždarų, bet pabendrauji su jais, ir viskas. Pradžioje, jie pirmą dieną žiūrėjo nežinodami, kur papuolė, bet dabar įsijungė į veiklas, pramogauja“, – tikina vienas iš stovyklos vadovų Vidmantas Bražinskas.
Ir netrukdo bendrauti vaikams tarpsusavyje kalbos nežinojimas. Tiek jaunieji Alytaus šauliai, tiek ukrainiečiai, sako randantys bendrų temų ir būdų susikalbėti.
„Kalbam angliškai, šiek tiek, rusiškai kaip pavyksta, taip. Pasisekė susidraugauti nuo pat pirmos dienos“, – sako jaunoji šaulė Paulina.
Viešnagė Lietuvoje truks iki birželio septynioliktosios. Vėliau vaikai vėl turės sugrįžti į kasdienybę – triukšmą, baimę, ir, kaip sako, atsibodusį nuotolinį mokymąsi, kai draugus mato tik kompiuterio ekrane, mat mokytis kartu – kol kas nesaugu.
Daugiau apie tai sužinokite vaizdo reportaže, esančiame straipsnio viršuje.
Taip pat, užduokite sau klausimą: kodėl [LR seimūnai] taip suskubo gelbėti BARTOŠEVIČIAUS?