Daugiau nei porą mėnesių gyvuojantis projektas „Lena&Marina kuchnia“ buvo įkurtas siekiant kilnaus tikslo. Dabartinis projekto vadovas, restoranų verslu užsiimantis vilnietis Matas Vžesniauskas pasakoja, kad projektą įkūrė jo žmonos draugė, kuri susipažinusi su kaimynėmis iš Ukrainos – Lena ir Marina, pasisiūlė joms padėti rasti darbo:
„Susibendravusi sužinojo, kad jos galėtų pradėti kepti tortus. Taip viskas ir prasidėjo – iškepė, kažkas paragavo, patiko, sukūrė „Instagram“ paskyrą ir taip pasipylė užsakymai. Tačiau, nesitikėjusios tokio užsakymų antplūdžio ir fiziškai nebepajėgusios kepti, jos tiesiogine to žodžio prasme apsimėtė tortais ir negražiai išvadino žmonos draugę.“
Vyras pasakoja, kad tik geriausių norų vedama moteris norėjo padėti ukrainietėms, tačiau galiausiai liko apkaltinta.
Irina, Inna ir Miroslava
Iš pradžių, pasak Mato, jo žmonos draugė norėjo viską mesti, išpopuliarėjusią paskyrą ištrinti ir apskritai, baigti visus reikalus. Visgi, paprotinta vyro, kuris jai pasiūlė nemesti kelio dėl takelio, ji radusi pagalbos, kadangi viena nieko nespėjo, į projektą prisijungti pasiūlė Matui.
„Pasiūlė prisidėti, kadangi vis tiek sukuosi panašioje veikloje ir paieškoti kitų moterų, kurios norėtų kepti tortus „Napoleonas“. Kaip tik buvo vykusi ukrainiečiams skirta darbo mugė, kurioje ieškojau ir savo restoranams darbuotojų, o tuo pačiu ir projektui. Iš penkių moterų atsirinkome tris, kurios galėtų būti kepėjos, suradome joms patalpas Vilniuje ir pradėjome kepti tuos tortus“, – pasakoja vyras.
Šiuo metu, kaip pasakoja vilnietis, pykčių bekepant tortus nebepasitaiko, nors kartais ir užgriūna užsakymų lavina. Pasak jo, dirbančios ukrainietės malonios, puikiai su jomis susibendravo.
Viena ir moterų, kuri šiuo metu „Lena&Marina kuchnioje“ dirba kartu su savo dukra, į Lietuvą atvyko antrą kartą bėgdamos nuo karo. Innai ir jos dukrai Miroslavai 2014 metais teko bėgti iš Donbaso į Kyjivą, kur dirbo vienoje kepykloje. Šiemet, prasidėjus karui, joms ir vėl teko palikti namus, tačiau kraustytis teko jau į kitą šalį.
„Innos dukra taip pat yra dirbusi restorane, tad abi džiaugiasi, kad Lietuvoje rado darbą, kuris artimas joms pačioms. Visos moterys imlios, protingos ir labai organizuotos. Manau, kad ateityje prisijungs ir kitos moterys, nes vis tiek, kol kas šiuo metu dirbančių moterų tikslūs keliai dar nežinomi. Viena jų planuoja grįžti atgal į Ukrainą, pas vyrą“, – teigia M. Vžesniauskas.
Pas vyrą kartu su dukra į Ukrainą ateityje planuoja grįžti čia dirbanti Irina, kuri šiuo metu yra apsistojusi pas vyresnę dukrą, kuri jau ilgus metus gyvena Lietuvoje. Matas pasakoja, kad kartu išvykti galėjęs į Lietuvą Irinos vyras tokios galimybės atsisakė ir nusprendė likti savo gimtinėje.
Žymusis tortas „Napoleonas“ ir Aušrinė Armonaitė
Dabar Matas besidarbuojančioms ukrainietėms padeda vykdyti veiklą visaip kaip gali: perka ir pristato reikiamus produktus, paėmęs padarytus tortus juos išvežioja po visą Vilnių juos užsisakiusiems.
Jeigu nutinka taip, kad pats nespėja – tuomet į pagalbą pasikviečia savo tėtį, kuris taip pat pasirūpina viskuo, kad niekam nieko netrūktų. „Vyksta tikra bendradarbystė“, – sako jis.
„Moterys be galo dėkingos, visad džiaugiasi, kad gali dirbti ir yra labai laimingos, nes tokia veikla joms bent trumpam padeda nutraukti mintis nuo to, kas vyksta jų gimtinėje. Iš tiesų, darbas padeda joms atsigauti“, – priduria M. Vžesniauskas.
Pasiteiravus, kodėl kepa būtent tik tortus „Napoleonus“, vyras tikina, kadangi viskas prasidėjo dar tada, kai dirbo Lena ir Marina, tad jį ir nusprendė palikti, kaip skiriamąjį bruožą. Be to, kaip teigia jis pats, „Napoleoną“ ne visi gali taip lengvai sau išsikepti namuose, kadangi reikia skirti net kelias dienas procesui:
„Kad jis būtų toks skanus, jis turi pastovėti bent jau dvi dienas, kad taptų skanesnis. Vien dėl ilgo gamybos proceso žmonės jo nenori gaminti namuose.
Iš pradžių manėme, kad pirkdami šiuos tortus žmonės taip išreiškia paramą, tačiau kuo toliau, tuo labiau įsitikiname, kad jiems jis patinka kaip produktas, nes sulaukiame daugybės gerų atsiliepimų. Manėme, kad praeis visas ažiotažas ir viskas nurims, tačiau taip neatsitiko.“
Susidomėjimo Irinos, Innos ir Miroslavos kepami tortai „Napoleonai“ sulaukė ne tik iš įprastų žmonių, tačiau ir iš pačios Ekonomikos ir inovacijų ministrės Aušrinės Armonaitės. Kartu su delegacija moteris buvo apsilankiusi virtuvėje, kurioje ir gimsta šie skanūs stebuklai.
„Moterys tokio susidomėjimo tikrai nesitikėjo. Iš tiesų, kiek bijojome, kad toks apsilankymas nevirstų į didelę užsakymų bangą, kurios po to nespėtume įveikti, tačiau taip neatsitiko ir užsakymai kyla tik pamažu. Žmonės dažniausiai tortus užsisako šventėms ar esant kitokioms progoms“, – teigia Matas.
„Lena&Marina kuchnia“ projekto vadovas priduria, kad norint užsisakyti tortą žmonės turėtų apgalvoti ir tai padaryti iš anksto, nes virtuvėje juos, visgi, kepa vos šešios rankos: „Daug kas nori gauti tortą jau kitą dieną, tačiau nesame parduotuvė, o ir net jeigu galėsime taip padaryti, tortas nebus toks skanus, nes nebus nusistovėjęs. Šiam desertui reikia šiek tiek skirti daugiau laiko.“
