Žmonės su malonumu maišais ar priekabomis kratosi kadaise mylimų rusų poetų knygomis, mat rusofašistų Ukrainoje sukelto karo akivaizdoje, ši literatūra tapo bevertė.
Charkivietė Alika Pichtereva vos paneša pilnutėlį krepšį knygų. Prieš devynerius metus, Rusijai įsiveržus į Donbasą, moteris paliko Krasnyj Luč miestą ir persikraustė į Charkivą. Kartu atsivežė ir knygų. Tiesa, dabar dalis šios bibliotekos – krepšyje. Tai rusų literatūra, kurios Alika nusprendė atsikratyti.
„Šią knygą aš atsivežiau iš Donbaso, Luhansko srities. Prisimenu savo devintą klasę... Kai tiesiog žavėjausi ja. Ir dabar dar moku atmintinai daug eilėraščių. Tai Marina Cvetajeva. Man sunku su ja skirtis, bet aš apsisprendžiau – negailėsiu nieko. Tai už kiekvieną ukrainiečių poetą, kurio nepažįstu, atsilyginsiu atsisveikinimu su rusų poetu“, – kalba Alika.
Alika nešina knygomis į miesto centre esančią kavinę ateina jau ne pirmą kartą. Ten vietos žurnalistai surengė akciją – surenka makulatūrą, pirmiausia – sovietmečio ir šių dienų rusų poetų knygas.
„Atnešė maždaug 200–250 kilogramų, jeigu ne daugiau, makulatūros. Labai daug atneša būtent Puškino knygų, daug Puškino tomų yra. Neša Tolstojaus knygas“, – kalba akcijos iniciatorius, žurnalistas Jaroslavas Ustichas.
Akciją „Atnešk Puškiną į Puškino gatvę“ charkiviečiai surengė prieš pat kruvinąsias rusofašistų įsiveržimo į Ukrainą metines. Puškinas – viena ryškiausių asociacijų su rusų literatūra, o Puškino gatvė – vieta, kur galima šią literatūrą atiduoti utilizuoti. Pinigus, gautus už makultūrą, akcijos rengėjai, charkiviečiai žurnalistai, ketina perduoti Ukrainos kariuomenės reikmėms.
„Daugelis namuose turi sovietinės literatūros tik todėl, kad taip pas mus susiklostė istoriškai. Tad daugiau tokių knygų atneša vyresni žmonės, jie atsisveikina su savo sovietine namų biblioteka, rinkta visą gyvenimą. Mes norėtume surinkti kuo daugiau – ir penkis šimtus kilogramų, ir toną“, – kalba J. Ustichas.
Sovietmečiu primesta literatūra, ir ji bevertė. Žmonės sako negali namuose laikyti tokių knygų. Net ir patys gražiausi rusų poetų eilėraščiai netenka savo žavesio, kai visas pasaulis stebi, kaip nuo okupantų rankos žūva ukrainiečiai. Tad dauguma charkiviečių palaiko akciją, ir kas turi, iš namų neša bent po vieną ar dvi knygas.
„O kam man? Aš daugiau niekada neskaitysiu rusiškos literatūros arba literatūros rusų kalba. Tai man tapo mirusia kalba. Nors tai yra įžeidimas lotynų kalbai, nes laikoma mirusia, tačiau lotynų kalba yra garbingesnė už rusų kalbą. Taigi nenoriu. Kai išėjau iš namų, net pajutau, kaip palengvėjo ir man, ir namams atsikračius knygų“, – tvirtina Alika.
Alika pasipiktina, kad daugelyje Ukrainos miestų galima išvysti paminklus rusų rašytojams ir poetams. Ypač dabar, kai dauguma rusų okupantų augę skaitydami tų pačių autorių kūrinius.
„Dostojevskis – šmaikštus rašytojas, aprašantis tipišką, kenčiančią rusų sielą: „aš drebantis padaras, ar turiu aš teisę...“ Tai amžinas klausimas. Ir man atrodo, kad visuose rusų kareiviuose yra tas dostojevskiškumas. Net jeigu jie iš esmės ir neskaitė nė vienos knygos, vis tiek juose gyva ta rusiška kultūra“, – sako Alika.
Žmonės veža ir šiaip didžiules makulatūros krūvas. Anna, pavyzdžiui, iš namų išvežė apie 200 kilogramų knygų.
„Mano sūnus, talentingas IT specialistas, po vasario 24 tapo savanoriu. Ir būtent dėl to, kad čia nebūtų rusų pasaulio. Tad dėl to mūsų namuose ir nebus rusiškų knygų“, – pasakoja Charkivo gyventoja, savanorė Anna.
Dalis Annos namų bibliotekos. Ją kaupė jos tėvai. Ir atvežė čia tiek, kiek pajėgė sukrauti į mašiną.
„Pas mus Ukrainoje nėra vietos rusiškai literatūrai, ypač sovietų literatūrai. Tai žmonės su kita ideologija. Jeigu mes tai būtume padarę anksčiau, jeigu būtume anksčiau atsisakę šių knygų, tai gal ir nebūtų sunaikinta Šiaurės Saltivka, ir galbūt nebūtume laidoję savo bičiulių. Tai mitas apie didžiąją rusų literatūrą. Mūsų nemokė užsienio kalbų vien todėl, kad mes negalėtume bendrauti su užsieniečiais ir negalėtume skaityti užsienio literatūros“, – kalba Anna.
Kai aktyvistai surinks maždaug pusę tonos, pirma partija keliaus utilizavimui. Už toną makulatūros yra mokama apie 200 eurų. Tikslas surinkti kuo daugiau lėšų Ukrainos kariuomenei. O, svarbiausia, panaudojant anksčiau primestą sovietinį palikimą.
