Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
Primatas ant tanko.
Pasirodė filmukas, demaskuojantis Ukrainos valdančiuosius
Yra gana objektyvus aprašymas, kaip elgiasi Ukrainos nacionalistai valdžioje [1]. Ir taikūs protestuotojai Maidane turi dabar atiduoti ginklus, jei nori gauti mūsų (ES) mokesčių mokėtojų pinigų, kad nusipirkti lašinių maistui [2].
Daugiau apie tai - surašant Google paieškoje žodžius: mokslas-studijos-ekonomika.
Yra gana objektyvus aprašymas, kaip elgiasi Ukrainos nacionalistai valdžioje [1]. Ir taikūs protestuotojai Maidane turi dabar atiduoti ginklus, jei nori gauti mūsų (ES) mokesčių mokėtojų pinigų, kad nusipirkti lašinių maistui [2].
Daugiau apie tai - surašant Google paieškoje žodžius: mokslas-studijos-ekonomika.
CITUOJU IŠ 2011m. ŽINIASKLAIDOS
Tarp ekspertų nėra vieningo sutarimo dėl Kinijos planų Rusijos atžvilgiu. Viešojoje erdvėje populiari nuomonė, kad už Uralo rusų greitai visai neliks, o kinų ten amžiaus viduryje gali būti vos ne 10 milijonų, ir tai taps puikiu pretekstu Kinijai „apginti tėvynainių teises“.
Jau 2002 m. žinoma Rusijos demografijos specialistė Ž. Zainočkovskaja pažymėjo, kad Rusijos pasienio regionuose vienu metu gali būti apie 200–300 tūkstančių kinų. Ilgai dirbęs Kinijoje kaip sovietinės užsienio žvalgybos agentas ir gerai išmanantis kinų mentalitetą (visiškai perprasti jį ne kinui be galo sunku) A. Deviatovas mano, kad Pekinui nereikia imtis karinės agresijos prieš Rusiją siekiant jos Sibiro ir Tolimųjų Rytų. Pasak jo, šios žemės Kinijai yra strategiškai svarbios, bet naudos iš jų ji pasistengs gauti ne ginklu, o gudrumu. Be to, ekspertas pareiškė: „Rusija ir Kinija – kaimynai flange. Frontas yra nukreiptas Ramiojo vandenyno kryptimi. (...) Pagrindinis priešas – tai JAV“.
Politinės ir karinės analizės instituto direktoriaus pavaduotojas A. Chramčichinas neabejoja, kad Kinijos agresija prieš Rusiją tėra laiko klausimas. „Kinija objektyviai nėra gyvybinga dabartinėse savo sienose. Ji turi tapti didesnė, jeigu nenori tapti mažesne. Ji negali apsieiti be išorinės ekspansijos, kurios tikslas būtų resursų ir teritorijų užgrobimas. Tokia realybė. Be to, nereikia išsigalvoti, kad pagrindine Kinijos ekspansijos kryptimi taps Pietryčių Azija. Ten per mažai teritorijos ir išteklių ir labai daug vietinių gyventojų. Atvirkštinė situacija – labai daug teritorijos, daugybė išteklių ir visai mažai gyventojų – Kazachstane ir azijinėje Rusijos dalyje“, – tvirtina analitikas.
„Taip jau išėjo, kad žmogui psichologiškai lengviau varžytis ir kariauti su tais, kurie panašūs į jį. Užkariauti azijiečius mongoloidus (visas Ramiojo vandenyno regionas) kinams bus lengva, bet kaip užtikrinti europiečių ar rusų, kurių prigimtis jiems yra visai nežinoma, paklusnumą? Dominuoti ginklo jėga pernelyg neefektyvu, o socialinės arba, jei norite, psichologinės dominavimo pasaulyje sistemos Kinija pasiūlyti negali – dėl grynai biologinių priežasčių. Etniniai skirtumai tarp mūsų per dideli, europinės rasės kodo kinai nesulaužys, kaip ir mes jų“, – konstatavo forumo dalyvis.
Kita vertus, yra nuomonė, kad gyvenantiems Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose rusams patiks kinų įvesta tvarka bei dėmesys regionų raidai ir jie nesipriešins Kinijos ekspansijai. Žiūrint iš ruso savimonės pusės, šis argumentas yra abejotinas: rusai visada priešinosi užkariautojui, kad ir kokia sunki būtų jų padėtis, ir todėl kinus jie sutiks greičiau su neapykanta nei ištiestomis rankomis (ką jau kalbėti apie kinų kariavimo tradicijas: puldami jie negaili nieko, ir tai tik paskatintų rusų pyktį). Žinoma, didesnę vietinių gyventojų dalį galima tiesiog išnaikinti ir apgyvendinti užimtas teritorijas savo darbo jėga. Tačiau egzistuoja nuomonė: kad ir kokie ištvermingi ir darbštūs būtų kinai, rusiško Sibiro ir Tolimųjų Rytų klimatas nėra jiems priimtinas ir važiuotų jie ten visam laikui tik kraštutiniu atveju.
Pekinas kol kas demografiškai skverbiasi į Rusijos teritoriją ir stengiasi negadinti santykių su Maskva, ir tai užtikrina jam taikią naudą. Paimti kaimynės žemes karo keliu jis bandys tik žinodamas, kad nesulauks praktiškai jokio pasipriešinimo, o tai įmanoma tik aštrios Rusijos valstybingumo krizės atveju. Tokių tendencijų nematyti, todėl Kinija lauks. (Gal ta krizė,valdant V.Putinui, jau artėja? - P.)
Tačiau įsivaizduokime, kad kinai vis dėlto ryžtasi puolimui. Kadangi ateitį nuspėti sunku, tenka remtis šiandieniniais duomenimis apie teorinį ir praktinį abiejų šalių kariuomenių ir atskirų jų dalinių pajėgumą. Branduolinio karo variantą atmeskime iš karto, nes atominis ginklas vargu ar būtų naudojamas.
Kai kas teigia, kad Kinijai reikalingi regionai bus užimti per mėnesį. Tačiau svarbu pažymėti, kad publikacijos autoriai daro anksčiau minėtą prielaidą, kad Pekinas pradės karą tik žinodamas, jog praktiškai jokio pasipriešinimo nebus. Jeigu viskas vyktų šiandien, rusų kariniai pajėgumai Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose daugiau ar mažiau organizuotai reaguodami sugebėtų atremti kinų puolimą. Kaip rodo grynai statistinė rusų karinio potencialo šiuose regionuose analizė, vertinant per ginkluotės kiekio ir lygio prizmę, Rusijos pranašumas prieš Kiniją vis dar išlieka praktiškai visose srityse, pradedant nuo šarvuotos technikos ir baigiant aviacija.
Kitas klausimas, kad Kinija gali „imti“ žmogiškųjų ir technikos resursų (pavyzdžiui, senesnių modifikacijų tankų) gausa. Ir nėra garantijos, kad visa popieriuje registruota rusų technika sugebės skristi ir važiuoti. O dėl gyvosios jėgos kokybės, tai akivaizdu, kad Rusijos kariuomenėje profesionalų su rimta kovine patirtimi nėra daug. Tačiau ir Kinijos armijos didesnę dalį sudaro neaukštos kvalifikacijos kariai.
Čia iškyla labai rimtas klausimas dėl pajėgų perdislokavimo. Kitaip tariant, jeigu rusai sugebėtų kaip nors atlaikyti ar bent sulėtinti kinų puolimą (o tai tikėtina, prisiminus Hitlerio žaibo karo planus ir jų fiasko), jie laimėtų laiko ir galėtų permesti į frontą rezervines pajėgas ir rimtesnę ginkluotę. Žinoma, tai padaryti bus nelengva, nes kinai pasistengs sunaikinti visas įmanomas komunikacijas (pirmiausia Transsibiro geležinkelį). Tačiau rusai, manytina, irgi nesėdėtų rankų sudėję ir aviacijos smūgiais bandytų komplikuoti kinų kariuomenės judėjimą ir aprūpinimą. Pagaliau karas, apie kurį kalbama, nėra maža operacija ir pasiruošimas jam negali likti nepastebėtas. Todėl teoriškai rusai gali iš anksto sustiprinti savo karines pozicijas pasienyje. Tačiau net jeigu jie ignoruos visus signalus, bus užklupti netikėtai ir kinai užims norimas teritorijas, pastarieji praras dinamiką, turės rūpintis užimtų pozicijų kontrole ir sulauks kontrpuolimo .
Taigi tie, kas sako, kad Kinija jau dabar gali nušluoti Rusiją ir lengvai užgrobti jos Sibirą ir Tolimuosius Rytus, nėra teisūs. Vien šių teritorijų užėmimas Kinijai būtų sudėtingas ir užtruktų, o rusų kontrpuolimas įveltų šalį į ilgalaikį konfliktą, kuris pakirstų jos pajėgas.
Kodėl Kinija neabejinga kaimyninėms Rusijos teritorijoms, nesunku paaiškinti elementariu geopolitiniu argumentu: kinams reikia erdvės, o Sibire daug ploto bei resursų ir mažai žmonių. Tačiau toli gražu nėra tiesa, kad kinai nori skverbtis į Šiaurės žemes – jie tikrai nori jomis pasinaudoti, bet vargu ar pasiruošę jas užimti kariniu būdu. Tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu Rusijos valstybingumas atsidurtų ties žlugimo riba, kas yra labai abejotina . Kariauti su šiandienine Rusija Kinija pajėgi, bet su perspektyva pralaimėti ir dėl to, kad Maskvą tikriausiai paremtų Amerika. (Dabar abejonės dėl to atsiranda- P.) Trumpai tariant, Kinija yra pratusi laukti ir žaisti naudodamasi kitų nesutarimais, bet ne pati lįsti į problemas. "
POST SCRIPTUM. Šiais spaudos intarpais norėjau priminti , kad ir Rusija gali atsidurti okupuojamos Ukrainos vietoje.
Tarp ekspertų nėra vieningo sutarimo dėl Kinijos planų Rusijos atžvilgiu. Viešojoje erdvėje populiari nuomonė, kad už Uralo rusų greitai visai neliks, o kinų ten amžiaus viduryje gali būti vos ne 10 milijonų, ir tai taps puikiu pretekstu Kinijai „apginti tėvynainių teises“.
Jau 2002 m. žinoma Rusijos demografijos specialistė Ž. Zainočkovskaja pažymėjo, kad Rusijos pasienio regionuose vienu metu gali būti apie 200–300 tūkstančių kinų. Ilgai dirbęs Kinijoje kaip sovietinės užsienio žvalgybos agentas ir gerai išmanantis kinų mentalitetą (visiškai perprasti jį ne kinui be galo sunku) A. Deviatovas mano, kad Pekinui nereikia imtis karinės agresijos prieš Rusiją siekiant jos Sibiro ir Tolimųjų Rytų. Pasak jo, šios žemės Kinijai yra strategiškai svarbios, bet naudos iš jų ji pasistengs gauti ne ginklu, o gudrumu. Be to, ekspertas pareiškė: „Rusija ir Kinija – kaimynai flange. Frontas yra nukreiptas Ramiojo vandenyno kryptimi. (...) Pagrindinis priešas – tai JAV“.
Politinės ir karinės analizės instituto direktoriaus pavaduotojas A. Chramčichinas neabejoja, kad Kinijos agresija prieš Rusiją tėra laiko klausimas. „Kinija objektyviai nėra gyvybinga dabartinėse savo sienose. Ji turi tapti didesnė, jeigu nenori tapti mažesne. Ji negali apsieiti be išorinės ekspansijos, kurios tikslas būtų resursų ir teritorijų užgrobimas. Tokia realybė. Be to, nereikia išsigalvoti, kad pagrindine Kinijos ekspansijos kryptimi taps Pietryčių Azija. Ten per mažai teritorijos ir išteklių ir labai daug vietinių gyventojų. Atvirkštinė situacija – labai daug teritorijos, daugybė išteklių ir visai mažai gyventojų – Kazachstane ir azijinėje Rusijos dalyje“, – tvirtina analitikas.
„Taip jau išėjo, kad žmogui psichologiškai lengviau varžytis ir kariauti su tais, kurie panašūs į jį. Užkariauti azijiečius mongoloidus (visas Ramiojo vandenyno regionas) kinams bus lengva, bet kaip užtikrinti europiečių ar rusų, kurių prigimtis jiems yra visai nežinoma, paklusnumą? Dominuoti ginklo jėga pernelyg neefektyvu, o socialinės arba, jei norite, psichologinės dominavimo pasaulyje sistemos Kinija pasiūlyti negali – dėl grynai biologinių priežasčių. Etniniai skirtumai tarp mūsų per dideli, europinės rasės kodo kinai nesulaužys, kaip ir mes jų“, – konstatavo forumo dalyvis.
Kita vertus, yra nuomonė, kad gyvenantiems Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose rusams patiks kinų įvesta tvarka bei dėmesys regionų raidai ir jie nesipriešins Kinijos ekspansijai. Žiūrint iš ruso savimonės pusės, šis argumentas yra abejotinas: rusai visada priešinosi užkariautojui, kad ir kokia sunki būtų jų padėtis, ir todėl kinus jie sutiks greičiau su neapykanta nei ištiestomis rankomis (ką jau kalbėti apie kinų kariavimo tradicijas: puldami jie negaili nieko, ir tai tik paskatintų rusų pyktį). Žinoma, didesnę vietinių gyventojų dalį galima tiesiog išnaikinti ir apgyvendinti užimtas teritorijas savo darbo jėga. Tačiau egzistuoja nuomonė: kad ir kokie ištvermingi ir darbštūs būtų kinai, rusiško Sibiro ir Tolimųjų Rytų klimatas nėra jiems priimtinas ir važiuotų jie ten visam laikui tik kraštutiniu atveju.
Pekinas kol kas demografiškai skverbiasi į Rusijos teritoriją ir stengiasi negadinti santykių su Maskva, ir tai užtikrina jam taikią naudą. Paimti kaimynės žemes karo keliu jis bandys tik žinodamas, kad nesulauks praktiškai jokio pasipriešinimo, o tai įmanoma tik aštrios Rusijos valstybingumo krizės atveju. Tokių tendencijų nematyti, todėl Kinija lauks. (Gal ta krizė,valdant V.Putinui, jau artėja? - P.)
Tačiau įsivaizduokime, kad kinai vis dėlto ryžtasi puolimui. Kadangi ateitį nuspėti sunku, tenka remtis šiandieniniais duomenimis apie teorinį ir praktinį abiejų šalių kariuomenių ir atskirų jų dalinių pajėgumą. Branduolinio karo variantą atmeskime iš karto, nes atominis ginklas vargu ar būtų naudojamas.
Kai kas teigia, kad Kinijai reikalingi regionai bus užimti per mėnesį. Tačiau svarbu pažymėti, kad publikacijos autoriai daro anksčiau minėtą prielaidą, kad Pekinas pradės karą tik žinodamas, jog praktiškai jokio pasipriešinimo nebus. Jeigu viskas vyktų šiandien, rusų kariniai pajėgumai Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose daugiau ar mažiau organizuotai reaguodami sugebėtų atremti kinų puolimą. Kaip rodo grynai statistinė rusų karinio potencialo šiuose regionuose analizė, vertinant per ginkluotės kiekio ir lygio prizmę, Rusijos pranašumas prieš Kiniją vis dar išlieka praktiškai visose srityse, pradedant nuo šarvuotos technikos ir baigiant aviacija.
Kitas klausimas, kad Kinija gali „imti“ žmogiškųjų ir technikos resursų (pavyzdžiui, senesnių modifikacijų tankų) gausa. Ir nėra garantijos, kad visa popieriuje registruota rusų technika sugebės skristi ir važiuoti. O dėl gyvosios jėgos kokybės, tai akivaizdu, kad Rusijos kariuomenėje profesionalų su rimta kovine patirtimi nėra daug. Tačiau ir Kinijos armijos didesnę dalį sudaro neaukštos kvalifikacijos kariai.
Čia iškyla labai rimtas klausimas dėl pajėgų perdislokavimo. Kitaip tariant, jeigu rusai sugebėtų kaip nors atlaikyti ar bent sulėtinti kinų puolimą (o tai tikėtina, prisiminus Hitlerio žaibo karo planus ir jų fiasko), jie laimėtų laiko ir galėtų permesti į frontą rezervines pajėgas ir rimtesnę ginkluotę. Žinoma, tai padaryti bus nelengva, nes kinai pasistengs sunaikinti visas įmanomas komunikacijas (pirmiausia Transsibiro geležinkelį). Tačiau rusai, manytina, irgi nesėdėtų rankų sudėję ir aviacijos smūgiais bandytų komplikuoti kinų kariuomenės judėjimą ir aprūpinimą. Pagaliau karas, apie kurį kalbama, nėra maža operacija ir pasiruošimas jam negali likti nepastebėtas. Todėl teoriškai rusai gali iš anksto sustiprinti savo karines pozicijas pasienyje. Tačiau net jeigu jie ignoruos visus signalus, bus užklupti netikėtai ir kinai užims norimas teritorijas, pastarieji praras dinamiką, turės rūpintis užimtų pozicijų kontrole ir sulauks kontrpuolimo .
Taigi tie, kas sako, kad Kinija jau dabar gali nušluoti Rusiją ir lengvai užgrobti jos Sibirą ir Tolimuosius Rytus, nėra teisūs. Vien šių teritorijų užėmimas Kinijai būtų sudėtingas ir užtruktų, o rusų kontrpuolimas įveltų šalį į ilgalaikį konfliktą, kuris pakirstų jos pajėgas.
Kodėl Kinija neabejinga kaimyninėms Rusijos teritorijoms, nesunku paaiškinti elementariu geopolitiniu argumentu: kinams reikia erdvės, o Sibire daug ploto bei resursų ir mažai žmonių. Tačiau toli gražu nėra tiesa, kad kinai nori skverbtis į Šiaurės žemes – jie tikrai nori jomis pasinaudoti, bet vargu ar pasiruošę jas užimti kariniu būdu. Tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu Rusijos valstybingumas atsidurtų ties žlugimo riba, kas yra labai abejotina . Kariauti su šiandienine Rusija Kinija pajėgi, bet su perspektyva pralaimėti ir dėl to, kad Maskvą tikriausiai paremtų Amerika. (Dabar abejonės dėl to atsiranda- P.) Trumpai tariant, Kinija yra pratusi laukti ir žaisti naudodamasi kitų nesutarimais, bet ne pati lįsti į problemas. "
POST SCRIPTUM. Šiais spaudos intarpais norėjau priminti , kad ir Rusija gali atsidurti okupuojamos Ukrainos vietoje.
tai valdzia,lyg tai ,,neteiseta,,.Bet kai pinigu pareikalauti,tai jau gaunasi teiseta.Su Janukoviciumi pasirase,tai ir is jo tegul paima.O gal Medvedevas su vagimi juos pasidalino?Atimk is Janukoviciaus klozeto auksini dangti!
kad vokiečiai nesiims jokių ekonominių sankcijų prieš šitą ginkluotą banditą putlerį iki tol, kol bus ne per vėlu, kol putleris nepasibels į Berlyno vartus.
o su fashistais susitvarkyti "ukraina" nepraso pagalbos p.s. spauda persunkta propagandos, gi istikruju ukrainoje suirute tik dideja
@mastantis
savais mažesniais jie jau kaip nors susitvarkys ir patys, bet va su didžiausiu fašistu ir banditu putleriu susitvarkyt reikalingas visų demokratinių jėgų veikimas.
cia ne maskvai mirtinas pavojus o evzopai... pabalio kunigaikstystes beretinei daunai atlodami uz kaula uzjurio seimininkui paliks tuoj be mesos visa evzopa
@labai keista rinkimu kompanija
ko tu dar ne kokioj siberijoj moskolini daune?
Teisetos valdzios neturi o kad pasirashineja kad pasirasineja
@Pastaba
O ką siūlai? Ką tu darytum? Jei parašą jo priima, tai gal užtenka teisėtumo valdžios? Ar geriau laukt, kol putleris visą Ukrainą apžios? Plius tiek apžiojus, kažin ar tik nesukiltų apetitas toliau žiaumot...?
@Pastaba
yra Rada? ne teisėta valdžia? Kad vieną banditą, užėmusį prezidento postą išvijo, tai jau likusi valdžia tau nebe valdžia? Matosi, kad pačiam(čiai) prie dūšios diktatoriai- pagatavas be muilo jiems į šikną sulįsti.
Na, įlipus į šūdą nereikia norėti kad štibletai nedvoktų.
Sudėtinga tikėti Rusijos duodamais pažadais. Blogio imperija taip vadinama dar ir dėl to, kad ji - Melo imperija. Pirmiausia tai skirtina Rusijos politikai su iškreipta demagogijos mašina. Kebliausia būna tada, kad Rusijos režimas pažada ką nors daryti ar nedaryti. Dažniausiai viskas būna padaroma priešingai. Toli pavyzdžių ieškoti nereikia. "Savi šaudė į savus, Krymo nepulsim, kariuomenės neįvesim, uniformas gyventojai pirko parduotuvėje ir t.t." Kur pirko paskutinio modelio ginklus ir transportą? - nutylėta...
Verta nepamiršti, kad Rusijos aukščiausias karinių pajėgų vadas yra ne KAM ministras S.Šoigu, o prezidentas V.Putinas. Jei "caras" pasakė, kad, "jei panorėsiu kariuomene įvesiu, nes man tas leista", tai taip ir yra. "Jei panorės..." Ministras aiškina, kad kariai "nevykdys jokių agresyvių veiksmų". O taip, nevykdys... Argi rusų apgynimas nuo "fašistų ir benderovcų" agresyvus? Tai pagal Kremliaus logika - draugiškos pagalbos ženklas.
Rusijos ryškiai padidėjusį agresyvumą kitų valstybių atžvilgiu galime pastebėti žvelgiant į "planuotas pratybas" prie Ukrainos, Estijos ir Lietuvos sienos. Sunerimusi Lenkija ir Moldova, nežinanti ar ir joms ką nors S.Šoigu pažadės. Tada visai bus blogai, nes tokie pažadai, kurie skirti laisvų šalių dėmesio praradimui, yra dar labiau pavojingi. Net jei V.Putinas uždėjęs ant Švento rašto ranką prisiektų "nevykdyti agresyvių veiksmų", tai būtų tik oro virpinimas. Tokie veiksmai kasdien jau vykdomi "žalių žmogeliukų" Kryme, kuris taip pat de jure išlieka Ukrainos dalimi.
Pasaulio politikai ir politologai bando suprasti, kodėl Ukrainos armija Kryme nesiėmė turimų ginklų ir jais nedavė atkirčio? Manau, kad būtent tai griovė imperijos generolų planus išprovokuoti karinių kovų pradžią. Tas periodas leido aiškiai suprasti Pasaulio šalims, kas yra konkretus agresorius, vykdantis Krymo aneksiją. Būtent dėl tokios Ukrainos valdžios taktikos Rusijos veiksmus pateisino tik Venesuela, Sirija ir Š.Korėja. V.Putinas įsigijo daug naujų priešų ir prarado netgi kai kuriuos bendražygius. Bent jau šios karinės avantiūros metu. NVS sumažėjo vienu nariu - Ukraina, o kiti nariai daugiau stebi, negu pritaria V.Putinui. Beje, gyventojų rusų yra visose buvusiose sovietinėse respublikose. V. Putinas panoro "išleisti džiną iš butelio". Išleisti lengviau, negu atgal įprašyti. Tai gali padaryti tik Aladinas, o ne Buratinas su ilga nosimi.
Sovietinio lagerio respublikos - dar ne viskas. Ne visas tauteles suspėta sunaikinti Sibiro platybėse, o kiniečių darbo kolonijos ten vis didėja. Kai Kinijos valdžia ėmė toleruoti antrą vaiką šeimoje, tolimesnę perspektyvą galima nuspėti. Įrodyti, kad geltonosios rasės gentainiai buvo ar yra skriaudžiami ar net išnaikinti, sunkumų nesudarytų. Visos kaltės carinei Rusijai nesuversti, nes prie tos demografinės plėtros ir bolševikmetis prisidėjo. Vieni rusai traukėsi iš Europos žemyno ir tapo kolonistais Sibire ar Altajaus krašte todėl, kad europinėje dalyje jiems gyventi darėsi slogu, kitus Stalino režimas nugrūdo sunaikinimui ar "perauklėjimui". O juk tai irgi istorija, nemažiau įspūdinga negu Kryme vykusi kaita.
Beje, Ukrainos prezidento rinkimuose ne kartą matėme trapią pusiausvyrą. Krymo gyventojai su rusiškais pasais balsuoti nebegalės, tad vien tik dėl to pora procentų reikia nuimti nuo Rusijos "caro" pasiilgusios lėkštelės. Maskva jau gal jaučia, kad Prezidento ir Rados rinkimus agresiją demonstruojantys rusakalbiai prakiš, todėl darys viską, kad tuos rinkimus sutrukdyti ar kad neįskaityti.
Jei vertinti trumpai, tai Rusija galėjo turėti Europos pietuose draugą, o dabar turės nusivylusį (ne)draugą, kuris Kremliaus pasakomis niekada nebetikės. Argi tai- pergalė?
REKLAMA
REKLAMA
Ukraina prašo taikyti sankcijas Rusijai: Europoje jie elgiasi kaip ginkluotas gangsteris