Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
Ar Janukovičiui buvo reikalingos aukos Maidane. Manau, kad ne. Net Ukrainos kariuomenės vadai siūlė Janukovičiui skelbti šalyje nepaprastąją padėtį, bet jis atsisakė. Nauja valdžia tyrė, o ne tarptautiniai ekspertai, taip kad kitokio rezultato ir nereikėjo tikėtis.
KAIP ATSIRANDA AGRESORIAI?
Nenukrenta jie iš dangaus, nebūna vieniši savo sumanymais ir negauna reikiamo atkirčio savo nusikalstamos veiklos pradžioje. Visa tai vienareikšmiška ir sunkiai paneigiama. Tą rodo visa eilė istorijos pavyzdžių. Istorijos, kurios tėkmėje prievarta, smurtas ir grobimai ilgus šimtmečius buvo laikomi prioritetais, o asmenys su tuo susiję visaip šlovinami. Karinės jėgos panaudojimo principas būdavo toks reikšmingas, kad net ir pačios humaniškiausios religijos tam pritardavo. Dabartinė Rusijos imperija vėl demonstruoja Pasauliui, kad ji nori gyventi pagal senais tarpusavio santykių tarp valstybių standartais, eina revanšizmo keliu.
Carinės Rusijos vykdomas kolonijinis karas ir genocidas Čečėnijoje neturi analogų pasaulio istorijoje. Čečėnija 1859 metais praranda nepriklausomybę po beveik 100 metų trukusio Rusijos kolonijinio karo, kai iš trijų milijonų čečėnų liko apie 116 tūkstančių. Tuo tautos tragedija nesibaigė. 1944 m. vasario 23-25 d. sovietai ištrėmė į Kazachstaną, Sibirą ir Vidurinę Aziją virš pusės milijono likusių čečėnų. Šioje trėmimo operacijoje dalyvavo apie 200 tūkst. Raudonosios armijos, NKVD ir KGB karininkų ir kareivių. Per trylika tremties metų žuvo apie 70 proc. ištremtųjų. 1991 m. lapkričio 1 d. Čečėnijos tauta atkuria nepriklausomybę. Išrenka Prezidentą, Parlamentą, sudaroma Vyriausybė. 1994 m. gruodžio 11 d. Rusija prieš Čečėniją pradeda kolonijinį karą, trukusį dvejus metus.
1996 m. balandžio 21 d. Rusija, sukūrusi naujausias žudymo technologijas, nužudo Čečėnijos Respublikos Ičkerijos pirmąjį prezidentą Džocharą Dudajevą. 1997 m. gegužės 12 d. Rusijos Federacijos prezidentas B.Jelcinas ir Čečėnijos Respublikos Ičkerijos prezidentas A.Maschadovas Maskvoje pagaliau pasirašė Taikos ir tarpusavio santykių sutartį tarp Rusijos Federacijos ir Čečėnijos Respublikos Ičkerijos.
Tačiau Rusijoje atsiranda interesų grupių, siekiančių destabilizuoti padėtį ir sugrąžinti Čečėniją į imperiją.
B. Jelcinas paskiria KGB pulkininką V.Putiną premjeru ir paveda įvesti ,,tvarką“. V.Putino karjeros pradžioje pradėta buvo nuo čečėnų tautos genocido. Verta suvokti, kad teroristais buvo laikoma netgi visa tauta. V. Putino ,,žygdarbiai“ Čečėnijoje tampa tramplinu į prezidento kėdę. Šimtatūkstantinė kariauna Čečėniją pavertė kolonijinio karo veiksmų placdarmu. Čia mėginama naujausia Rusijoje sukurta ginkluotė ir tarptautinėmis konvencijomis uždrausti ginklai, buvo naudojamas cheminis ginklas. Nuo 1999 m. gruodžio Rusija išžudė apie 300 tūkstančių čečėnų, padarė žalos maždaug už 300 milijardų JAV dolerių. Sunaikinti miestai, miesteliai, kaimai. 80 proc. žmonių tapo pabėgėliais. Naikinamas istorinis ir kultūrinis paveldas. Genocidas, smurtas, prievartavimas, sadizmas, vagystės, šantažas, pasityčiojimas – tai buvo kasdieniai Rusijos kariaunos veiksmų principai ir metodai.
Rusijos valdžia už karą Afganistane 300 kariškių apdovanojo Didvyrio žvaigžde, o už kolonijinį karą ir genocidą Čečėnijoje jau 500 kariškių gavo Didvyrio žvaigždes. Netgi Rusijos ir Maskvos patriarchas Aleksijus II apdovanojo bažnytiniais ordinais čečėnų tautos budelius ir laimino juos karui. Tolesnę čečėnų tautos priespaudą vykdo Maskvos statytinio "jaunėlio" Kadyrovo režimas.
Štai kokia įspūdinga buvo V.Putino karjeros valdžioje pradžia. Kai aukščiausioje šalies valdžioje esantis politikas naudoja dar ir kalinių žargoną, tai jo asmenybė tampa gan vientisa. Tenka tik apgailestauti, kad didžiulė, įvairią patirtį turinti rusų tauta vėl ir vėl pasitikėjo asmeniu, kuris kartą jau vykdė tautos genocidą. Demokratinės šalys, nors ir kritikavo čečėnų žudynes, nesugebėjo reikiamai įvertinti tokios veikos ir įvardinti jas kaip tautos genocidą, t.y. nusikaltimą neturintį senaties termino. Tenka pripažinti, kad dėl to dalis kaltės tenka visoms šalims, kurios dėl įvairių pragmatinių sumetimų nesielgė ryžtingai ir sąžiningai pagal visuotinai pripažintas teisines normas.
Po tokios "įspūdingos" KGB pulkininko V.Putino karjeros pradžios sekė kiti agresijos aktai, palietę buvusio sovietinio lagerio šalis Gruziją ir Ukrainą. Tokiems agresoriams būtina bendromis demokratinių jėgų pastangomis uždegti raudoną šviesą, jei Pasaulis nenori sulaukti kokio "naujo fiurerio" sukelto pasaulinio karo. Ir visai nesvarbu, kaip tas didžiarusiškasis neonacismas bus pavadintas. Tai - pasaulinis blogis bendrąja šio žodžio prasme.
Nenukrenta jie iš dangaus, nebūna vieniši savo sumanymais ir negauna reikiamo atkirčio savo nusikalstamos veiklos pradžioje. Visa tai vienareikšmiška ir sunkiai paneigiama. Tą rodo visa eilė istorijos pavyzdžių. Istorijos, kurios tėkmėje prievarta, smurtas ir grobimai ilgus šimtmečius buvo laikomi prioritetais, o asmenys su tuo susiję visaip šlovinami. Karinės jėgos panaudojimo principas būdavo toks reikšmingas, kad net ir pačios humaniškiausios religijos tam pritardavo. Dabartinė Rusijos imperija vėl demonstruoja Pasauliui, kad ji nori gyventi pagal senais tarpusavio santykių tarp valstybių standartais, eina revanšizmo keliu.
Carinės Rusijos vykdomas kolonijinis karas ir genocidas Čečėnijoje neturi analogų pasaulio istorijoje. Čečėnija 1859 metais praranda nepriklausomybę po beveik 100 metų trukusio Rusijos kolonijinio karo, kai iš trijų milijonų čečėnų liko apie 116 tūkstančių. Tuo tautos tragedija nesibaigė. 1944 m. vasario 23-25 d. sovietai ištrėmė į Kazachstaną, Sibirą ir Vidurinę Aziją virš pusės milijono likusių čečėnų. Šioje trėmimo operacijoje dalyvavo apie 200 tūkst. Raudonosios armijos, NKVD ir KGB karininkų ir kareivių. Per trylika tremties metų žuvo apie 70 proc. ištremtųjų. 1991 m. lapkričio 1 d. Čečėnijos tauta atkuria nepriklausomybę. Išrenka Prezidentą, Parlamentą, sudaroma Vyriausybė. 1994 m. gruodžio 11 d. Rusija prieš Čečėniją pradeda kolonijinį karą, trukusį dvejus metus.
1996 m. balandžio 21 d. Rusija, sukūrusi naujausias žudymo technologijas, nužudo Čečėnijos Respublikos Ičkerijos pirmąjį prezidentą Džocharą Dudajevą. 1997 m. gegužės 12 d. Rusijos Federacijos prezidentas B.Jelcinas ir Čečėnijos Respublikos Ičkerijos prezidentas A.Maschadovas Maskvoje pagaliau pasirašė Taikos ir tarpusavio santykių sutartį tarp Rusijos Federacijos ir Čečėnijos Respublikos Ičkerijos.
Tačiau Rusijoje atsiranda interesų grupių, siekiančių destabilizuoti padėtį ir sugrąžinti Čečėniją į imperiją.
B. Jelcinas paskiria KGB pulkininką V.Putiną premjeru ir paveda įvesti ,,tvarką“. V.Putino karjeros pradžioje pradėta buvo nuo čečėnų tautos genocido. Verta suvokti, kad teroristais buvo laikoma netgi visa tauta. V. Putino ,,žygdarbiai“ Čečėnijoje tampa tramplinu į prezidento kėdę. Šimtatūkstantinė kariauna Čečėniją pavertė kolonijinio karo veiksmų placdarmu. Čia mėginama naujausia Rusijoje sukurta ginkluotė ir tarptautinėmis konvencijomis uždrausti ginklai, buvo naudojamas cheminis ginklas. Nuo 1999 m. gruodžio Rusija išžudė apie 300 tūkstančių čečėnų, padarė žalos maždaug už 300 milijardų JAV dolerių. Sunaikinti miestai, miesteliai, kaimai. 80 proc. žmonių tapo pabėgėliais. Naikinamas istorinis ir kultūrinis paveldas. Genocidas, smurtas, prievartavimas, sadizmas, vagystės, šantažas, pasityčiojimas – tai buvo kasdieniai Rusijos kariaunos veiksmų principai ir metodai.
Rusijos valdžia už karą Afganistane 300 kariškių apdovanojo Didvyrio žvaigžde, o už kolonijinį karą ir genocidą Čečėnijoje jau 500 kariškių gavo Didvyrio žvaigždes. Netgi Rusijos ir Maskvos patriarchas Aleksijus II apdovanojo bažnytiniais ordinais čečėnų tautos budelius ir laimino juos karui. Tolesnę čečėnų tautos priespaudą vykdo Maskvos statytinio "jaunėlio" Kadyrovo režimas.
Štai kokia įspūdinga buvo V.Putino karjeros valdžioje pradžia. Kai aukščiausioje šalies valdžioje esantis politikas naudoja dar ir kalinių žargoną, tai jo asmenybė tampa gan vientisa. Tenka tik apgailestauti, kad didžiulė, įvairią patirtį turinti rusų tauta vėl ir vėl pasitikėjo asmeniu, kuris kartą jau vykdė tautos genocidą. Demokratinės šalys, nors ir kritikavo čečėnų žudynes, nesugebėjo reikiamai įvertinti tokios veikos ir įvardinti jas kaip tautos genocidą, t.y. nusikaltimą neturintį senaties termino. Tenka pripažinti, kad dėl to dalis kaltės tenka visoms šalims, kurios dėl įvairių pragmatinių sumetimų nesielgė ryžtingai ir sąžiningai pagal visuotinai pripažintas teisines normas.
Po tokios "įspūdingos" KGB pulkininko V.Putino karjeros pradžios sekė kiti agresijos aktai, palietę buvusio sovietinio lagerio šalis Gruziją ir Ukrainą. Tokiems agresoriams būtina bendromis demokratinių jėgų pastangomis uždegti raudoną šviesą, jei Pasaulis nenori sulaukti kokio "naujo fiurerio" sukelto pasaulinio karo. Ir visai nesvarbu, kaip tas didžiarusiškasis neonacismas bus pavadintas. Tai - pasaulinis blogis bendrąja šio žodžio prasme.
neverti dėmesio straipsniai
Geriausi linkejimai ir nuosirdus aciu visu musu vardu Maidano komendantui. Laukiame nauju uzduociu.
reikejo juknevicienes paklaust ar lanzbergio,butumet jau seniai viska zinoje.
O ko jus tikejotes-naivuoliai.Maidanas valdo,Dydvyriams slove
Sergejus Kurčenko-kvailo veido Janukovyčiaus epochos verslo "vunderkindas",o iš tikro-Janukovyčiaus vyresniojo sūnaus statytinis,marionetė.
turbut kiekvienam aisku, kad esamaj valdziai rupejo islaikyt valdzia savo rankose, o snaiperius samde tas kam reikejo suirutes ir perversmo...
kliedesiai,bet ko noreti iš usakomo straipsnio
Libijoj turbut irgi S. Kurčenko snaiperius samde...
REKLAMA
REKLAMA
Ukraina paskelbė, kas finansavo Kijevo snaiperius