Kol Ukrainos derybos dėl politinio bendradarbiavimo ir laisvos prekybos su Europos Sąjunga stringa, Maskva vis labiau spaudžia Ukrainą stoti į Muitų sąjungą. Netolima ateitis turėtų mums duoti atsakymus į visus likusius klausimus, o pakankamai svarbų vaidmenį vis dar gali suvaidinti Ukrainos oligarchai.
Oligarchinė sistema Ukrainoje: gairės
Oligarchinė sistema Ukrainoje, kaip ir kitose posovietinėse visuomenėse, buvo Sovietų Sąjungos griūties išdava. Susiklosčiusi situacija grupei asmenų leido dešimto dešimtmečio pradžioje ir viduryje sėkmingai įvykdyti privatizaciją ir susikrauti didelius turtus. Mainais už tai jie rėmė aplink antrąjį Ukrainos prezidentą Leonidą Kučmą besiformuojančią pusiau autoritarinę sistemą. Žodžiu, paslauga už paslaugą, privilegijos ir pinigai už paramą režimui – taip aplink prezidentą susiformavo vidinis oligarchų ratas.
Oligarchai gyveno saugiai ir laimingai, tačiau atėjo Oranžinė revoliucija. Nemažai reikšmingų oligarchų, sudariusių vidinį ratą, savo noru pasitraukė iš viešosios sferos, bijodami susidorojimo. Tai tarsi leido Juščenkai 2006–aisiais pareikšti, kad oligarchinė sistema Ukrainoje iš esmės panaikinta. Tačiau pats balansas tarp verslo ir politikos reikšmingai nepakito. Rinkimai praėjo, oligarchai tyliai išgyveno, ir suprato, kad jų verslo imperijų taip lengvai nesužlugdysi, tad ir jie turi savo vaidmenį Ukrainos ateityje. Negana to, Tymošenkos atstatydinimas paskatino teiginius, kad prezidentas pats draugauja su niekur nedingusiais oligarchais, o jis pats tampa senos sistemos įkaitu. Nors verslas visgi tapo nemenka prasme išlaisvintas iš Kučmos laikotarpio gniaužtų, ir atsirado bent tam tikra konkurencija, vis dėlto oligarchai pamažu vėl užėmė daug svarbių vietų, pavyzdžiui, politinėse partijose. Senos machinacijos buvo užglaistytos, viskas buvo pamiršta...
Prezidentu tapus Janukovičiui, vėlgi buvo teigiama, kad tai yra naujas aljansas tarp prezidento ir galingų verslo struktūrų – savotiška „naujoji senoji vyriausybė“. Dabar oligarchai netgi pradėjo kurti kitokį savo įvaizdį. Jie vėl viešojoje erdvėje, tik šįkart jie „socialiai atsakingas, valstybe besirūpinantis verslo elitas“, arba dar kitaip „oligarchai patriotai“. Jie matomi atliekant įvairius socialiai angažuotus veiksmus, akcijas, kurios jų vardus tarsi turėtų nebeleisti sieti su nelegalia privatizacija, korupcija... Tačiau savotiška paranoja dėl savo turtų saugumo dar išliko. Oligarchai suinteresuoti stabilia, teisės normomis paremta sistema. Tai esą padės jiems apsaugoti savo turtą ir konsoliduoti savo pozicijas.
Oligarchai suprato, kad suartėjimas su Europa jiems leis pasiekti ne tik minėtą tikslą, bet ir, tapus pasaulinės ekonomikos dalimi, suteiks galimybę brautis į kitas rinkas ir maksimizuoti savo pelną, modernizuotis. Na, o kad galima būtų tai padaryti reikėtų perimti ir Europinį modelį, Europines žaidimo taisykles, kitaip juk turbūt nieko nebus. Ir ką gi mes turime? Oligarchų interesai iš esmės tampa tapatūs pačios valstybės interesams – reikia eiti Europon. Jų verslas priklausys nuo to, kokia bus Ukraina, kokį įvaizdį ji turės Europoje ir visame pasaulyje. Tad oligarchai netgi gali būti vertintini, kaip integracijos varomoji jėga – skatinti Ukrainos integraciją į Europos Sąjungą šiuo metu visiškai persipynė su investavimo galimybių ir rinkos praplėtimo siekiais.
Kas iš to išeina? Šie oligarchai, nors visiškai vedami asmeninių interesų, gali tapti pokyčių katalizatoriumi ir vesti Ukrainą link ekonominių ir politinių reformų. Ekspertai jau pradėjo sieti Ukrainos oligarchus su šiomis Ukrainos vystymosi sritimis. Bet negi viskas taip paprasta? Turbūt ne... Juk dar turime Rusiją...
Ką gi, Ukraina, valstybė su oligarchine praeitimi ir neaiškia dabartimi, valstybė, kurios partinė sistema yra per daug silpna, valstybė, kurios teisinė sistema dar neįleido tvirtų šaknų, galiausiai, valstybė, kurį dar per silpna, kad išvengtų Rusijos įtakos. Tačiau, kaip teigia ekspertai, yra potencialo keistis. Atrodo yra ir kažkiek noro, tiek ekonominiame, tiek ir politiniame elite.
Bet kokias išvadas mes iš to galėtume padaryti? Galime pamažu konkrečiai ir aiškiai viską sudėlioti į savo vietas.
Pirma, nemaža dalis Ukrainos oligarchų yra už „bendrą rinką“ su Europos Sąjunga. Taip jie siekia maksimizuoti savo naudą, siekti savo verslo plėtros, ir, turbūt svarbiausia, tą savo verslą konsoliduoti ir apsaugoti normalioje teisinėje sistemoje. Juos taip pat sieja baimė dėl potencialaus Rusijos oligarchų, kurie yra galingesni, atėjimo.
Antra, kadangi ir politinio elito gretose taip pat galime įžvelgti siekį jungtis prie bendros rinkos, galime teigti, kad šiuo atveju Ukrainos ekonominio ir politinio elito siekiai sutampa, tai yra oligarchų interesai iš esmės sutampa su valstybės interesais ir tikslais.
Galiausiai, Ukrainos ekonominio elito segmentų gretose kristalizuojantis proeuropietiškoms pozicijoms, artėjama prie savotiškos kryžkelės tarp Rytų ir Vakarų. Ir, kaip keistai beskambėtų šis pasakymas, oligarchai gali būti kelias ne tik į bendrą rinką su Europos Sąjunga, o tuo pačiu į technologinę modernizaciją, aukštesnį pragyvenimo lygį, bet ir į konsoliduotą demokratinę praktiką. Bet... Visą laiką atsiranda kažkoks „bet“.
Trukdžiai
Pirma, Ukrainos ekonominis elitas yra toli gražu nevienalytis. Egzistuoja skirtingos grupuotės, egzistuoja individualūs interesai. To pasekoje aktyvi parama integracijai vis dėlto nėra iki galo generalizuojama.
Antra, tam tikros grupės, suprantama, yra labiau suinteresuotos Rusija ir jos rinka, kuri, kaip ten bebūtų vis tiek yra svarbiausia ir didžiausia šiuo metu Ukrainai. Na, ir teigiama, kad šios grupuotės yra artimai susijusios su įvairiais aukščiausio rango Ukrainos politiniais pareigūnais, o tai savo ruožtu gali lemti atitinkamus politinius sprendimus. Negana to, priklausomybė nuo Rusijos ir NVS rinkos Ukrainai didina Europos Sąjungos taisyklių ir standartų perėmimo kaštus. Todėl šioje vietoje galima apskritai kalbėti apie Ukrainos eurointegracijos dilemą: nesant narytės perspektyvos, Ukraina neturi pakankamai paskatų perimti Europos Sąjungos acquis ir susitaikyti su reformų kaštais, tuo tarpu nesant reformų, Europos Sąjunga atsisako suteikti narystės perspektyvą.
Trečia, turėdami omenyje, kad pati Europos Sąjunga besiderėdama prideda visokiausių sąlygų, kriterijų, atveria ne visus sektorius, kuriais Ukraina būtų suinteresuota, o selektyvus rinkų integravimo modelis čia yra neįmanomas, viskas paprasčiausiai užstringa ir stovi vietoje. Be to, vien rinka be narystės gali ir neatrodyti taip jau gundančiai ir kelti nerimą – Ukrainos verslui gali būti primestas tiesiog antrarūšės partnerės vaidmuo.
Galiausiai, kol yra tokia situacija, Rusija ja kuo puikiausiai naudojasi, ir labai tikėtina, kad balansas svyruos labiau į Rusijos pusę, nes, kol Europos Sąjunga tėra tik tolima ir miglota rožinės ateities vizija, Rusija yra artima, skaudi realybė ir dabartis. Galiausiai, Ukraina netgi gali likti savotišku Rusijos konfrontacijos su Europos Sąjunga instrumentu nulinės sumos geostrateginiame žaidime. Na ir pats bendradarbiavimas su Rusija gali būti pavojingas: kooperacija gali būti laikina, o kaina už ją gali turėti politinį atspalvį.
Ir netgi, pažiūrėjus iš arčiau, pačios Europos Sąjungos vaidmuo yra labai jau ribotas. Nepaisant to, kad Ukraina yra viena iš prioritetinių Europos Sąjungos kaimynystės politikos valstybių, vis dėlto per šešis metus nuo šios politikos inicijavimo 2004-aisiais metais, jokia esminė transformacija Ukrainoje taip ir iki šiol neįvyko. Akivaizdu, kad Europos Kaimynystės politika toli gražu nėra tobula, paremta klaidingomis prielaidomis, ko turėtų pakakti transformacijai Ukrainoje... Iš esmės nėra narystės perspektyvos, o tik rinka nėra pakankamas motyvas. Dar labiau situaciją komplikuoja Rusijos faktorius ir sudėtinga situacija viduje...
Balansavimas tarp Europos Sąjungos ir Rusijos
Ukraina pastaruoju metu vis labiau jaučia, kad išlaikyti balansą tarp santykių su Europos Sąjunga ir Rusija tampa vis sunkesnė užduotis. Kol derybos dėl politinio bendradarbiavimo ir laisvos prekybos su Europos Sąjunga stringa, Maskva vis labiau spaudžia Ukrainą stoti į Muitų sąjungą, jungiančią Kazachstaną, Baltarusiją ir Rusiją. Vienas iš oligarchų netgi pasakė, kad „geriau daryti pinigus su rusais, bet saugoti juos su europiečiais. Kad ir kaip gražiai tai skamba, ir kad ir kaip norėtųsi visa tai suderinti, vis dėlto narystė Muitų Sąjungoje ir laisva prekyba su Europos Sąjunga turbūt yra labai sunkiai tarpusavyje suderinami dalykai. Ukrainos premjero pirmasis pavaduotojas Andrejus Kliujevas pabrėžė, kad Ukraina dalyvaus tokiose ekonominėse sąjungose, iš kurių gaus naudos, o kitais klausimais jai naudingiau būti laisvos prekybos zonos su Europos Sąjungos dalimi. Sunku pasakyti ką iki galo tai reiškia, tačiau užsienio reikalų ministras Kostiantinas Hryščenka teigė, kad Ukraina nori bendradarbiauti su Muitų sąjunga tokiu formatu, kuris nekenktų deryboms ir bendravimui su Europos Sąjunga. Bet yra tokia galimybė, ir šiuo metu, mano manymu, ji netgi atrodo labai reali, kad, jei derybos dėl bendros rinkos su Europos Sąjunga artimiausiu metu baigtos nebus, Ukraina gali tiesiog pasirinkti Rusijos siūlomą variantą, o šiam tikslui pasiekti Rusija naudoja visus savo dispozicijoje turimus įtikinėjimo metodus. Štai praeitą trečiadienį Dmitrijus Medvedevas apipylė Ukrainą pažadais: pigesnės dujos, jeigu šalis įstos į Muitų sąjungą su Rusija, Baltarusija ir Kazachstanu, arba parduos savo dujų transportavimo sistemą, kuria transportuojama į Europą pagrindinė Rusijos dujų eksporto dalis.
Nepaisant to, Mykola Azarovas kiek nustebino kategorišku atsakymu į tokius Rusijos prezidento pasisakymus: Ukrainai stoti į Muitų Sąjungą nerealu, nes Ukraina yra PPO narė. „Jeigu mes stotume į Muitų sąjungą, mums reikėtų keisti visus susitarimus su PPO, ar tai realu? Tai visiškai nerealu“, – teigia M. Azarovas. Kaip tai reikėtų interpretuoti? Ar tai yra tam tikro žaidimo ar tam tikrų derybų dalis? Kol kas sunku pasakyti, tačiau autoritarinės tendencijos Ukrainoje neturėtų suteikti per daug optimizmo.
Na ir kaip teigė dar vienas iš Ukrainos oligarchų, vykdyti verslą su Rusija yra tarsi vykdyti verslą su savo broliu, todėl akivaizdu, kad situacija yra pakankamai problematiška, bet netolima ateitis turėtų mums duoti atsakymus į visus likusius klausimus, o pakankamai svarbų vaidmenį vis dar gali suvaidinti Ukrainos oligarchai.
