Rugpjūčio pirmą savaitę į „Valstiečių laikraščio“ redakciją paskambinusi ūkininkė R. Berteškienė papasakojo, kad nuo vasario mėnesio iš jos ūkio beveik nesuperkamas karvių pienas dėl rastų inhibitorinių medžiagų. Savo trijų karvių pieną šeima turėjo išpilti į mėšlą. Dėl pirmųjų atvejų, kai pieno mėginiai patvirtino esant inhibitorinių medžiagų, ūkio šeimininkė neprieštarauja, sako pati ieškojusi jų atsiradimo priežasčių. Ūkininkė teigė, kad po to jai pavyko pieno ūkyje susitvarkyti, todėl liepos viduryje Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) leido jai atnaujinti pieno pardavimą.
Vilkaviškio r. ūkininkė tikino, kad inhibitorių piene būdavo aptinkama dažniausiai tuomet, kai mėginius imdavo pieną superkančio ŽŪK „Senoji kryžkelė“ atstovai. Pasak R. Berteškienės, Vilkaviškio r. ŽŪK „Senoji kryžkelė“, kuriam daugybę metų jos šeima parduodavo savo ūkio karvių pieną, šiemet jų piene radęs inhibitorių, daugiau nebeperka jos ūkio pieno.
„Iš niekur staiga atsirado inhibitorių, paskui prasidėjo mobingas“, – verkdama guodėsi Rasa, ieškodama būdo vėl sugrįžti kaip pieno tiekėja į šį ŽŪK arba susirasti naujus pieno supirkėjus, nes kaime užsidirbti pinigų daugiau nėra iš kur.
Moters šeima trijų asmenų – visi su negalia. Pajamos menkos, pinigai iš pieno jiems verkiant reikalingi. Šiuo metu Berteškai laiko tris melžiamas karves, anksčiau yra laikę šešias. Pasilikę tris karves planavo prisidurti prie skurdžių neįgalumo pensijų. Visą laiką ištikimai pieną parduodavo tai pačiai vietos pieninei ir iki šių metų vasario jokių kivirčų ar rūpesčių nekildavo.
„Vasarą pasiruošėme karvėms pašarų žiemai. Nejaugi turėsime karvutes parduoti? – braukdama ašaras klausė R.Berteškienė. – Ne kartą vežėmės pieną tirti į Kauną, susimokėjome ir kiekvienos karvės pieną tyrėmės atskirai. Kai tiria „komercinį“ mėginį už mūsų pinigus, tai inhibitorinių medžiagų piene neranda, o kai „Senosios kryžkelės“ paimtą mėginį, tada jų randa. Per šiuos tyrimus „išėjo“ lyg ir pykčiai. Įtariu, kad dabar iš manęs neperka pieno ne dėl to, kad jis – blogos kokybės, bet tiesiog nepriima „iš principo“. Bet jei neparduosime pieno, tai iš ko mes gyvensime?“
Ji ieškojo kitų pieno supirkėjų, bet dėl mažo pieno kiekio jiems per toli pas ją užvažiuoti.
„Dabar po 40 litrų pieno kaskart liejame į mėšlą, nes neturiu kam jo parduoti“, – guodėsi ūkininkė Rasa. Negana to, nutiko nelaimė – birželio pradžioje karvė pasibaidė ir sužalojo šeimininkę. Dėl traumos R. Berteškienei teko gydytis ligoninės traumatologijos skyriuje. Vasarai baigiantis moteris namuose vis dar vaikšto su vaikštyne.
Darbšti, tvarkinga šeima
Paežerių kaimo ūkininkė visą laiką stengėsi užsidirbti ūkyje ir prisidurti prie neįgalumo pensijos, kai pavykdavo, tuo džiaugdavosi. Rasos vyras per mėnesį gauna 180 eurų, ji pati – 375 eurus. 39 metų sūnus – taip pat neįgalus.
„Niekur nesikreipiau paramos, aš neįgaliojo pažymėjimą dirbdama ūkyje pamiršdavau. Niekada nesinaudojau tuo, kad turiu negalią. Nei pašalpų prašiau, nieko. Man būdavo gėda. Būdavo, patys einame ir pasidarome, kiek galime. Kol nebuvo kritusi pieno supirkimo kaina, gaudavome gerai, dar ir pasitaupydavome. Mums viskam užtekdavo“, – neseną praeitį prisiminė ūkininkė.
Darbšti šeima ir toliau šeria, girdo, melžia karves ir ieško, kur parduoti pieną. Ūkininkei skauda širdį dėl to, kad nors sutartis su ŽŪK „Senoji kryžkelė“ nenutraukta, iš jos kooperatyvas pieno neperka, o jo vadovas pasiūlė ieškoti kito pirkėjo. „Taip padarė, kad aš pieno jiems neparduočiau. Bet aš nesiruošiu nuleisti rankų. Žinau, kad esu teisi, kodėl aš turiu nukentėti. Pienas ištirtas, leista jį parduoti. Paimant mėginius dalyvavo net veterinarijos gydytojas, kiekvieną karvę tikrino – sveikos“, – tikino Rasa.
VL pakalbinta Vilkaviškio r. sav. Pilviškių sen. seniūno pavaduotoja Loreta Bieliukienė tik geru žodžiu atsiliepė apie Rasos šeimą ir patikino, kad jų vienų atsidūrus bėdoje tikrai nepaliks. Anot seniūno pavaduotojos, šeimos nariai turi sveikatos sutrikimų – visi neįgalūs. Kad moteris labai darbšti, abejonių net nekyla. Visada laiko gyvulių, gyvena ūkiškai.
„Mes pasiūlėme pagalbą, kokią jie gali gauti iš savivaldybės. Pagal jų gaunamas mėnesio pajamas, jie dar nepriklauso socialiai remtinų asmenų grupei. Yra galimybė gauti kompensaciją kurui. Bet šitos kompensacijos – tik šildymo sezono metu. Galime jiems skirti paramą maisto produktais. Tik maisto produktų davinys pasiektų kas 2 mėnesius, jų tai neišgelbės. Jiems reikia finansinės paramos, nuolatinių pajamų iš ūkio.
Rasa yra patyrusi traumą ir dėl ligos turi išlaidų vaistams, gydymui – ji gali rašyti prašymą vienkartinei paramai gauti“, – vardijo L.Bieliukienė, pati aplankiusi Berteškų šeimą ir juos konsultavusi, o ten būdama supratusi, kad su gyvuliais atsisveikinti Rasai nebus lengva – ji prie jų itin prisirišusi, todėl ir toliau ieškoma pieno supirkėjo.
Kooperatyvas atsargus
Didmenine pieno prekyba užsiimančio ŽŪK „Senoji kryžkelė“ pirmininkas Arvydas Jurgelaitis VL sakė, kad jie negali pirkti pieno, kuriame aptinkama inhibitorinių medžiagų. Jo teigimu, tyrimai atlikti, jų rezultatai – ne paslaptis.
„Pagal supirkimo taisykles, jeigu tris kartus iš eilės aptinkama inhibitorinių medžiagų, reikia nutraukti pieno supirkimą iš tokio ūkio. O Berteškų ūkyje tokie atvejai buvo ir pasikartojo. Negalime pirkti inhibitorinėmis medžiagomis užteršto pieno ir tiekti vartotojui blogą produkciją. Kažkas negerai ūkyje, ir aš negaliu dėl vieno žmogaus keisti tvarkos“, – sakė A. Jurgelaitis.
Pagal ŽŪK suvestinę, šios ūkininkės karvių piene pirmą kartą inhibitorių buvo rasta šių metų vasario pradžioje, antrą kartą – balandžio viduryje, penkis kartus per gegužę ir birželio pirmąją. ŽŪK „Senoji kryžkelė“ vadovo teigimu, priežasčių, kodėl ūkio karvių piene aptinkama inhibitorinių medžiagų, gali būti daug. Tą aiškinosi specialistai – veterinarijos gydytojai, kurie geriau išmano negu supirkėjai.
„Kiek žinau, jie ne kartą ėmė pieno mėginius ir juos tyrė. Ir vis rasdavo. Mes remiamės pieno tyrimų rezultatais, o mėginiai pieno tyrimams buvo imti ne tik pieno supirkimo punkte, bet ir ūkyje, dalyvaujant VMVT atstovui. Suprantu, kad pienas buvo papildomas šeimos pragyvenimo šaltinis, bet negalime ir mes visuomenės „tručyti“. Yra vartotojų interesai, mes negalime užmerkti akių ir vartotojams pateikti blogą produkciją“, – aiškino „Senoji kryžkelė“ pirmininkas.
Situacija VMVT žinoma
Kiekvienu atveju, nustačius inhibitorinių medžiagų – cheminę taršą žaliaviniame piene, yra stabdomas pieno supirkimas. Kol nepašalinamos priežastys, parduoti pieną draudžiama. Šiuo atveju taip ir įvyko. Iš dalies būtų standartinė situacija. Visais atvejais vykstame į vietą, vertiname situaciją ūkyje ir ieškome priežasčių. Kai eliminuojamos užterštumo priežastys, teisė parduoti pieną yra atnaujinama, sako Gediminas Gvazdaitis, VMVT Marijampolės departamento direktorius.
Užterštumo priežastys gali būti įvairios: netinkamai išplauta tara, sergančios karvės, kai po gydymo antibiotikais neišlaukus išlaukos pamelžtas pienas tiekiamas pardavimui, taip pat dėl pašarų. Dalyvaujant mūsų inspektoriams buvo atrinktas pieno mėginys, jis išsiųstas tyrimams. Rezultatas – inhibitorinių medžiagų aptikta. Vėl rekomenduota patikrinti karves, ar kuri neserga mastitu. Rekomenduota kiekvienos karvės pieną tirti atskirai ir ieškoti, kuri karvė galbūt turi įtakos blogo pieno atsiradimui. Tai lemiančių faktorių yra daugybė.
Šis atvejis – išskirtinis. Ūkis ilgai neišsisprendė atsiradusios problemos. Buvo įtarimas, kad nori su ūkininke susidoroti ir dėl to specialiai nustato piene inhibitorinių medžiagų. Bet tokį įtarimą mes atmetėme, nes ir mūsų inspektoriams dalyvaujant buvo paimti ėminiai ir vėl nustatyta tarša piene. Tačiau vasaros viduryje problema išsisprendė ir nuo liepos vidurio R. Berteškienei leista vėl parduoti pieną.
Jo mėginį ėmė ir pati pieną superkanti įmonė. Jos paimtuose mėginiuose inhibitorinių medžiagų jau nebuvo aptikta. Kiekvienas žalio pieno gamintojas savo produkciją gali nešti į bet kurią supirkimo vietą, jeigu jam nėra sustabdyta pieno pardavimo galimybė. Toliau pieno kokybę kontroliuoja pats supirkėjas ir jis vertina. Bet visi bijo blogo pieno – imdamas iš neatsakingo ūkininko visuomet rizikuoji. Juk tą pieną sumaišai su kitu pienu.
Mums, kaip kontroliuojančiai institucijai, svarbiausia, kad į rinką būtų tiekiamas reikalavimus atitinkantis žalias pienas. Niekas neateis ir ūkio nesutvarkys, tik pats ūkininkas gali tai padaryti priimdamas sprendimus – jis turi kažką keisti, ieškoti problemos sprendimo, nes tai yra jo verslas, iš kurio ateina pajamos. Bet jei ūkyje yra problema, mes padedame, pasakome, kur yra klaidos.
Ilgametėje mano darbo praktikoje tai pirmasis atvejis, kuomet taip ilgai tęsėsi problemos sprendimas. Paprastai ūkininkai patys suranda priežastis ir jas pašalina. Žinoma, gali pasitaikyti atvejų, kuomet viena ar kelios karvės serga mastitu, kuris yra sunkiai gydomas. Kai kurie net atsisako tų gyvulių, kurių pienas lemia viso ūkio pieno užteršimą. Paprastai visais atvejais surandami sprendimo būdai, kaip išvengti inhibitorinių medžiagų ūkio žaliaviniame piene. Pieno priėmėjus lygiai taip pat kontroliuojame mes. Priėmėjas turi būti užtikrintas, kad jis perka gerą produktą, nes kitu atveju bus užteršti didžiuliai pieno kiekiai.
Mes negalime nurodyti, kad vienas ar kitas pieno supirkėjas pirktų pieną iš konkretaus ūkio. Jie nori – perka, nenori – neperka. Bet ūkininkai visuomet gali rasti alternatyvą, supirkėjų yra daugiau. Jau ne tie laikai, kuomet iš visų kaimo gyventojų pieną supirkinėdavo tik vienas supirkėjas. Žinoma, mažėjant pieno ūkių, kai kur pieno supirkimas gali tapti problematiškas, nes ūkis nuo ūkio būna gana toli, o parduodamo pieno kiekis – nedidelis. Bet kai kurie supirkėjai atveža savo tarą ir keičia ją, teikdami surinkimo paslaugą.
Straipsnio autorė – Rima Kazakevičienė
