„Kai kurie medžiotojai laukuose elgiasi kaip savo kieme – atvažiuoja visureigiais, darosi čia stovėjimo aikšteles. Kuldamas lauką penkias tokias aikšteles radau“, – sako Kauno rajone ūkininkaujantis Vytautas Žilinskas. Pašnekovas pripažįsta jau pavargęs kalbėtis su medžiotojais, kad jie neišvažinėtų pasėlių ir nepadarytų nuostolių.
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pozicija, absoliuti medžiotojų bendruomenė yra solidūs ir padorūs žmonės, tačiau „pasitaiko vienas kitas ne pagal šeimos nuostatą“. Be to, esą kai kurie ūkininkų priekaištai – nepagrįsti.
Ūkininkai medžiotojai elgiasi atsakingiau
Lapkričio 3-oji – Medžiotojų diena. Nuo šios šv. Huberto, medžiotojų globėjo, dienos beveik visoje Europoje prasideda didysis medžioklės sezonas. Tačiau Kauno rajone, Vandžiogaloje, ūkininkaujantis V. Žilinskas į didįjį medžioklės sezono atidarymą žiūri su nerimu – esą ir vėl gali tekti patirti nuostolių.
„Elgiasi kaip savo kieme – atvažiuoja, apsisukinėja, darosi aikšteles. Jie išvažinėja ir išmindo laukus daugiau nei tie šernai. Mėto šiukšles, randame šovinių, butelių – žmonės atsipučia ne medžiodami. Būna, kad neatsiklausę važiuoja per laukus ir pastato savo bokštelius. Problema yra didelė ir niekaip nepavyksta jos išspręsti“, – aiškina ūkininkas.
Su panašia situacija susiduria ir kiti rajono ūkininkai. V. Žilinsko teigimu, kai kurie jų su medžiotojais kalbasi griežčiau, todėl kartais situacija pagerėja. „O man nelabai pavyksta [susitarti]. Ten [kur mano ūkis], yra ne vienas būrelis, tai vargstu. Kad suviliotų šernus, buvo pradėję pilti kukurūzų į balas. Sakiau: vyrai, vieną kartą pabersite, tai sugrįš visada. Tąkart dėl to sutarėme, bet toliau važinėja [laukuose] ir į tai jau net nekreipiu dėmesio“, – tęsia ūkininkas.
Visgi susitikimų su medžiotojais būta, tačiau pastarieji esą patikina, kad jų būrelių nariai taip nesielgia. „Čia kiekvieno medžiotojo sąžinės reikalas. Jeigu atvažiuoja į būrelį vienas svečias iš miesto, tai gal jis ir neatsakingas. Kai patys medžiotojai yra ir ūkininkai, tai žiūri atsakingiau, bet miestiečiams, kurie nėra „prie žemės“, nesvarbu“, – tikina V. Žilinskas.
Ūkininkas teigia į seniūniją nesikreipęs, mat kitas Kauno rajone ūkininkaujantis pažįstamas esą iš to nieko nepešė: „Jie kažkaip labai įdomiai žalas paskaičiuoja. Galima gauti kelis šimtus litų, bet kiek nervų ir laiko sugaišti.“ V. Žilinskas mato vienintelę išeitį – ir toliau geranoriškai tartis su medžiotojais, mat kovoti su jais – beprasmiška.
Siūlo pertvarkyti medžioklės plotų vienetų sistemą
Henrikas Zažeckas, medžiotojų klubo „Antaginė“ vadovas, dėl tokios situacijos kaltina pačius medžiotojus: „Mes kol kas neturime nesutarimų, keletas mūsų būrelio medžiotojų yra ir ūkininkai, todėl randame bendrą kalbą. Pats ūkininkauju, tai suprantu, kad derlių užauginti nėra taip lengva. Griežtai pasisakome prieš tokius dalykus, kai sumedžioto žvėries nuvažiuoja pasiimti per pasėlius. Mes sumedžioję žvėrį nešame jį pėsčiomis, kiek tik galime, bet transporto priemonėmis per pasėlius nevažiuojame“, – patikina medžiotojas.
H. Zažeckas pripažįsta girdėjęs, kad tokių nesutarimų su ūkininkais yra ir jie pagrįstai reikalauja, kad tokie dalykai nebesitęstų. „Galbūt šiokia tokia netvarka yra, jeigu klubų vadovybė leidžia medžiotojams taip elgtis. Galbūt reikia nubausti ar pereiti į kitą klubą ir tokių dalykų nebus“, – svarsto ūkininkas.
Kauno rajone, Babtuose, ūkininkaujantis Juozas Staliūnas aiškina, kad reikia pertvarkyti visą medžioklės plotų vienetų sistemą, kuri esą užsilikusi nuo sovietmečio. „Buvo kolūkis, kuris priklausė tarybinei sistemai, o dabar yra keletas ūkininkų ir tos plotų ribos yra labai kvailai sudėliotos. Nei tas medžiotojas gali teisingai elgtis, nei ūkininkui yra kur dėtis. Žalos yra, bet kalta sistema“, – mano J. Staliūnas.
Pasak ūkininko, suformavus šių laikų ploto vienetus, būtų galima kontroliuoti žvėris. Pats J. Staliūnas teigia daugiau nuostolių patiriantis ne dėl medžiotojų, o pačių žvėrių. „Auginu dėmėtuosius elnius, tai matau, kaip gyvena žvėrys. Jie visą dieną būna miške, o naktį išeina maitintis. Visi traukia į kukurūzų, runkelių ar kviečių laukus: tik subrendo grūdelis – į lauką. Šernai nepakrapšto kur nors lauko pakraštyje, jie mauna į lauko vidurį, kur saugiau, o pagauti šerną, kad neknistų – taip pat menas“, – sako J. Staliūnas.
KOMENTARAS
Eugenijus Tijušas, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Pirmininko pavaduotojas
Be jokios abejonės, kad konfliktai neišvengiamai kyla vien todėl, kad žvėrys eina maitinis į žemės ūkio naudmenis – tokia yra prigimtis, biologija ir nieko nepakeisi. Medžioklė tam ir reikalinga, kad reguliuotų gyvūnų skaičių, todėl turi būti bendras ūkininkų ir medžiotojų supratimas.
Medžiotojai, kaip ir visa visuomenė, yra pakankamai marga. Tarp 30 tūkst. absoliuti dauguma yra solidūs ir padorūs žmonės, bet vienas kitas pasitaiko ne visai pagal bendrą šeimos nuostatą. Jeigu mūsų bendruomenės narys yra visiškas niekšas ir žiūrėdamas savo interesų su visureigiu prasibruka pro ūkininko želmenis ar pievas, tai yra elementarus kriminalas ir tokius incidentus reikia fiksuoti, kreiptis į teisėsaugos organus. Tokie nevykėliai medžiotojai turi būti patraukti atsakomybėn. Draugija tikrai nei toleruoja, nei dangsto tokius narius. Tokie mūsų bendruomenės nariai yra mūsų gėda ir, sužinoję tokius atvejus, stengiamės „prikalti“ prie gėdos stulpo.
Lygiai taip pat ir su ūkininkais kartais įvyksta nesusipratimų, kai tam tikros pretenzijos ar priekaištai reiškiami medžiotojams ne visada pagrįstai. Nuneigti, kad tokie dalykai egzistuoja, negalima, bet turint omenyje, kad žemės savininkų yra beveik milijonas, o medžiotojų kolektyvų – apie 1 tūkst., drįstu pasakyti, kad tokie konfliktai nėra gausūs. Kaip ir bet kurioje gyvenimiškoje situacijoje pagrindinė nuostata yra ieškoti bendro sprendimo.
Vytenis RADŽIŪNAS
