Ugnikalniai – paslėptos grėsmės ir neįprasto grožio šaltiniai. Žinoma, tik tada, kai juos galistebėti iš saugaus atstumo. Siūlome jums kelis tikrai ne kasdien išvystamus didingus ir kiek bauginančius gamtos stichijos vaizdus.
Osorno ugnikalnis, Puerto Varas, Čilė
Šis aukštas, unikalių spalvų ugnikalnis ištisas 365 dienas per metus išlieka baltu sniego patalu padengta viršūne. Nutolęs 60 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Puerto Varo ir įsikūręs Vicente Pérez Rosales nacionaliniame parke. Šis vulkanas iškilęs 2 661 metrą virš jūros lygio. Dėl tokio aukščio ugnikalnis gerai matomas visuose Osorno miesto rajonuose ir net kai kuriose Chiloé salos vietose. Jo atvaizdas puošia daugelį mieste pardavinėjamų suvenyrų, atvirukų ir kitų atributų. Osorno ugnikalnis traukia tūkstančius turistų tamsiai žaliomis nuokalnėmis ir amžinu viršūnės sniegu. Čia turistams siūlomos grupinės alpinizmo ekskursijos. Prie ugnikalnio pietrytinės dalies telkšo Ljankihuės ežeras, kurio krantuose įsikūręs Frutilaro miestelis, nutolęs 1 000 kilometrų nuo Santjago miesto. Frutilaras garsėja vokiečių tradicijomis, čia įsikūręs Vokietijos kolonijų muziejus.
Rabaulo ugnikalnis, Papua Naujoji Gvinėja
Visa ugnikalnių grandinė, supanti Rabaulo miestą, įspūdinga ir neapsakomai graži. Bet turbūt daugiausia dėmesio sulaukia miesto vardu pavadintas ugnikalnis Rabaulas. Jis vienas aktyviausių ir pavojingiausių Papua Naujosios Gvinėjos ugnikalnių, Naujosios Britanijos saloje. Didžiausi šio ugnikalnio išsiveržimai įvyko dar prieš 3500 ir 1400 metų. O paskutinis, vienas didesnių – prieš 18 metų. 1994-aisiais išsiveržęs Rabaulas sunaikino didžiausią Naujosios Britanijos salos miestą Rabaulą. Vėliau 2008 metais įvykęs dar vienas išsiveržimas privertė didžiąją dalį gyventojų palikti miestą ir išsikraustyti į saugesnius rajonus.
Teidės ugnikalnis, Tenerifė, Kanarų salos
Kanarų salų širdyje, Tenerifėje, pačiame salos centre yra Teidės ugnikalnis – pati aukščiausia Ispanijos viršūnė. Didžiuliame užgesusio ugnikalnio krateryje galima pamatyti įmantrių sustingusios lavos figūrų ir formų. Be to, ugnikalnis salai padovanojo žymiuosius juodojo smėlio paplūdimius. Trečiasis pagal dydį pasaulyje Teidės ugnikalnis iš tiesų nepaprastai gražus gamtos kūrinys. Ugnikalnio viršūnė, vadinama „sniego kepure“, daugeliui plaukiojančių jūroje nuo seno buvo tarsi švyturys. Šis aukščiausias Ispanijos taškas – natūrali kliūtis audringiems, drėgniems orams, atkeliaujantiems iš Vakarų Europos. Auštant Teidė pasakiškai žavi – kylanti saulė išryškina rytinius šlaitus, o likusi salos dalis skendi rausvoje debesų jūroje. Tačiau labiausiai stulbina giedrą ar saulėtą rytą Teidės metamas šešėlis – milžiniškas trikampis patamsina apie 200 kilometrų ilgio vandens ruožą jūroje. Tai ilgiausias šešėlis pasaulyje.
Kylauea ugnikalnis, Didžioji sala, Havajai
Kylauea (Kīlauea) – aktyvus ugnikalnis pietinėje Havajų salų grandinės dalyje, vienas penkių vulkanų, formuojančių Didžiąją salą. Šio ugnikalnio aukštis siekia 1 247 metus, o per pastaruosius 100 tūkstančių metų jis „ūgtelėjo“ apie 1 200 metrų. Dar apie 5 tūkstančių metrų aukščio kalno dalis stūkso po vandeniu. Iš Havajų ugnikalnių nacionalinio parko, įsikūrusio ant Didžiosios salos, vidaus galima pamatyti įspūdingą Halemaʼumaʼu kraterį. Dėl saugumo prie kraterio negalima priartėti arčiau nei mylios (maždaug 1,5 kilometro) atstumu. Iki šiol didžiausias istorinio laikotarpio Kylauea išsiveržimas vyko 1983-aisiais iš rytuose esančio Puʼu ʼOʼo kraterio. Dabar jis nuolatos išmeta bazaltinę lavą, kuri srūva 11–12 kilometrų iki vandenyno pakrantės. Išsiveržus Havajų plyšinio tipo ugnikalniui skysta ir labai karšta lava liejasi ramiai, be sprogimų ir pasklinda dideliu plotu. Įdomu, kad ji teka ne tik žemės paviršiumi, bet ir požeminiais lavos tuneliais. Išmesti produktai jau padengė apie 117 kvadratinių kilometrų teritorijos pietiniame ugnikalnio šlaite ir suformavo apie 2,3 kvadratinių kilometrų naujo salos ploto.
Etnos ugnikalnis, Sicilija, Italija
Etnos ugnikalnis – vienas didžiausių pasaulyje veikiančių ugnikalnių ir aukščiausias Europoje, stūksantis Sicilijos salos rytinėje dalyje, netoli Katanijos miesto. Nuo rudens iki pavasario maždaug 3 380 metrų aukščio Etnos kalnas būna padengtas sniegu. Ugnikalnis ryškus visame Katanijos provincijos kraštovaizdyje. Nors „garais alsuojantis baisūnas“ kartas nuo karto grasina miesto gyventojams išsiveržimais, jis dosniai dovanoja derlingą dirvą, užuovėją ir drėgmę. Etnos šlaitais tekantys šaltiniai drėkina vulkaninius pelenus, o tai itin derlinga dirva. Čia sirpsta vaismedžiai ir vynuogės, per metus nuimami net penki daržovių derliai. Vis prabundanti Etna negailestingai niokoja pastatus, kelius, tačiau žmonių aukų reta, mat išsilydžiusi lava teka lėtai, tad įvykius įmanoma prognozuoti. Kataniečiai myli savo kraštą ir laikosi įsikibę derlingų Etnos šlaitų, vis atkuria sugriautus namus ir kuriasi iš naujo. Gal dėl to nykstančioje siciliečių kalboje nėra būsimojo laiko, nes čia gyvenama tik šia diena.
Eijafjadlajokulis, Islandija
Eijafjadlajokulis (Eyjafjallajökull) – 78 kvadratinių kilometrų dydžio Islandijos pietuose stūksantis ugnikalnis. Paskutiniai jo išsiveržimai vyko visai neseniai – 2010-ųjų kovo ir balandžio mėnesiais. Nors tais metais nuo netikėtai atgijusio ugnikalnio pakilęs pelenų debesis keletui savaičių sutrikdė oro eismą didžiojoje dalyje Europos ir pridarė milijoninių nuostolių Senojo žemyno oro transporto kompanijoms, dabar jis Islandijai jau neša pelną.
Per pastaruosius metus Eijafjadlajokulis tapo viena gausiausiai turistų lankomų vietų šalyje, o praėjusiais metais duris atvėrė ir Eijafjadlajokulio ugnikalnio muziejus, kuriame turistai už nedidelę kainą gali daugiau sužinoti apie jo sandarą, istoriją, aktyvumo periodus ir pastarųjų priežastis.
