VI skyrius
- Po galais, Laira! – šaukė Benas. – Ar negalėjai palaukt ir jam trenkt po koncerto?!
- Galėjau... Bet dėl pačio smūgio neprieštaraujat? – nekaltai sumurmėjau.
- Pats prisidirbo, – dėbtelėjo į Deimjeną, gulintį ant kėdės su užversta galva ir laikaikantį maišelį su ledukais prie nosies. Ana šokinėjo aplink jį, kaip apie mažą vaiką. Pasirodo, jie pora. Tikriausiai, gerai kaliau...
- Atsiprašau, – tūkstantąjį kartą pakartojau.
- Puiku, dabar jis lips į sceną toks...
- Koks? Juk nestipriai trenkiau, net kraujas nebėgo ir mėlynės neliks –, numojau ranka, bet pamačiusi piktas Beno akis, šiek tiek susigūžiau. Jis manęs atleisti nesiruošė, todėl derėjo atrodyti bent šiek tiek dėkinga.
- Liks. Gal ir nedidelė, bet liks, – burbtelėjo jis.
- Kodėl tu negali jos iš čia išmest?! – suurzgė Deimjenas.
- Todėl, kad Laira yra gera fotografė ir aš tikrai jos neišmesiu. O tu pats kaltas, kad ji tau vožė. Prisigalvojai kažkokių nesąmonių...
- Bet aš žinau, kad ji prostitutė, – laikėsi savo.
- Aš tau duosiu, blet prostitutė! – suurzgiau ir pašokusi nuo kėdės, norėjau jį užsipulti, bet mane sulaikė Kurtas, suimdamas mane už liemens ir patraukdamas šalin.
- Raminkis, gražuole, – sumurmėjo.
Idiotas.
- Gerai, aš rami, paleisk, – pasimuisčiau ir jis atleido rankas.
- Gal jis ir išsigalvojo tas nesąmones, bet Deimjenas mano geriausias draugas. Neleisiu tau jo mušt, – atsainiai gūžtelėjo pečiais Kurtas.
- Užsikišk, – burbtelėjau ir grįžusi prie kėdės, sunkiai į ją sudribau.
Akies krašteliu mačiau, kad Benas žiūri į mane kiek nepatikliai, beveik kaip į beprotę.
- Laukinė kažkokia, – sušnypštė Ana.
Piktai į ją dėbtelėjau, bet nieko neatsakiau. Tetrūksta su ja dar susimušti.
- Gal jau galiu grįžt prie darbo? – paklausiau, nervingai judindama kojas.
- Dirbk. O tu, – Benas pirštu bedė į Deimjeną, piktai spoksantį į mane. – Eik repetuoti!
- Bet...
- Eik!
- Gerai, einu. O su tavim aš dar pasikalbėsiu, – suurzgė man.
- Su niekuo tu nekalbėsi! Eik tik!!! – užbaubė Benas.
Deimjenas dar kartą piktai į mane dėbtelėjo, bet nuėjo, o aš nusisukau ir įsistebeilijau į ekraną.
Mulkis. Mano, kad jei jau yra šiek tiek įžymus, tai gali prisigalvoti kažko apie mane. Pradėjau rimtai jo nekęst. Nevisprotis kažkoks.
Man ramybės nedavė tik viena – iš kur jis prisigalvojo tokių nesąmonių? Juk negalėjo iš piršto laužt. Nieko nesupratau...
- Klausyk, – už nugaros pasigirdo šaižus, ausį rėžiantis balsas. – Ką tu sau galvoji, ką?
Atsisukau ir pažvelgiau į pakelto tono savininkę. Ana. Kodėl aš nesistebiu? Ji visą laiką į mane piktai dėbsojo.
- Mmm? – atsainiai tariau.
- Jei dar kartą paliesi mano vaikiną, pažadu, neteksi šito menko darbelio per tris minutes, – pagrasino.
- Juokauji, ane? – atsipalaidavusi sėdėjau kėdėje ir žaidžiau su tušinuku tarp pirštų.
- Ne, – sušnopavo. – Aš kalbu labai rimtai. Tu nežinai ką aš galiu.
- Ne, brangute. Tai tu nežinai ką galiu aš. Neįsivaizduoji, kur ir kaip aš gyvenu, koks mano pasaulis. Nežinau, ką per savo gyvenimėlį patyrei tu, bet garantuoju, tikrai ne tiek, kiek aš, – išpyškinau, o jos žandikaulis šiek tiek atvipo, bet tuoj pat susičiaupė, o lūpos susiliejo į vieną plonytę liniją. Tikriausiai iš pykčio.
- Mes dar pažiūrėsim kas ką gali, – iškošė ir apsisukusi nuėjo į repeticijų patalpą.
- Pažiūrėsim, mergyt, pažiūrėsim, – sumurmėjau.
♦ ♦ ♦
Vienas užrakto paspaudimas.
Antras.
Trečias.
Nuostabūs kadrai.
Spaudžiau ir spaudžiau fotoaparato mygtuką, nes koncertų salėje apšvietimas buvo tobulas, todėl puikiai galėjau vykdyti savo sumanymą, nereikėjo jokių papildomų filtrų ir nustatymų. Man taip patinka.
Deimjenas visą laiką piktai į mane dėbsojo, nors ant jo nosies neatsirado nei mėlynės, nei dar ko... O aš vaikščiojau aplink sceną ir pleškinau kadrą po kadro.
Staiga kišenėje suskambo mobilusis.
- Klausau, – užrikau į ragelį, nes buvo triukšminga.
- Nerėk, ir taip girdžiu, – atsakė švelnus balsas.
- Atsiprašau, aš koncerte, čia triukšminga.
- Kokiam dar koncerte? – iškart surimtėjo.
- Nu tų... muškietininkų... „All to one“. Kur kartu buvom.
- Kodėl tu jų koncerte?
- Dirbu. Aš jų fotografė. Vakar mane pasamdė, – džiaugsmingai pranešiau.
- Kodėl nieko nesakei? – taip ir mačiau, kaip kitame telefono gale jis suraukia savo vešlius antakius.
- Nebuvo laiko. Mes net nesusiskambinom, prisimeni?
- Mhm. Bet aš susiskambinau su Vilte. Tave vėl tėvas mušė? – piktai paklausė.
- Nieko baisaus, Oskarai, – išsisukinėjau. Dirstelėjau į kitoje salės pusėje stoviniuojantį Beną, šis priekaištingai žvelgė į mane. Tikriausiai, kad kalbu telefonu, užuot fotografavusi.
- Nieko baisaus sakai? Žaizda ant skruosto ir didžiulė mėlynė nieko baisaus? Negi tikėjaisi, kad tokia, kaip Viltė, nutylės?
- Oskarai, nedaryk dramos, – prispaudžiau telefoną tarp ausies ir peties ir vėl ėmiau fotografuoti. – Viskas man gerai.
- Ne, negerai, Laira. Šiandien atvažiuoju tavęs pasiimt iš to koncerto. Nakvosi pas mane. Kuriame tu klube? – šaltai paklausė.
- Mano tėvų nėra namie, galiu nakvot ir pas save... Nenoriu, kad paskui pyktumeis su savo mama dėl dažno mano buvimo.
- Sakau, nakvosi pas mane. Taškas.
- Uh... Neužsispirk, – atsidusau.
- Neužsispiriu. Kuriam klube?
Pasakiau jam klubo pavadinimą ir jis padėjo ragelį. Grupė kaip tik pradėjo groti paskutinę savo dainą. Fotografavau, kaip pašėlusi...
Kai baigė ir publika pradėjo skirstytis, iš lėto dėjausi savo daiktus, vis dairydamasi Oskaro. Jis jau turėtų būti čia. Jo namai visai netoli.
- Turi gerų kadrų? – man už nugaros pasiteiravo Kurtas.
- Neblogų, – tyliai atsakiau.
- Gal išgersi su manim?
- Ne, aš negeriu. Ir manęs tuoj turėtų atvažiuoti, – kalbėjau neatsisukdama.
- Nagi, prašau, – zyzė jau visai prie ausies.
Staiga pajutau jo rankas ant savo liemens ir išsyk atšokau atgal, bet jis mane apsuko ir dar labiau priglaudė prie savęs.
- Tai gal paleisk?! – įrėmiau rankas jam į krūtinę ir bandžiau atsiplėšti.
- Tai gal ne. Tu man labai patinki, – šyptelėjo ir pasilenkė link manęs.
- Paleisk, sakau! – muisčiausi.
- Laira? – netoliese pasigirdo piktas Oskaro balsas.
Atsisukau ir pamačiau jį stovintį sugniaužtais kumščiais ir surauktais antakiais.
Ugnė R.
