Artūras Račas mano, kad su LRT taryba jam pabandyti verta. Gal ir verta. Tik labai linkėčiau nenugulti į dugną, kaip atsitiko daug kam iki kolegos. uagadugu tokio nenugulimo pirmu ženklu palaikys tai, kad neliks uždarų LRT tarybos posėdžių.
Šiaip vienas lauke ne karys. O kad jis bus šioje kovoje vienas (bent jau kol kas), neabejoju. Iki šiol LRT taryba buvo panaši į LRT administracijos kišeninę. Ir kol Tarybos ataskaitas Seimui ruoš tūlas virsav, tol jos primins gudrius propagandos rinkinukus, o ne rimtus dokumentus:
Kažkada Laimonas Tapinas, palikdamas LRT vadovo postą, pasakė auksinę mintį, kurią daug kas palaikė kraštutine desperacijos išraiška, o todėl ir numojo ranka. Šią įstaigą reikia išsprogdinti,- pasakė Laimonas Tapinas.
O vertėjo įsiklausyti. Laimonas Tapinas paaukojo LRT patį svarbiausią, ką žmogus turi - sveikatą.
Lietuvos nepriklausomybės atgavimo metu LRT atliko svarbų vaidmenį. Jos pastatą užėmė okupantai, ji buvo viena tautos sąmonėjimo garantų.
Todėl, kai nepriklausomybė buvo iškovota, ilgai niekas nedrįso radikaliai pertvarkyti jos struktūros. Todėl ši, it koks marinuotas grybas, ir išliko sovietinės ministerijos pavidalu.
Net ir V. Milaknį reformas privertė daryti ne reformatoriškas įkarštis (kad tokio įkarščio nėra, puikai rodo vangi Saulėtekio komisijos veikla), o konkreti reikmė - 28 milijonų LRT įsiskolinimai.
Atkreipsiu dėmesį į tuometinę reformuojamo kolektyvo retoriką - jūs ardote LRT pamatą. Tai yra jūs mus atleidžiate, o todėl LRT griūva.
LRT kolektyvas save tapatina su LRT misija. Todėl jam atrodo, kad LRT misija yra išlaikyti LRT kolektyvą, o ne transliuoti tinkamą vaizdelį ar garsą.
O būtent vaizdeliui ir garsui generuoti valstybė teikia užsakymą. Aprioriškai laikydama, kad LRT yra vienintelis įmanomas tokio užsakymo gavėjas. Nes LRT egzistavimui pagrįsti reikalinga tokia aprioriška nuostata. Ratas užsidaro.
LRT pasakytų, kad klaikaus komercinių televizijų gaminamo šlamšto akivaizdoje, ji vienintelė gali sukurti misijos vardo vertą produkciją. Pasvarstykim. Du TV projektai, ant kurių LTV pastarąjį sezoną buvo daugiausiai pastačiusi, labiausiai savireklaminėmis priemonėmis stūmė buvo Triumfo arka ir Lietuvos balsai. Vieno prodiuseris buvo Ričardas Rickevičius, kito - Laurynas Šeškus. Abu ne LTV, o LNK auklėtiniai. Abu prieš tai darę hiperkomercinius realybės šou, kuriuos LTV žiūrintys intelektualai vadino klaikybėmis - Barą, Kitą ir kitus.
Kitas pavyzdys. Saulius Bartkus. Vienas labiausiai komerciškų prodiuserių Lietuvoje. Išugdytas Alytaus televizijos ir LNK. Nepaisant to jis gerus kelis sezonus LTV kūrė laidą Požiūris. Drįstu teigti, giliai intelektualią.
Todėl uagadugu ir tvirtina, kad LRT žmonės be pagrindo painioja save su misija. Jiems ten reikia išlikti, todėl ir painioja. Ar mokesčių mokėtojams tai naudinga?
Teigiame, kad ne. Mokesčių mokėtojas finansuoja brangiai kainuojančią iliuziją. Jei palygintume LRT ir komercinių televizijų išlaidų skerspjūvius, pamatytume vieną radikalų skirtumą - komercinėse televizijose administravimo, techninių, gamybos sąnaudos proporcingai daug mažesnės, nei programos įsigijimo. T.y. LRT garą išleidžia švilpukui, o komercinės - važiavimui.
LRT atsakytų, kad tos gamybinės išlaidos atpigina laidų savikainą. Nes, neva, LRT Techninio centro egzistavimas daro laidas pigesnes. O jūs pabandykite suskaičiuoti LTV eterį laidos Požiūris kainomis. Girdėjome, S. Bartkus visas savo laidas daro tik savo bazėje, t.y atneša televizijai kasetę. Kažkur valstybės kontrolės ataskaitoje yra praslydusi informacija apie tokių kasetinių laidų kainą. Ji neviršija dešimties tūkstančių.
Taip skaičiuojant būtų galima išbraukti Techninio centro, ūkinių objektų eksploatavimo, dabartinės administracijos savikainą ir pritaikyti komercinių televizijų, besiremiančių taip vadinamo vieno koridoriaus kainodara, išlaidų modelį. Tada LRT gautų tą kainą, kurią mokesčių mokėtojas už jos kuriamą vaizdelį ir turėtų mokėti.
Mažesnę, nei dabar mokama.
Tik klausimas, ar būtent LRT tokį vaizdelį turėtų gaminti? Gal ir taip. O gal ir ne. Dabartinis LRT tarybos pirmininkas Gediminas Ilgūnas, oponuodamas ankstesnei LRT administracijai, kaip vieną variantų išspręsti LRT problemas siūlė: Nacionalinės programos transliavimo principą LRT įstatymu keisti iš esmės. Visuomeninio transliuotojo misijos vykdymui už valstybės biudžeto skiriamas lėšas kasmet skelbti viešus konkursus radijo ir televizijos stotims. LRT, vadovaujantis LRT įstatymo 16 str., kaip nepateisinusį nacionaliniam transliuotojui keliamų reikalavimų, likviduoti. Valstybei priklausantį turtą privatizuoti.
Gairės aiškios.
Kad uagadugu niekas neapkaltintų advokatavimu komercinių televizijų interesams, siūlyčiau perskaityti kitas šio blogo medžiagas. Kritikos tų televizijų atžvilgiu apstu.
O A. Račui linkime sėkmės ir tvirtų nervų.
