Turėdamas laiko visuomet paklausau Žurnalistų sąjungos pirmininko Dainiaus Radzevičiaus vedamos Žiniasklaidos anatomijos, transliuojamos Žinių radijo bangomis. Ten nagrinėjamos temos pritrenkia aktualumu. Štai paskutinė buvo Kokią žurnalisto profesijos perspektyvą Lietuvoje mato patys žurnalistai?
uagadugu nėra žurnalistai, gulime sau po palme ir rašinėjam į blogą, bet žurnalistų požiūris į save mums įdomus. Gal anatomiškai profesionalus žurnalistas D. Radzevičius it chirurgo peiliu perpjaus Drąsiaus Kedžio istorijos išeksponuotą Lietuvos žurnalistikos pūlinį?
Vedėjas pradėjo dramatiška gaida:tradiciškai manoma, kad žurnalisto profesija yra viena pavojingiausių dėl to, kad žūsta gana daug žurnalistų karštuose taškuose bandydami pranešti pasauliui apie apie svarbius, skandalingus ir įdomius įvykius tokiuose taškuose.
Suklusome. Laida, matyt, bus apie beribį žurnalistų heroizmą, jų tykojančius teroristus, mafiją ir diktatoriškų režimų vadovus. Pasirodo, ne, nes tačiau jau dabar ir specialistai, ir ekspertai pripažįsta, kad bene didžiausias pavojus ir iššūkis žurnalistams ir žurnalistikai yra internetas. Keistai atrodo iš tikrųjų tai, tačiau žinant, kad spauda, radijas ir televizija vis dažniau užleidžia savo pozicijas internetui, o internete žurnalistai-mėgėjai dažnai išstumia žurnalistus profesionalus - tai yra faktas.
Nenorėtume susireikšminti, bet čia ir apie mus. Mums tinka. Mes, kaip daugybė kitų blogų, rašinėjame internete ir profesionalių žurnalistų galime būti pavadinti žurnalistais-mėgėjais. uagadugu laisvomis nuo darbo bananų plantacijoje minutėmis suraukę kaktą keverzoja savo didelio proto nereikalaujančius rašinėlius. Bet, žiūrėk, pastebėjo, pavadino, sudėjo į lentynėlę. Kaip tame sename sovietiniame animaciniame filme padarė vunderkindas ožiukas, mokėjęs skaičiuoti iki dešimt.
Tik nesuprantu, kodėl tų žurnalistų-mėgėjų taip reikia bijoti…
Parodęs, kas yra tikras žurnalistų baubas, D. Radzevičius susirūpino ateitimi: Taigi, kas atsitiks ateityje, ar iš tikrųjų profesionalaus žurnalisto karjera domins jaunus žmones?
Tikėjomės išgirsti, kad jaunam žmogui reiktų išmokti rašyti, ruošti radijo ar televizijos reportažus. Karjera? Įdomus orientyras. Tarsi ir lemiantis.
Tada nieko keista, kad tokius profesionalus ir išstumia mėgėjai.
Pagalvojom sau po palme mąsliai trečią bananą krimsdami – štai, jeigu mus kažkas per jėgą norėtų iš bananinės žurnalistikos švystelti į prestižinę tikrąją, susiviliotume?
Savo vėtytame ir mėtytame nežurnalistiniame gyvenime matėme daug žurnalistų ir žurnalistikos. Tokios, kai žurnalistai kaupė, grupavo ir naudojo iš draugiškų spectarnybų gautą informaciją ne straipsnių ar reportažų ruošimui, o būtent tiems Žurnalistų sąjungos pirmininko ir LRT tarybos nario minėtiems karjeros tikslams; kai tikrų žurnalistikos vilkų apmokytiems jauniems žurnalistams nebuvo būtina pasišnekėti su aprašomuoju objektu prieš rašant smerkiantį straipsnį ar ruošiant radijo reportažą. Kam tas pamatinis informacijos šaltinis, jei jis iškreiptų fantominę versiją? Juk profesionali žurnalistika – ne faktų paieška, ši žurnalistika – savo sau pragmatiškai (protinga) arba nepragmatiškai (kvaila) susikurtų fantomų paieška. Susikuri versiją, o po to pritaikai faktus…
Geriau jau tada pabūsime mėgėjais, retkarčiais pasiklausydami didžiai pamokančios ir politkorektiškai niekam iš galingųjų ant kojos neužminančios Žiniasklaidos anatomijos.
