Naujas JAV mokslininkų tyrimas atskleidė, kad vien tik mūsų galaktikoje gali egzistuoti iki 60 milijardų egzoplanetų, kuriose yra tinkamos sąlygos gyvybei vystytis, praneša „Space.com“.
Šiaurės vakarų universiteto (JAV) mokslininkų grupė parengė kompiuterinius modelius, kuriuose buvo nagrinėjami oro ir drėgmės judėjimo aplink raudonosiomis nykštukėmis vadinamas žvaigždes skriejančiose planetose ypatumai. Nors iki šios dienos astronomai yra atradę vos keliolika potencialiai gyvybei tinkamų egzoplanetų, mokslininkai mano, kad visatoje yra begalės pasaulių, kuriuose yra sudarytos sąlygos gyvybei vystytis.
Remdamiesi Keplerio kosminio teleskopo atliktais stebėjimais astronomai buvo iškėlę prielaidą, kad aplink kiekvieną raudonąją nykštukę skriejančiose planetose turi būti bent vienas Žemės dydžio pasaulis, kuris yra vadinamosios gyvybės zonos ribose. Tai reiškia, kad tokia planeta yra nei per arti, nei per toli nuo savo žvaigždės, kad jos paviršiuje galėtų egzistuoti skystas vanduo.
Tačiau Šiaurės vakarų universitete atliktas tyrimas atskleidė, kad tokių gyvybei tinkamų planetų, skriejančių aplink raudonąsias nykštukes, skaičius turėtų būti dvigubai didesnis. Tyrėjai nagrinėjo, kokią įtaką gyvybei tinkamoms sąlygoms egzoplanetose galėtų daryti debesys jų atmosferoje.
„Debesys Žemę ir šildo, ir vėsina. Jie atspindi saulės šviesą ir taip sumažina temperatūrą, o taip pat sugeria infraraudonąją spinduliuotę iš žemės paviršiaus, taip kurdami šiltnamio efektą. Tai svarbi proceso, kuris planetą paverčia pakankamai šilta, kad joje galėtų tarpti gyvybė, dalis“, – sakė vienas naujojo tyrimo autorių geofizikos docentas Dorianas Abbotas.
Kadangi raudonosios nykštukės yra blausesnės ir vėsesnės nei mūsų Saulė, gyvybės zona aplink jas yra „jaukesnė“, sakoma pranešime. Pasak tyrimo autorių, jei planeta sukasi aplink žemos masės ar nykštukinę žvaigždę, jai reikia maždaug vieno ar dviejų mėnesių, kad gautų tą patį šiluminės energijos kiekį, nei Žemė nuolat gauna iš saulės. Potencialiai gyvybei tinkamos planetos tokiose planetų sistemose dėl gravitacijos turėtų būti nuolat atsisukusios viena puse į savo žvaigždę, kaip Mėnulis į Žemę. Vienoje tokios planetos pusėje būtų amžina diena, o kitoje - amžina naktis.
Šiaurės vakarų universiteto tyrėjai parengė kompiuterinius modelius, kuriuose buvo nagrinėjami tokiose prie savo žvaigždės „prirakintose“ egzoplanetose vykstantys oro ir drėgmės cirkuliacijos ypatumai. Paaiškėjo, kad visas tokių egzplanetų paviršiuje esantis vanduo pavirstų vandens garų debesimis. Šie labai intensyviai šilumą atspindintys debesys kauptųsi į raudonąją nykštukę atsuktose planetų pusėse. Dėl tokio vėsinančio efekto vidinė gyvybės zonos aplink tokią žvaigždę dalis pailgėtų, o tai reiškia, kad šioje kosminės ervės srityje esančios planetos sugebėtų išlaikyti skystą vandenį savo paviršiuje būdamos kur kas arčiau savo žvaigždės, sakoma pranešime.
Šis atradimas suteiks mokslininkams galimybę bandyti patvirtinti skysto vandens egzistavimą tolimose egzoplanetose naudojant Jameso Webbo kosminį telekopą, kurį planuojama paleisti į orbitą 2018 metais.
Mokslininkų teigimu, jei į Braziliją ar Indoneziją būtų nukreiptas infraraudonųjų spindulių diapazone veikiantis kosminis teleskopas, jis fiksuotų tik šaltą aukštai atmosferoje esančių debesų dangos paviršių. Lygiai taip pat, pasak tyrimo autorių, gali būti ir gyvenamų egzoplanetų tyrinėjimo atveju. Jei Webbo teleskopu būtų užfiksuotas šaltas signalas dieninėje egzoplanetos pusėje, tai beveik neabejotinai reikštų, jog jį sukelia debesų sluoksnis. O tai savo ruožtu patvirtintų, kad toje planetoje yra skysto vandens.
Šio tyrimo rezultatai paskelbti žurnale „Astrophysical Journal Letters“.
