A. Ivaščenka ir G. Vasiljevas priklauso kadaise populiariam vėlyvojo sovietmečio dainavimo su gitara žanrui ir aštuntajame bei devintajame dešimtmetyje mėgavosi plačiu Maskvos universitetų bendruomenės susidomėjimu, o tarp tą vakarą susirinkusių 1 500 žiūrovų buvo daug tuos laikus prisimenančių žmonių, rašo „Foreign Policy“.
„YouTube“ platformoje šio koncerto įrašas sulaukė pozityvių atsiliepimų ir buvo peržiūrėtas daugiau nei milijoną kartų. Maskvos liberaliajam elitui šis įvykis tapo savotišku antikariniu mitingu: bardų dainose ir replikose buvo daug tiesioginių užuominų apie esamą situaciją. Tai buvo reta akimirka, kai žmonės galėjo išreikšti savo užgniaužtus jausmus režimui, net jeigu tai jie darė netiesiogiai.
Praėjus devyniems karo mėnesiams, provakarietiškos Rusijos inteligentijos nuotaikos yra niūrios. Liberalių pažiūrų rusai – tie, kurie liko šalyje arba nesugebėjo išvykti – jaučiasi įkalinti. Jie susiduria ne tik su vis žiauresnėmis represijomis savo šalyje, bet ir jausmu, kad jų, kaip ir viso režimo, Vakarai vengia. Jie tapo dvigubais atsiskyrėliais.
Žinoma, situacija Sovietų Sąjungoje buvo daug beviltiškesnė, tačiau dabartinio ir tuometinio gyvenimo palyginimų išvengti nebepavyksta. Juk būtent 1976 m. du Leningrado menininkai – Olegas Volkovas ir Julijus Rybakovas – ant Sankt Peterburgo Petro ir Povilo tvirtovės (kadaise buvusio pagrindinio carinės Rusijos politinio kalėjimo) sienų nutapė protesto šūkį: „Galite nukryžiuoti laisvę, bet žmogaus siela pančių nežino“, – rašė jie. Valdžia šiuos žodžius greitai nutrynė, o menininkams buvo skirtos ilgos laisvės atėmimo bausmės. (Vėliau J. Rybakovas tapo žinomu žmogaus teisių aktyvistu ir net posovietinio Rusijos parlamento nariu).
Tarp žemo rango pareigūnų, kuriems buvo pavesta ištirti šį incidentą, buvo ir jaunas KGB leitenantas Vladimiras Putinas. Jo darbas su šia byla nebuvo labai svarbus, tačiau, atsižvelgiant į dabartines aplinkybes, jis buvo labai simboliškas. Lygiai po 40-ies metų, 2016-aisiais, toks pat užrašas vėl pasirodė Sankt Peterburge, taip pažymint V. Putino iškilimą nuo nuolankaus KGB pareigūno iki visiško autokrato, nuo vietinio lygio funkcionieriaus iki diktoriaus, varžančio žmonių teises ir laisves visoje šalyje ir net už jos ribų. Po neilgai trukusio demokratijos laikotarpio laisvė Rusijoje vėl buvo nukryžiuota.
Padaryti Rusiją vėl atsilikusia
V. Putinas nėra išskirtinis. Rusų filosofas Vladimiras Kantoras yra apibrėžęs valdymo modelį, kuris „bando paversti visus žmones kariais, o šalį – kareivinėmis.“ Tokia sistema yra paremta kraštutine nacionalistine „ortodoksijos–autokratijos–tautiškumo“ ideologija. V. Kantoras omenyje turėjo caro Nikolajaus I epochą. Šis caras šalį valdė 1825–1855 m. Iš tiesų Nikolajaus I-ojo valdymas yra tik vienas iš daugybės kontrreformų laikotarpių pavyzdžių Rusijos istorijoje.
Kaip pastebėjo rusų ekonomistas Aleksandras Auzanas, šiems etapams yra būdingas „ekonominis ir technologinis atsilikimas ir didėjančios nepasitenkintųjų slopinimo išlaidos.“ Praeityje tokias eras galiausiai sekdavo reformų laikotarpis, tačiau šio ciklo rusams niekada nepavyko nutraukti: neilgai trukus šalis grįždavo prie senų savo įpročių.
XIX a. filosofai, ypač slavofilų mokyklos atstovai, pradėjo tyrinėti rusų psichikos gelmes, ieškodami paslaptingos, nematomos jėgos, kuri galėtų tapti moraliniu pavyzdžiu visam likusiam pasauliui. Tačiau viskas, ką jie atrado, tebuvo keistas nepilnavertiškumo komplekso – kadangi Rusija amžinai atsiliko nuo Vakarų – ir dvasinio pranašumo jausmo derinys. Rusijos mesianizmas po dar vieno reformų ciklo, karinio pralaimėjimo, liaudies maišto, suirutės ar revoliucijos sukelia depresiją, po kurios dažniausiai kyla masinis pasipiktinimas. Tuomet visuomenė užsnūsta iki kol į areną atvyksta naujas lyderis, raginantis atkurti šios šalies didybę.
Šis niūrus modelis, tapęs savotiška ankstesnių Rusijos amžių parodija, sugrįžo į Rusiją per pirmuosius invazijos į Ukrainą mėnesius. Šalis, kuri sąmoningai priima depresiją ir regresą, fetišizuoja savarankiškumą ir autarkiją bei atvirai giriasi savo žiaurumu ir viršenybe, labiau primena XVI-ojo, o ne XXI-ojo amžiaus valstybę.
Šių metų spalio mėnesį Maskvoje vykusiame „Valdai“ forume – kruopščiai surežisuotame V. Putino susitikime su užsienio politikos ekspertais – rašytojas ir ultranacionalistas Aleksandras Prochanovas gynė Rusiją nuo jos kritikų. Kreipdamasis į prezidentą jis sakė: „Labai dažnai užsieniečiai mūsų klausia: „Ką jūs, rusai, galite pasiūlyti moderniam pasauliui? Kur jūsų Nobelio premijos laureatai? Kur jūsų didieji atradimai, pramonės ir mokslo pasiekimai?“ A. Prochanovas į šiuos klausimus atsakė: „Rusija gali pasiūlyti teisingumo religiją, nes ši religija, šis jausmas, yra visos Rusijos kultūros ir pasiaukojimo pagrindas.“
Toks pareiškimas puikiai dera su mesijo tonu, kurį dažnai naudoja Maskvos propagandistai, ideologai ir valdininkai. Jie tikina, kad Rusija kovoja egzistencinį karą su Vakarais: arba tuo, ką jie pašaipiai vadina satanizmo įsikūnijimu, taip nesąmoningai mėgdžiodami Irano dvasininkus, kurie jau seniai Jungtines Amerikos Valstijas smerkia kaip „Didįjį Šėtoną“. Matyt, atsižvelgdamas į Rusijos religinę įvairovę, buvęs Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas išplėtė Rusijos dvasinių priešų sąrašą iki Šėtono, Liuciferio ir Ebliso.
Tiesą sakant, viskas, ką V. Putino Rusija dabar gali „pasiūlyti“ pasauliui, tėra smurtas ir imperialistiniai užmojai. Rusijos karys šiandien nebėra laikomas didvyrišku Europos gelbėtoju, kaip minima Treptower parke Berlyne, kur paskutiniame mūšyje prieš Hitlerį žuvo 80 000 sovietų karių. Greičiau tai banditas, tempiantis pavogtą unitazą ar skalbimo mašiną (ir taip atskleidžiantis gilų Rusijos centrinių vietovių, iš kurių yra kilę didžioji dalis Rusijos karių, skurdą).
Motinos kare
Kitas archajiškas įvykis buvo lapkričio pabaigoje surengtas V. Putino susitikimas su profesionalių Rusijos karių ir neseniai mobilizuotų vyrų motinų grupe jo rezidencijoje Maskvos priemiestyje. Didėjant visuomenės nerimui dėl mobilizacijos, tai buvo proga V. Putinui parodyti savo žmogiškumą ir artumą tautai (tiesa, vėliau paaiškėjo, kad kelios iš šių „mamų“ buvo prokremliškų organizacijų narės). Pritariamai žvelgiančioms motinoms V. Putinas sakė, kad mirtis apkasuose yra geriau nei mirtis nuo degtinės, o taip pasiaukoję kareiviai mirė ne veltui. Pasiaukoję kam ir už ką? Už svetimos šalies sunaikinimą? Už kitoje sienos pusėje gyvenančių žmonių žudymą? Žmonių, kurių gyvenimo būdas yra toks pat, ir kurių dauguma kalba ta pačia kalba.
Šiame susirinkime nedalyvavo piktos ir sutrikusios tikrosios karių motinos, prieš pat susirinkimą sukūrusios neformalią „Mamų ir žmonų tarybą“. Nors taryba nėra organizuoto antikarinio judėjimo dalis, jos vadovė gana greitai susidūrė su persekiojimu ir net buvo trumpam sulaikyta, o duomenys apie šią tarybą dingo iš Rusijos informacijos šaltinių. Tai rodo, kad Rusijoje pamažu bręsta lyčių protestai.
Abejingumas visuomet buvo socialinis V. Putino režimo pagrindas: valstybė yra abejinga savo piliečiams ir nuo jų atsiskyrusi, o visuomenė yra abejinga ir atsiskyrusi nuo savo valstybės. Šį bendrą abejingumą sujungia abstrakti idėja apie didžią šalį, einančią ypatingu keliu – idėja, kuri sujungė valstybę su vadinamąja „Putino dauguma“. Per pirmuosius šešis karo mėnesius šį pamatą palaikė tylus susitarimas su visuomene: mainais už žudynių ir vyriausiojo vado palaikymą, Rusijos visuomenė neturėjo būti įvelta į šį karą.
Tačiau dabar toks abejingumas yra nebeįmanomas, nes eiliniai piliečiai yra priversti kariauti. Kaip sakė vyriausiasis V. Putino patarėjas, „specialioji operacija“ tapo „tautos karu“. Tačiau tikrąjį „tautos karą“ kariauja ukrainiečiai – rusams šis karas yra totalinis. Totaliniame kare nesibodima jokių priemonių, atvirai pripažįstama, kad siekiama kuo didesnio aukų skaičiaus ir sunaikinimo. Toks karas gali baigtis tik priešo kapituliacija ir menamų Rusijos protėvių žemių „grąžinimu“.
V. Putino režimas yra negailestingas ne tik Ukrainos gyventojams. Jis negaili ir savo piliečių, kuriems, už jų didvyrišką mirtį, gali pažadėti tik finansinę ar materialinę kompensaciją. Panašu, kad režimas negaili net pats savęs, nes siekdamas tęsti šią kovą, jis visiškai nusiaubė savo darbo rinką. Darbingo amžiaus rusai bėga iš savo tėvynės. Šimtai tūkstančių jų buvo pašaukti į kariuomenę, gali būti, kad tiek pat vyrų išvengė mobilizacijos pabėgdami į užsienį. Kai kurie šauktiniai iš mūšio lauko grįžta karstuose, kiti patyrę sunkius sužalojimus, dėl kurių nebegali dirbti. Kai vyrai kariauja, krenta jų šeimų pragyvenimo lygis, namuose atsiranda psichologinių problemų, gimsta mažiau vaikų.
2020 m. Rusijos ekonomistas Vladimiras Gimpelsonas prognozavo, kad, dėl mažėjančio gimimų skaičiaus, iki 2030 m. dirbančių 20–40 metų amžiaus rusų skaičius sumažės maždaug 25 proc. Tačiau nuo to laiko šalis susidūrė su pandemija, karu ir emigracija, todėl darbo jėgos skylė greitai taps akivaizdi. Demografas Michailas Denisenko apskaičiavo, kad jei šį rudenį mobilizuotų karių tarnyba truks vienerius metus, Rusijoje gims 25 000 mažiau gyventojų.
Tačiau V. Putino nedomina darbo rinkos ekonomika. Jis per daug užsiėmęs Ukraina. Savo bunkeryje autokratas atsiskiria ne tik nuo informacijos, bet ir nuo infekcijų: susitikimų metu, atstumas tarp jo ir keturis kartus dėl COVID viruso tiriamų visuomenės narių yra milžiniškas. Tiesa, jis padarė išimtį atrinktoms karių motinoms, nes jam buvo labai svarbu parodyti, kad jis yra arti eilinių rusų. Jis girdi tik tai, ką nori girdėti, ir sako tik tai, kas atitinka jo konkretų pasaulio vaizdą, kurį vėliau jis primeta Rusijos gyventojams.
Televizija ir apkasai
V. Putino mobilizacija atnešė smurtą į Rusiją. Ir ne tik per naujų šauktinių, kurie yra išsiunčiami į tikras skerdynes, legionų formavimą. Pirmąją mobilizacijos dieną daug jaunuolių išėjo į Maskvos ir Sankt Peterburgo gatves protestuoti, o per ateinančias savaites atsirado ir daugiau visuomenės nerimo požymių, pavyzdžiui, įsikūrė motinų taryba, reikalaujanti geriau aprūpinti karius, išsižadėti branduolinio karo ir pradėti taikos derybas.
Nepaisant to, nesusiformavo joks visuotinis antikarinis judėjimas – daugelis paprastų piliečių net neišėjo protestuoti. Nesugebėję išvengti mobilizacijos, daugelis tiesiog prisitaikė prie naujų žaidimo taisyklių ir dabar rūpinasi tik tokiomis problemomis kaip tinkamų uniformų, kurių šiuo metu labai trūksta, įsigijimu ir išmokų už riziką jų gyvybei gavimu. Kaip ir dainos „Lili Marlene“, tapusios pagrindine antikarine balade Antrojo pasaulinio karo metais, herojė, Rusijos visuomenė neturi kito pasirinkimo, tik po gatvės lempomis laukti, kol jos kariai grįš namo.
V. Putino propaganda perbrėžia priimtinos kalbos ribas. Valstybinės televizijos pokalbių laidų vedėjai dabar laisvai diskutuoja apie branduolinio karo galimybę ir šlovina žiaurius raketų išpuolius prieš Ukrainos miestus ir civilinę infrastruktūrą. Valdžia bando įtvirtinti žiaurumą kaip socialinę normą. Vis didesnė Rusijos visuomenės dalis atsiduria apkasuose – tiek tikruose, tiek įsivaizduojamuose – o šių apkasų brutalumas vis labiau įsiskverbia į viešąjį diskursą ir viešąją nuomonę.
Nepaisant to, daugelis jau spėjo pavargti nuo šio smurto. Remiantis nepriklausomos Maskvos apklausų grupės „Levada Center“ duomenimis, nuo rugpjūčio pastebima nuolat didėjanti parama taikos deryboms. Jau daugiau nei 50 proc. rusų palaiko kelią į taikos derybas, tuo tarpu tik ketvirtadalis pasisako už „neabejotiną“ karo tęsimą, o dar 15 proc. „labiau norėtų“, kad karas tęstųsi. Svarbu paminėti, kad bent kai kurie iš tų „neabejojančiųjų“ gali palaikyti ir dar žiauresnį karą, jei tai, vienaip ar kitaip, užbaigtų košmarą.
Virtuvės demokratai
Šiandieninėje antimodernioje Rusijoje didžiausią depresiją patiria liberalūs gyventojų sluoksniai: tiek tie, kurie išvyko iš šalies, tiek tie, kurie liko. Santykiai tarp šių dviejų grupių yra įtempti. Išvykusieji kaltina pasilikusius konformizmu; pasilikusieji sako, kad režimo iš užsienio pakeisti neįmanoma. Akivaizdu, kad yra labai svarbu šalyje išlaikyti kokybišką žmogiškąjį kapitalą, kurio Rusijai prireiks, kai ją reikės atstatyti. Žinoma, išvykusieji sudaro dar vieną žmogiškojo kapitalo rezervuarą, o kai ateis laikas, abi šios grupės, priklausančios Rusijos kontrelitui, galės siūlyti lyderius iš savo gretų. Tačiau jiems teks konkuruoti arba įsitraukti į pilietinį karą su jų priešininkais, kurie konflikto metu bus perėmė valdžią: imperijos šalininkais, ultranacionalistais, fundamentalistais ir militaristais.
Tie, kurie liko, šiuo metu gali mažai ką padaryti. Kaip ir sovietmečiu, politinės diskusijos iš viešų klubų ir restoranų persikėlė į privačias virtuves. Būtent ten dabar įprasta išgirsti tokius dalykus: „Net vėlyvuoju sovietmečiu buvo geriau!“ (Tuomet žmonės bent jau nebuvo savavališkai vadinami „užsienio agentais“, o taisyklės, kurių nevalia peržengti, įprastai buvo aiškios). Arba: „Gerai, kad mama (arba tėtis, ar brolis, ar močiutė, ar senelis) nepamatė šio siaubo.“ Arba: „Mes nugyvenome normalų gyvenimą, bet man liūdna dėl vaikų“. (Tai sakoma supratus, kad V. Putinas atėmė iš žmonių jų istoriją, biografiją, reputaciją ir gyvenimo pasiekimus, o jo autoritarizmas išliks ir atims perspektyvas iš jaunosios kartos).
Svarbu, kad šie žmonės suprastų, jog jie nėra vieni – panašia nuomone ir jausmais dalijasi daugybė į juos panašių piliečių. Štai kodėl jie skiria tiek daug dėmesio ištremtų Rusijos žurnalistų vaizdo įrašams platformoje „YouTube“. Štai kodėl tiek daug palaikymo susilaukė A. Ivaščenkos ir G. Vasiljevo koncertas. Galiausiai, grįžtama prie tų originalių eilučių, kurias V. Putinas ir jo kolegos tyrė aštuntajame dešimtmetyje: „Galite nukryžiuoti laisvę, bet žmogaus siela pančių nežino.“
