Šią savaitę savo 33-iąjį gimtadienį paminėjęs P. Dambrauskas profesionaliai krepšinio nebežaidžia nuo 2022 m., tačiau apie tai niekur nebuvo viešai paskelbęs.
Net šešiuose Lietuvos krepšinio lygos (LKL) klubuose rungtyniavęs 195 cm ūgio įžaidėjas iš krepšinio kaip atletas pasitraukė tyliai.
„Niekur apie savo karjeros pabaigą neskelbiau. Artimieji ir geriausi draugai, aišku, žinojo. Nebuvau kažkoks garsus Lietuvos rinktinės krepšininkas, todėl išėjau be jokių viešų paskelbimų“, – bendraudamas su naujienų portalo tv3.lt sporto žurnalistu sakė P. Dambrauskas.
Karjerą būdamas vos 31-erių krepšininkas buvo priverstas baigti dėl visiško kelio kremzlės susidėvėjimo.
Nors P. Dambrauskui save, kaip krepšininką, iki galo atskleisti sutrukdė nesibaigiančios ir sudėtingos traumos, savo karjeroje jis spėjo patirti džiugių ir pergalingų akimirkų.
Jaunuolis į tuometinio Vilniaus „Lietuvos ryto“ jaunimo sistemą atvyko 2009 m. ir iš arti matė čempionišką vilniečių erą.
2012–2013 m. jis kartu su „Lietuvos rytu“ tapo LKL vicečempionu, 2016 m. atstovaudamas „Šiauliams“ laimėjo Baltijos krepšinio lygą (BBL), o 2019 m. su Klaipėdos „Neptūnu“ iškovojo Lietuvos krepšinio lygos (LKL) bronzos medalius.
Beje, P. Dambrauskas savo karjeros pradžioje 2009–2010 m. sezone prisidėjo prie Vilniaus „Perlo“ pergalės prieš Kauno „Žalgirį“, o 2015 m. pradžioje atstovaudamas Alytaus „Dzūkijai“ buvo pripažintas geriausiu LKL savaitės žaidėju.
„Kai pradėjau dirbti treneriu, supratau, koks tai atsakingas ir daug jėgų, kantrybės reikalaujantis darbas. Man dabar toks etapas, kai visiems norisi tik dėkoti. Tikrai esu labai dėkingas visiems kineziterapeutams, treneriams, organizacijoms, kuriose žaidžiau, o ypač savo sužadėtinei ir tėvams, kurie mane visuomet palaikė ir palaiko“, – sako naują gyvenimo etapą pradėjęs P. Dambrauskas.
Naujienų portalo tv3.lt parengtame interviu P. Dambrauskas atvirai papasakojo apie emociškai sudėtingą karjeros pabaigą, prisiminė ryškiausius savo karjeros momentus ir kalbėjo apie dabartinę savo veiklą Norčiopinge.
Tyli karjeros pabaiga atvėrė naujus horizontus
Pauliau, profesionaliai krepšinio nebežaidi, tačiau apie karjeros pabaigą oficialiai paskelbęs nesi. Kokia tavo situacija?, – tv3.lt pradėjo pokalbį su buvusiu krepšininku.
Gyvenu Švedijoje jau 3 metai. Esu čia su šeima, nes mano sužadėtinė yra švedė ir kartu auginame nuostabų sūnų. Prieš 2 metus pasidariau kelio kremzlės operaciją ir tikėjausi, kad dar žaisiu ir tęsiu karjerą būtent Švedijoje.
Reabilitacijos procese įdėjau labai daug jėgų, deja, kelis taip ir neatsigavo. Pajutau, kad man daugiau nebeišeis žaisti. Gyventi vis dėlto reikia reikia toliau, o kelio gadintis nesinori. Teko priimti sprendimą baigti karjerą. Keletą mėnesių buvo tikrai sunku suprasti tai. Viskas netikėtai baigėsi, nes operacijos metu man buvo 31-eri. Tikrai galvojau, kad galėsiu žaisti 4–5 metus. Bet gavosi, kaip gavosi.
Kada supratai, kad kelis neatsistatys?
Supratau 2022 m. gegužę arba birželį. Po operacijos 5–6 mėnesius dėjau visas pastangas atsistatyti. Ją atlikau su „Dolphins“ komandos fizinio pasiruošimo treneriu. Jau vasarai artėjant su agentu kalbėjomės, kad reikia žiūrėti, kokią komandą rasti artėjančiam sezonui. Tada vasarą pradėjau žaisti su kitais krepšininkais ir supratau, kad kelis nelaiko.
Niekur apie savo karjeros pabaigą neskelbiau. Artimieji ir geriausi draugai, aišku, žinojo. Nebuvau kažkoks garsus Lietuvos rinktinės krepšininkas, todėl išėjau be jokių viešų paskelbimų.
Pradėjome ne nuo linksmiausių temų, tačiau kokius etapus krepšininkas pereina suprasdamas, kad daugiau niekada nežais krepšinio profesionaliai?
Tikrai nėra lengva. Itin tada, kai didžiąją savo gyvenimo dalį profesionaliai žaidei krepšinį, iš to uždirbai pinigus. Man tai labai patiko ir niekada nežiūrėjau į tai, kaip į darbą. Daug keliavau, susipažinau su daug žmonių, komandos draugų, įvairių organizacijų.
Galbūt tik baigęs karjerą gali suprasti, koks tai unikalus darbas. Kai visa tai sustojo buvo tikrai labai sunku.
Pereinamasis laikotarpis, gal kokie keli mėnesiai, buvo tikrai sunkūs. Buvo daug minčių, kad įdėta tiek daug darbo, bet visos tos viltys sugriuvo. Tai buvo superinis gyvenimo etapas. Liūdniausia tai, kad pats negalėjau susiplanuoti, kada nustosiu žaisti krepšinį. Norėjau, kad sūnus būtų vyresnis ir prisimintų, kaip aš žaidžiau krepšinį. Po tu supranti, kad gyvenimas nesustoja.
Kuo užsiimi dabar?
Gyvenam Norčiopinge, kuriame yra geriausia Švedijos krepšinio komanda. Jau 4 metai ji dominuoja nacionaliniame čempionate. Jeigu laimėsime ir šį sezoną, tai bus naujas lygos rekordas. Man pasisekė, kad visuomet buvau šalia komandos, nes „Dolphins“ ekipoje atlikau savo reabilitaciją. Vėliau klubas mane pasikvietė į trenerių štabą.
Esu dėkingas komandos vyriausiajam treneriui Mikko Riipinenui, kuris suteikė galimybę man tobulėti kaip treneriui aukščiausioje Švedijos lygoje. Taip pat esu vyriausiasis „Dolphins“ treneris trečioje Švedijos lygoje.
Tai nauja patirtis, viską pamatau iš kitos pusės. Malonu dirbti M. Riipineno štabe. Jis yra geriausias Švedijos treneris, jam patikėta treniruoti ir Švedijos rinktinę. Jis labai naujoviškas ir profesionalus. Man labai pasisekė, kad turiu galimybių iš jo mokytis. Ką jis daro su šita komanda yra super. Man belieka tik mokytis.
Galbūt ateityje turėsi galimybių dirbti ir Švedijos rinktinėje?
Tai dar labai tolimas žvilgsnis. Dabar trenerių štabas suformuotas, Švedija FIBA Europos čempionate lange nugalėjo Vokietiją. Aišku, būtų labai malonu ateityje kilti aukštyn. Dabar kol esu „žalias“ treniravimo srityje, tai tenka daryti daug skautingo, analizės, „karpymo“. Labai daug reikia išmokti.
Savo ateitį matai Švedijoje?
Taip. Vaikas Švedijoje lanko darželį, turi draugų. Kai žaidžiau krepšinį kalbėjomės, kad kiekvieną sezoną keliauti ir kraustytis yra tikrai sunku. Kai gavau šansą vėl būti krepšinyje, akys tiesiog sužibo.
Žino, ką reiškia laimėti prieš „Žalgirį“
Kada paskutinį kartą buvai Lietuvoje?
Į Lietuvą tikrai grįžtu, nėra sudėtingos kelionės. Valanda skrydžio ir esi Lietuvoje, o ir bilietai nėra brangūs. Stengiuosi per metus grįžti bent pora kartų.
Pakalbėkime apie ryškiausius tavo karjeros momentus. Kaip atsimeni savo patekimą į Vilniaus „Lietuvos ryto“ sistemą?
Visa ta kelionė buvo tikrai ne netikėta. Aš visada buvau toks vėlesnio brendimo vaikas, paauglys ir žaidėjas. Būdamas 15–16 metų buvau mažiausias, silpniausias savo amžiaus grupėje. Kažkurią vasarą labai išaugau ir pradėjau fiziškai stiprėti.
Tuo metu dar nesupratau ir negalvojau, kad man pavyks žaisti profesionaliai krepšinį, bet ūgtelėjau ir noriu labai padėkoti savo pirmiems treneriams. Gintautas Regina manyje kažką matė ir laikė mane komandoje nors buvau ir mažesnis, ir silpnesnis. Jis mane išugdė į, manau, visai neblogą žmogų, įskiepijo discipliną, charakterį.
G. Regina vien iš mūsų 1991 m. kartos komandos išugdė tiek gerų krepšininkų. Jonas Valančiūnas (žaidė su metais vyresniais krepšininkais, – autoriaus pastaba), Darius Tarvydas, Ovidijus Varanauskas, Eigirdas Žukauskas, Karolis Brusokas ir kiti.
Jeigu jau pradėjai dėkoti treneriams, kam dar labiausiai norėtųsi pasakyti „ačiū“?
Taip pat ir Mariui Linartui, kuris mane pasikvietė į jaunučių Eurolygą. Joje man neblogai sekėsi. Mes tuomet laimėjome atrankos turnyrą, o pagrindiniame turnyre pralaimėjome serbams po 1 ar 2 pratęsimų. Taip gavosi, kad jau buvo suformuota „Lietuvos ryto“ antroji komanda „Perlas“. Taip tas kontaktas ir užsimezgė. M. Linartas dirbo „Perle“ ir mane pakvietė prisijungti.
Kai prisijungiau ten žaisti, „Perlas“ persikėlė žaisti į LKL. Stengiausi ir dariau viską, ką galėjau ir sulaukiau pasiūlymo iš „Lietuvos ryto“. Aišku, esu dėkingas Vainauskų šeimai, kurie man suteikė šansą.
2010 m. būdami faktiniais „Ryto“ dubleriais LKL čempionate sugebėjote įveikti „Eurolyginį“ Kauno „Žalgirį“. Kaip tai įmanoma?
Tuomet mes buvo labai ambicingi, sunkiai dirbome, turėjome gerą komandos mikroklimatą. Ėjome į kiekvienas rungtynes kovoti ir laimėti. Tų rungtynių su „Žalgiriu“ niekada nepamiršiu. „Žalgiris“ tuomet išgyveno savo sunkiuosius laikus, nors ir žaidė Eurolygoje, Tuomet „Perle“ mes turėjome Žydrūną Kelį ir jis tose rungtynėse labai „užkoncertavo“.
Visas rungtynes žaidėme labai apylygiai ir gale išsitraukėme pergalę. Tai buvo neįtikėtina. Jaunuoliai nuvažiavo ir apsilošė Eurolygos komandą. Tuomet „Žalgirio“ treneris Ramūnas Butautas neteko darbo (šypsosi).
Ką išgyvenai būdamas pagrindinėje „Lietuvos ryto“ komandoje?
Atsiminimai yra patys šilčiausi. Būti tame procese ir matyti viską iš vidaus, treniruotis su geriausiais žaidėjas buvo geriausia patirtis. Išmokti tos treniruočių kultūros, kaip žiūrėti į darbą, kaip dirbti papildomai.
Pamenu, kad iš to didelio noro kažkiek perdegiau. Man „Lietuvos ryto“ komanda yra, buvo ir visada bus kažkas tokio. Aš pats save perspaudžiau, nes norėjau labai gerai pasirodyti. Skamba paradoksaliai, bet tas noras man ir neleido pilnai atsiskleisti.
Savo pozicijoje turėjau labai gerus mokytojus – būsimą Eurolygos čempioną ir naudingiausią žaidėją Tyrese‘ą Rice‘ą, Aleksandrą Rašičių ir kitus. Aišku, konkuruoti dėl žaidimo laiko su jais buvo labai sunku. Jeigu galėčiau grįžti į tuos laikus turėdamas dabartinį mąstymą, kai kuriuos dalykus daryčiau kitaip ir galbūt neperdegčiau.
Geriausias karjeros krepšinis – „Dzūkijoje“
2012–2013 m. žaidei Vilniaus „Sakaluose“. Kaip paaiškėjo vėliau, tai buvo paskutinis šio legendinio klubo sezonas LKL čempionate.
Labai gaila, kad tos komandos nebeliko, kaip ir „Ekinstos“ salės. Komanda turėjome ištikimus sirgalius. Ten buvo labai gera terpė jaunimui tobulėti. Tuomet buvo finansinės problemos, žaidėjai tų pinigų gaudavo minimaliai. Buvo tikrai smagu susipažinti su Rolandu Matuliu, Aivaru Kiaušu, Žygimantu Šeštoku, Justinu Sinica ir kitais.
Mes buvome draugiška komanda, sunkiai dirbome ir nors žaidėjai algų negaudavo labai ilgai, išlikome profesionalai iki pat galo.
Ar „Ekinstos salėje dažnai „dingdavo“ šiltas vanduo?
Vienoje rūbinėje buvo, kitoje – nelabai. Rytais, ypač žiemos metu, arenoje buvo tikrai šalta. Aš gyvenau netoli „Ekinstos“, todėl atsikeldavau pats pirmas ir eidavau į salę, kad įjungčiau šildytuvus (šypsosi).
Vėliau buvai paskolintas Alytaus „Dzūkijos“ klubui ir tapai vienu pagrindinių šio klubo žaidėjų. Galima sakyti, kad ten žaidei geriausią savo karjeros krepšinį?
Kai „Lietuvos rytas“ mane paskolino, net nežinojau, koks tas mano tikras lygis. Su „Lietuvos rytu“ aš prabuvau, daug sportavau, bet daug nežaisdavau. Tai persikėlimas į Alytų, laisvės gavimas ir pasitikėjimas leido man atsiskleisti.
Patys geriausi atsiminimai iš Alytaus. Tuomet atrodė, kad treneris Andrejus Urlepas yra labai specifinis. Nebuvo taip, kad jį labai mėgtume, bet kai pagalvoji, šitas treneris man padarė didelę įtaką kalbant apie gynybos supratimą, žaidimo skaitymą. Čia turėjau labai gilų postūmį į priekį.
Kiek Alytuje jautėsi faktinio klubo vadovo Tomo Pačėso ranka?
Abu kartus į Alytų persikėliau gruodį, kai komanda jau buvo praėjusi visą tą sunkųjį pasiruošimo etapą. Tik iš komandos draugų teko girdėti, kad sezono pasiruošimo metu T. Pačėsas buvo porą kartų užėjęs į rūbinę ir davė gerų spragilų (juokiasi).
2019 m. su Klaipėdos „Neptūnu“ laimėjai LKL bronzos medalį. Ar galima sakyti, kad tai – didžiausias tavo laimėjimas, prie kurio prisidėjai labiausiai?
Tuo metu „Neptūnas“ tikrai buvo „Top 3“ komanda Lietuvoje. Į „Neptūną“ atvykau po sudėtingos abiejų kirkšnių operacijos. Man reikėjo laiko suprasti, kad taip greitai neįsivažiuosiu. Vėl save šiek tiek perspaudžiau ir tik antroje sezono dalyje supratau ir priėmiau savo vaidmenį.
Supratau, ką geriausio galiu duoti komandai, ko iš manęs norėjo treneris Kazys Maksvytis. Galima sakyti, kad priėmiau juodadarbio rolę. Gavosi geras sezonas – sužaidžiau daug rungtynių, išlikau sveikas ir laimėjome medalį.
Tiki pergalinga „Ryto“ ateitimi
Žvelgiant atgal, ar yra klubų, su kuriais išlaikei stiprų emocinį ryšį?
„Rytą“ visada palaikiau ir palaikysiu, nes tai mano gimtasis miestas. Iš Alytaus irgi labai geri atsiminimai, nes ten atsiskleidžiau kaip žaidėjas. „Neptūnas“ – irgi irgi šiltas prisiminimas, nes su juo laimėjome LKL bronzą.
Ką manai apie dabartinę „Ryto“ organizaciją?
Manau, kad sirgaliai ir jų meilė ištraukė komandą iš tokio savotiško dugno. Klube vyko daug dramų. Dabar labai smagu matyti tokį vieningą klubą ir sirgalius. Kai tik turiu galimybę, visada einu į rungtynes. Kai žiūriu per televizorių, atmosfera irgi atrodo super. Labai džiugu matyti, kad „Rytas“ per tris pastaruosius sezonus net dukart tapo Lietuvos čempionu.
„Rytas“ LKL čempionų vardus kol kas yra apgynęs tik kartą. Galbūt šį sezoną istorija pasikartos?
Manau, finalas tikrai turėtų būti. Giedriui Žibėnui žaidimas prieš „Žalgirį“ labai gerai einasi. Aišku „Žalgiris“ yra kito lygio komanda, bet sezono pabaigoje visa našta labiau krenta ant lietuvių, o „Rytas“ turi alkanų ir tikrų „Ryto“ žaidėjų, kurie visada „eina“ už „Rytą“..
O ką „Rytui“ prognozuotum Čempionų lygoje?
Jie ir čia atrodo labai neblogai. Kitas etapas dabar bus gana sunkus. Jeigu jie galėtų mesti tokią pat kovą, kokią meta „Žalgiriui, Čempionų lygoje jie galėtų nueiti labai toli, galbūt net iki pačios viršūnės. Atrodo, kad „Rytas“ žaisdamas prieš „Žalgirį“ paspaudžia kažkokį mygtuką ir tampa kito lygio komanda. Norėtųsi tai perkelti ir į Čempionų lygos platformą.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
