Tikimasi, kad vilkintą Nacionalinės dailės galerijos rekonstrukciją pavyks baigti iki 2009-ųjų vasaros.
Lietuvos tūkstantmečio jubiliejų pasitiks ne tik Valdovų rūmai. Tikimasi, kad Lietuvos vardo minėjimo iškilmėms 2009 metais duris atvers ir rekonstruota Lietuvos nacionalinė dailės galerija.
Pagal garsių pasaulio muziejų standartus pertvarkyta galerija gali tapti ne tik moderniu, bet ir prestižiniu valstybę reprezentuojančiu statiniu. Tačiau Nacionalinė galerija – lyg skriaudžiama podukra. Statinio rekonstrukcija nebuvo baigta 2007-ųjų pabaigoje, kaip planuota. Mat nacionalinės svarbos statusą turinčiai kultūros šventovei pristigo pinigų.
Būsimą moderniausią šalyje muziejų pastaruoju metu gaubia paslaptinga tyla, nors tai – vienas reikšmingiausių kultūros projektų. „Statyba ir architektūra“ pasidomėjo, kaip vienas svarbiausių Tūkstantmečio programos objektų vaduojamas iš sąstingio ir rengiamas įlieti į kultūros gyvenimo erdves.
Teko net konservuoti
Ketverius metus trunkanti galerijos rekonstrukcija dar ne finišo tiesiojoje, tačiau intensyviai kaupia jėgas baigiamiesiems didelio projekto akordams.
Per šį laiką rekonstrukcija neišvengė duobių, patyrė sekinamą pinigų badą. Pusmetį darbai netgi buvo visiškai nutraukti, pastatą teko konservuoti. Iki šiol lankytojai negali įžengti į pertvarkytą muziejų. Jame verda darbai.
Architektų Gedimino Baravyko ir Vytauto Vieliaus projektuotas esamas galerijos pastatas, kuriame anuomet įkurtas Revoliucijos muziejus, buvo baigtas statyti 1980 metais karštligiškai skubant. Statyba nebuvo kokybiška. Rekonstruojant galeriją visos statybininkų kadaise padarytos klaidos pasipylė lyg iš gausybės rago. Tai gerokai padidino rekonstrukcijos kainą.
„Turint galvoje, kad valstybė dideliais pinigais kultūros objektų nelepina, išskyrus vieną kitą išimtį, derybos su Vyriausybe užtruko. Šiuo metu finansavimo problema visiškai išspręsta. Galerijos rekonstrukcija iš viso kainuos 84 mln. litų“, – „Statybai ir architektūrai“ įvardijo Lietuvos nacionalinės dailės galerijos direktorė Lolita Jablonskienė.
Į buvusį Revoliucijos muziejų kairiajame Neries upės krante Lietuvos nacionalinė galerija įsikėlė tuomet, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Tiesa, atvėrusi duris galerija veikė vos kelerius metus ir dėl avarinės būklės buvo uždaryta.
Mat atsivėrė prasto statybininkų darbo pasekmės – į pastatą skverbėsi drėgmė, prakiuro stogas, galerijos rūsyje ėmė telkšoti balos. Dolomito plokštės, kuriomis dengtas pastatas, nuo drėgmės pradėjo irti ir kirmyti. Net suabejota, ar vietoj dolomito nebuvo panaudotas paprasčiausias lietuviškas smiltainis.
Akį trauks „monitoriai“
Prieš penkerius metus paskelbtą konkursą galerijai rekonstruoti laimėjo architektai Audrius Bučas, Gintaras Kuginys ir Darius Čaplinskas. Senasis pastatas buvo paliktas bemaž toks, koks buvo – išsaugotas jo savitas stilius. O galerijos rūsyje suprojektuotos naujos erdvės laikinosioms parodoms, saugykloms. Prie senojo pastato atsirado priestatas.
„Mums buvo svarbu išsaugoti pastato projekto autoriaus G. Baravyko architektūros stilių. Tačiau kartu galerija turėjo gerokai praplėsti erdves ekspozicijoms ir saugykloms. Todėl pagilinome rūsius“, – pasakojo vienas iš rekonstrukcijos projekto autorių G. Kuginys.
Atnaujinta Nacionalinė galerija užims 10 tūkst. kv. metrų bendrąjį plotą.
Senojo pastato antrasis ir trečiasis aukštai bus skirti nuolatinėms ekspozicijoms. Pirmame aukšte beveik 4 tūkst. kv. metrų plote numatyta multifunkcinė erdvė, konferencijų salė, taip pat – kavinė, dailės darbų saugykla. Požeminėje 3,5 tūkst. kv. metrų užimančioje dalyje bus įkurtos meno saugyklos ir techninės patalpos.
Pirmajame aukšte planuojama įrengti dvi terasas su atvirkštiniais 1,5 tūkst. kv. metrų stogais, o ant jų – skulptūrų ekspozicijas po atviru dangumi. Naujai pastatyta parodų salė užims per 1000 kv. metrų.
Išskirtiniai rekonstruotos galerijos akcentai – iš metalo konstrukcijų sumontuoti du pastatai-ekranai, kur įsikurs muziejaus administracija. Šie 6 laipsnių kampu pasvirę statiniai Konstitucijos prospekte neabejotinai patrauks dėmesį.
Abu neįprasti akiai pastatai yra 25 metrų ilgio, 15 metrų aukščio ir 3 metrų pločio. Šių statinių sienose bus įrengti 45 centimetrų skersmens ovalios formos langai. Iš viso 803 langai lyg korys uždengs visą sieną. Tai tarsi primins monitoriaus vaizdo taškus.
Pagal architektų sumanymą, kita pastato siena elektroniniame skyde „bėgs“ parodų ir renginių anonsai. Tokias bėgančias eilutes ant vieno pastato matysime iš Konstitucijos prospekto pusės, o ant kito – nuo Neries upės krantinės.
„Šie nauji akcentai – iškilę du monitorius primenantys statiniai – taps kontrastu įprastam galerijos vaizdui. Monitoriai atrodys lyg dizaino elementai, bus pabrėžiamas pagrindinių rūmų funkcionalumas“, – aiškino G. Kuginys.
Iššūkiai – įdomiau
Nuo 2004 metų Nacionalinę galeriją rekonstruojančios bendrovės „Vėtrūna“ statybininkai tvirtina, kad darbus pabrangino ne tik sovietmečio statybos brokas, bet ir išaugusios medžiagų kainos.
„Be to, tai specifiškas objektas, kuriam reikia ir savitų, originalių inžinerinių sprendimų. Pavyzdžiui, svarstėme, kaip sukonstruoti ekranus primenančių pastatų sienas. Kai kurios statybų medžiagos bus panaudotos pirmą kartą šalyje“, – pasakojo bendrovės „Vėtrūna“ Projektų valdymo skyriaus vadovas Ernestas Gegeckas.
Anot jo, galerija įrengiama pagal pasaulinius muziejams keliamus reikalavimus, todėl teks išbandyti naujoves. Rekonstrukcijai keliami reikalavimai esą labai griežti, nes meno kūriniams laikyti ir eksponuoti būtinos išskirtinės sąlygos.
„Svarbu ištirti naudojamų medžiagų cheminę sudėtį. Kai kurie junginiai gali kelti pavojų meno kūrinių patvarumui ir saugumui, tad mums tenka laukti ekspertų išvadų. Kai kurių medžiagų atsisakome“, – tvirtino už inžinerinius sprendimus atsakingas „Vėtrūnos“ projektų vadovas Dainius Matulevičius.
Šios bendrovės atstovai juokauja: į galerijos erdves visko reikia sutalpinti kuo daugiau, tačiau taip, kad to nepastebėtų lankytojai. Būsimame moderniausiame šalies muziejuje bus pilna šiuolaikiškų technologijų, sudėtingų kondicionavimo, vėdinimo, komunikacijos ir kitokių sistemų.
Galerijos parodų sienas dengs dviejų sluoksnių gipso plokštės, kurios Lietuvoje panaudotos pirmą kartą. Muziejaus grindys bus išklotos ypač patvaria kaučiuko danga. Muziejuje kabės apie 1500 specialių reguliuojamų šviestuvų.
„Nemažai problemų „išlenda“ iš techninio projekto – teorinius sprendimus ne visada pavyksta įgyvendinti. Tačiau įprasta statybų rutina nėra įdomi, svarbu – ambicingi iššūkiai“, – dailės galerijos rekonstrukcijos ypatumais dalijosi E. Gegeckas.
Parodos jau rengiamos
Vyriausybė prestižiniam kultūros projektui buvo numačiusi skirti 28 mln. litų, tačiau finansavimas vis trūkčiojo. Kultūros pasaulio užkulisiuose jau seniai kalbėta, kad visus Tūkstantmečio programos išteklius praryja buvusio Ministro pirmininko Algirdo Brazausko proteguojami Valdovų rūmai.
Reikalai pajudėjo iš mirties taško tik po intensyvių derybų su Vyriausybe – Nacionalinės galerijos rekonstrukcijai pagaliau nutarta skirti bene tris kartus didesnę sumą. Numatyta, kad į naująją kultūros šventovę lankytojai bus pakviesti 2009 metų vasarą – vykstant Lietuvos tūkstantmečio ir Vilniaus, tapsiančio Europos kultūros sostine, renginiams. Nuolatinės ir laikinos parodos šiai iškiliai progai jau suplanuotos.
„Dvi parodos įtrauktos į kultūros sostinės programą. Tai XX a. lietuvių dailės paroda ir ekspozicija „M. K. Čiurlionis ir jo amžininkai“. Pastarasis projektas, kurį konsultuoja užsienio ekspertai, labai svarbus Galerijai pristatant nacionalinę dailę, jos buvimą tarptautiniame kontekste“, – teigė L. Jablonskienė.
Šios ekspozicijos, planuojama, sutiks pirmuosius galerijos lankytojus. Vėliau prestižinę parodą ketinama atsigabenti iš Londono, Viktorijos ir Alberto muziejaus. Paroda „Šaltojo karo laikų modernizmas“, šių metų pabaigoje vyksianti Londone, atspindės 1945-1975 metų laikotarpį abipus Berlyno sienos. Ji aprėps vaizduojamuosius menus, dizainą ir architektūrą.
Lieka tikėtis, kad visa tai Lietuvos ir iš svetur atvyksiantys meno mylėtojai galės išvysti laiku – tuomet, kai net ore tvyros šventinės nuotaikos.
Sigita Nemeikaitė
