„Tai žmonės, nežinantys, kas esą, pasiruošę už kaulą parsiduoti bet kuriai Briuselio žiurkei", - taip Lietuvos dailininkas ir skulptorius Tadas GUTAUSKAS įvertina šalies valdininkų sluoksnį. Kad netaptume panašūs į juos, menininkas sako težinąs vieną vaistą - kultūrą.
- Verpsčių formos, “Laisvės kelias„, paminklas krepšiniui... Panašu, esate iš tų “nešiuolaikiškų“ menininkų, kuriems Tėvynės reikalai nėra nusispjauti?
- Taip ir yra. Aš didžiuojuosi savo valstybe. Nepaisant to, kad jos valdžia ne itin sąžininga ir darbšti, nepaisant to, kad čia nėra lengva gyventi, nepaisant to, kad esame mažytė, Europai nepajėgianti atsispirti valstybėlė. Nereikia tų dalykų tapatinti: Tėvynė nėra Seimas, Tėvynė nėra bankas. Tėvynė - mūsų protėvių erdvė, turinti savo tautosaką, papročius, mentalitetą, savo istoriją, savo norą ir teisę skirtis nuo kitų, į pasaulį žvelgti savitai, kaip mūsų tėvai, kaip jų tėvai žvelgė...
Bėdų esama, tačiau svarbus mūsų požiūris į jas. Žinoma, galima dėl bėdų ieškoti kaltų ir raudoti, bet galima tiesiog pasistengti ir jas įveikti. Mane labiausiai žeidžia lietuvių požiūris į save, į savo valstybę - nuolatinė saviplaka, savęs žeminimas, nevisavertiškumo kompleksas, gimdantis norą išsižadėti savęs, lygiuotis į svetimas tautas, svetimas kultūras, tarsi pabėgti nuo savęs pačių. Jau nepriklausomybės pradžioje pastebėjau lietuvaičių merginų neatsparumą užsieniečiams. Lietuviui vyrui jos turėjo ir turi reikalavimų dėl intelekto, išvaizdos, socialinės padėties, jo vidinių savybių. O štai užsieniečiui - ne. Pakakdavo to, kad jis užsienietis, ir jos skubėdavo atsiduoti, parsiduoti, išvažiuoti... Merginos - ne išimtis. Visi buvome, o ir tebesame tokie, manantys, kad užsienis mus nuves į laimę. Ir godžiai stveriame, perimame iš jų pačių žemiausių vibracijų reiškinius - “makdolendus„, kaip mano sūnus sako. Nesibaigiantys „šou“, kurių surogatas pateikiamas vietoj kultūros, reklama, besaikis įvaizdžių kūrimas, ilgainiui pamirštant, kas yra kas iš tikrųjų, siaubingas vartojimas, giluminių dalykų nuvertinimas...
Save išmainome į šlamštą, tarsi skubėdami prarasti identitetą, tarsi gėdintumės savo tautybės. Bet juk neturime ko gėdintis. Praeitis mūsų šlovinga. Garsiausios Europos dinastijos skubėdavo susisaistyti giminystės ryšiais su lietuvišku krauju kaip su karališku. Na, o dabartis - ne slapstytis nuo jos reikia, o ties ja triūsti, juk už dabartį patys ir esame atsakingi.
- Bet juk už tautos psichikos ir kompleksų gydymą turėtų būti atsakinga kultūra, menai. Juk menininkai turėtų būti visuomenės sielų reikalų ministrai. Gal jie išglebę?
- Lietuva turi daugybę talentingų, puikių ir darbščių menininkų. Jie kaip įmanydami kuria - dirba savo darbą. Išglebę ne jie, o tie, kurie atsakingi už valstybės kultūros politiką. Deja, Kultūros ministeriją drįstu įvardyti kaip visiškai neveiksnią instituciją.
- Argumentuokite, jei jau drįstate.
- Prašom. Aš savo paties patirtimi remiuosi. Ir „Vienybės medį„ kurdamas, ir „Laisvės kelią“ ne tik palaikymo nejutau, - jutau netgi trukdymą. Aukštuose postuose sėdinti kultūros grietinėlė verda savo sultyse, o su menais tvarkosi taip, kaip su savo svetainės dekoru, net nepasidomėję, ko reikia visuomenei, net nepaklausę, ar tie vamzdžiai ir „fluxus" jiems išties patinka. Kultūros politikai net nepasivargina ištransliuoti visuomenei savųjų vertybių ir savųjų idėjų. Jiems atrodo, kad meno kokybė nesvarbi, bet juk tauta taip nemano.
Man darant „Vienybės medį„ dalyvavo tūkstančiai žmonių, gavau daugybę paprastų žmonių laiškų, palaikančių, siūlančių savo paramą. Nes savo kūryba stengiuosi atsisukti veidu į Lietuvą, į visuomenę, į piliečius, į mūsų istoriją. Žmonėms tai svarbu. Lygiai taip ir su „Laisvės keliu“. Tautai tai buvo šventė, savęs įamžinimas, pilietiškumo, tautinio pasididžiavimo aktas. Visa tai padarėme be šalies kultūros vadų, beveik be valstybės palaikymo.
Kaip jums atrodo, kodėl tauta myli Marijų Mikutavičių, Andrių Mamontovą, Algirdą Kaušpėdą? Todėl, kad jie kuria Lietuvai, dirba mums, o ne dėl asmeninės sėkmės.
Džiaugiuosi, kad visuomenė dar sugeba sau peno rasti pati, tačiau tuomet kyla klausimas, kam mums ta Kultūros ministerija, jei viską, kas konstruktyvu, kas vertinga ir tikra, ar taip, ar taip sukuriama be jų. Nejaugi tik tam, kad juos išlaikytume iš savosios kišenės? Jei Kultūros ministerija nedirba nei šalies visuomenei, nei kultūros žmonėms, tai kam tada? Sau? Aš juk taip ir sakau.
- Visuomenė gali matyti savo šalį, o ir visą pasaulį kaip didelį tvartą. Gali - kaip didelę bažnyčią. Kultūros užduotis - kad antrųjų daugėtų, o pirmųjų mažėtų. To reikia žmonių sieloms, to reikia ir valstybei...
- Kokios dar sielos, kai menininkai šiais laikais mokomi į priekį pinigus gauti. Jie gi parašo projektus ir pinigus gauna už juos, o ne už meno kūrinius. Tad kūriniai ir tampa neesmine projekto detale, kurią įkūnyti gali ir vamzdis. Svarbu sugalvoti svarų socialinį aspektą, surašyti koncepciją, kam visa tai skirta. Pavyzdžiui, parašai projektą “Seksualinių mažumų menas", ir meno kokybė tampa nebesvarbi, o finansavimas garantuotas. Nes taip juk ugdoma tolerancija, platesnis, šiuolaikiškesnis požiūris.
Jūs štai sakote, kad menininkai turi budinti tautos dvasią, o kaip jie budins, jei Dailės akademijos studentams nuo pirmo kurso aiškinama, kad Lietuvos kultūra yra skurdi ir provinciali, kad ja moderniojoje kūryboje remtis kaip ir gėdinga. Šiandien stengiamasi menininkus orientuoti kosmopolitiškai. Ir apmaudžiausia, kad šios metodikos augintiniai šiandien yra pačiame kultūros pasaulio viršuje - prie vairo. O baisiausia, kad vienas apsukrus politikas, už milijonus nupirkdamas Lietuvai popieriaus karpinėlių šūsnį, jiems parodė, kad kultūros sritis taip pat tinkama pinigams plauti. Jie dabar tai jau supranta, tad mums reikia būti dar budresniems.
Apie kokius prioritetus galime kalbėti, jei šiandien Nacionalinėje galerijoje nėra ir Leonardo Gutausko. Taip sakau ne todėl, kad L.Gutauskas - mano tėvas, bet todėl, kad juodu su A.Savicku - lietuviškiausi XX a. tapytojai. Juos turi ir Tretjakovo galerija, ir Puškino, ir Ermitažas, ir viso pasaulio kolekcininkai, o štai Lietuvai nereikia.
Todėl, kad mūsų intelektualieji kosmopolitai iškastravo Lietuvos meną ir pasišovę atvežti iš Vakarų savo pačių tautai bet kokį kičą, kad tik jiems būtų pelninga, o tauta tegu valgo bet ką. Jums neprimena mūsų situacija vargšų actekų, kuriems konkistadorai veidrodukus įkišdavo mainydami į briliantus ir aukso luitus?
- Primena. Tad sakykite, ką reikia daryti, kad viskas keistųsi į gera?
- Tai kad aš žinočiau. Revoliucijos juk neimsi kelti. Kraujo juk neimsi lieti. O kaip kitaip išrūkyti Lietuvos nemylinčius, vien pinigui pavaldžius žmones nuo visų svarbiausių mūsų kultūros institucijų vairo? Juos visus reikia išvaikyti, nes patys jie nepasikeis. Tie vietos valdininkėliai patys nežino, kas jie tokie. Bet kokia Briuselio žiurkė juos gali nupirkti už kaulą. Negi nesupranta, kad anie tegalvoja kaip Lietuvą apmelžti, o ne padėti jai vystytis? Skirtumas tik tas, kad jie ir neprivalo mylėti Lietuvos, - jiems tai svetima šalis. Bet argi ir mums taip pat?
- O pats savo kūryboje puoselėjate lietuvišką kultūrą?
- Žinoma. Ir nuo šiol tai ketinu daryti aktyviau, dar viešiau. Netgi subūriau bendraminčių būrį ir įkūriau įmonę „Unikalu.lt", kurios užduotis transformuoti etnomeną ir išversti jį į modernią kalbą. Kad mūsų tautinė kultūra vėl apsigyventų mūsų kasdienybėje. Neabejoju, kad tai pasirodys įdomu ir pasauliui.
Rimvydas STANKEVIČIUS
