Psichologas Gediminas Navaitis sako pastebintis, kad vis daugiau žmonių apskritai atsisako televizijos, ir nors tai nėra masinis reiškinys, akivaizdu, jog televizija nuvilia dažniau ir stipriau. Lietuvos kabelinių asociacijos duomenimis, asociacijos operatoriai Lietuvoje transliuoja per 100 TV programų, iš kurių 45 yra rusiškos, 20 transliuojamos anglų, 11 vokiečių ir 9 prancūzų kalba. Lietuviškos programos tesudaro 8-13 proc. Anot G. Navaičio, rusiškų programų dominavimas yra viena iš nusivylimo televizija priežasčių, nesvarbu, kad televizijų atstovai įsitikinę, jog tai – žiūrovų pasirinkimas, nes dažniausiai rusiška produkcija vartojama dėl neturėjimo galimybės rinktis.
Nemoka žiūrėti
Televizijos idėja nėra bloga – tai galėtų (turėtų) būti informacijos šaltinis, o naudojama pagal paskirtį netgi galėtų lavinti. Deja, bet tai toli nuo realybės. „Televizijos žiūrėjimą galimą prilyginti priklausomybei nuo interneto – jei žmogus naudojasi internetu 5 valandas ir daugiau, jis yra priklausomas ir jam reikia psichoterapinės pagalbos. Kai kuriuose namuose, manau, televizorius būna įjungtas ir kur kas ilgiau, tiesiog veikia fone. Tai galima vadinti priklausomybe nuo vaizdo, nesigilinant į jo kokybę. Ir televizijoje galima rasti naudingų laidų ar filmų, bet dauguma neieško, o praryja viską. Tai kaip valgymas – kai kurie nuolat persivalgo, nes nedaro jokios atrankos“, - sako G. Navaitis.
Psichologas sako, kad pats asmeniškai neturi jokių nusiskundimų televizija, nes pasižiūri tik žinias ir vieną kitą laidą ar filmą per savaitę. „Daugiau man nereikia, nes turiu, ką veikti. Mes šiuo atveju susiduriame su žmonėmis, kurie nežino, ką veikti su savo laisvu laiku, o tai jau ne televizijos problema“, - sako jis. G. Navaitis įsitikinęs, kad negatyvaus srauto televizijoje populiarumas rodo daug gilesnes socialines, visuomenės problemas – žmonių pasyvumą, neišprusimą, vienišumą, nemokėjimą socializuotis, gyventi.
Kriminalai = pornografija?
Pasak G. Navaičio, kai kurių žmonių potraukį smurtinėms, negatyvioms televizijos laidoms, formuojantį vis „juodėjantį“ TV tinklelį, galima prilyginti pornografijos žiūrėjimui. Psichiškai sveiki žmonės po pirmo, antro, trečio pornografinio filmo dėmesio nebekoncentruos, žiūrės užfiksuodami tik pačias aštriausias detales. Tuo tarpu sutrikusios psichikos žmonės norės vis daugiau, vis pikantiškesnių vaizdų, galimai su prievartos ar kitais neįprastais elementais. Psichologas sako, kad lygiai taip pat jaučiasi negatyvias laidas, smurtą, prievartą, nusikaltimus žiūrintys televizijos žiūrovai – jie nori vis daugiau ir „stipriau“. Lėkštų pramoginių laidų mėgėjams irgi reikia vis daugiau adrenalino, seksualumo, vulgarumo, nes jie nori būti jaudinami ir stebinami.
G. Navaitis teigia, kad kriminalines laidas mėgstantys žmonės, didelė tikimybė, yra patys linkę daryti nusikaltimus, nes normaliam žmogui niekada nebus įdomūs nuolatiniai pranešimai apie pasikartojančias nelaimes, iš kurių negali gauti naudingos informacijos – juk ir taip aišku, kad norint apsisaugoti, reikia vengti vaikščioti neapšviestomis gatvėmis ir panašiai. „Pamačius gaisrą galima apdrausti namą, o ką sužinai iš to, kad Jonas ar Petras kažkam trenkė per galvą? Psichiškai sveikam žmogui tokia informacija neįdomi“, - sako psichologas. Anot jo, žmonių, kurie liguistai žiūri kriminalinio pobūdžio laidas ar pornografiją yra sąlyginai nedidelė – iki 10 proc., o dar mažesnė dalis yra paveikiama skatinamai, t. y. siekia pakartoti pamatytus vaizdus, veiksmus.
Vienintelė išeitis
G. Navaitis sako, kad lieka amžinu klausimu – riboti neigiamą informaciją ar ne. „Vienareikšmiško atsakymo tyrimai nenurodo, nes, kaip minėjau, psichiškai sveiki žmonės tokia informacija domisi iki tam tikros ribos, kurią pasiekia labai greitai“, - sako pašnekovas. Svarbiausia, anot jo, apsaugoti silpnesnius šioje situacijoje – nepilnamečius, pagyvenusius žmones. „Kalbant apie nepilnamečius, atsakymas labai paprastas, tai yra galimybė tėvams – bendrauti, kalbėtis, išsakyti savo poziciją. Jei jie tą darys nuo mažumės, vaikai mokės atsirinkti. Net žiūrint animaciją galima formuoti vaiko požiūri į tam tikrus dalykus“, - sako G. Navaitis.
Pasak jo, vyresniems žmonėms padėti sunkiau, nes jie televiziją dažniausiai ir, deja, nesavanoriškai, žiūri vieni, nėra, kas jiems paaiškina, su jais diskutuoja, todėl visuomenė turi kurti artimesnius socialinius ryšius. Be to, nereikia pamiršti, kad vyresnės kartos atstovai augo tokiais laikais, kai niekas nemokė atsirinkti, todėl šviečiant jaunimą, reikia nepamiršti ir vyresniųjų lavinimo.
„Tai rodo, kad apie televizijos „juodąją“ pusę negalima kalbėti atskiriant šią problemą nuo visuomenės, nuo santykių tarp žmonių. Negaliu nepaminėti, kad visos televizijos programos turi nuostabų saugiklį – televizijos pultelį ir mūsų valia rinktis. Kai vienas kanalas rodo ką nors kriminalinio ar kvailo, visuomet galima rasti kanalą, kuris rodo laidą, pavyzdžiui, apie gamtą“, - įsitikinęs G. Navaitis.
Anot jo, Lietuvoje labai trūksta sveikos kritikos, recenzijų žiniasklaidos tematika, tam, kad žmonės išmoktų vertinti ir rinktis.
