Pati gelbėtoja Deimantė Šmitė yra gimusi ir iki šiol gyvena Kaune, čia moteris augina ir savo 2,5 metų sūnų bei kuria nuosavą drabužių verslą. Tačiau kokia Deimantė yra realiame gyvenime, kurios istorijos moters širdyje yra įstrigusios iki šiol bei ar moteris sulaukia dėmesio iš praeivių gatvėje – apie tai ir dar daugiau atvirame interviu su pačia gelbėtoja.
Deimante, TV3 žiūrovai jus bene kiekvieną dieną mato televizoriaus ekranuose laidoje „TV pagalba“. Kada prisijungėte prie šios komandos?
Su šia komanda dirbau prieš septynerius metus, kai dar laida buvo kitame kanale ir kitu pavadinimu. Vėliau televizijos ir mano keliai trumpam išsiskyrė, bet vėl prisijungiau prie komandos praeitame sezone.
Žiūrovai jus žino kaip gelbėtoją, tačiau kokia veikla užsiimate kasdieniniame gyvenime?
Pagal išsilavinimą aš esu marketingo specialistė ir tuo laiku, kai nedirbau televizijoje dirbau būtent marketingiste. Tačiau televizija mane visą laiką labai traukė, dabar grįžau čia ir dėl to labai džiaugiuosi. (šypteli)
Be to turiu nedidelį ir savo verslą, kuriu drabužius, pritaikytus maitinančioms mamoms, taip pat kuriu ir tinklaraštį apie motinystę. Save realizuoju įvairiuose srityse, todėl vienu žodžiu savęs apibūdinti negalėčiau.
Televizijoje pirmą kartą debiutavote dar prieš septynerius metus. Kokie keliai jus atvedė į didžiuosius ekranus?
Iš tiesų, visą laiką tikėjau ir tikiu, kad jeigu kažko labai trokšti, į tą vietą ir atkeliauji. Iš pradžių aš dirbau vienoje nedidelėje prodiuserinėje kompanijoje, kuri dar tik buvo pradėjusi dėti pirmuosius žingsnius. Vieno projekto vadovė mane pakvietė nusifilmuoti trumpame anonse, bet taip nutiko, kad filmavimas netikėtai išsitęsė visą dieną.
Teko nemažai bendrauti su visa komanda ir mane parekomendavo Andriui Žemaičiui kaip galbūt tinkamą žmogų tam darbui. Netrukus sulaukiau jo skambučio ir taip man pasiūlė prisijungti prie komandos. (šypteli)
Laidos filmavimų metu asmeniškai jums tenka susidurti su paprastų žmonių problemomis, matote tikrą ir nesuvaidintą Lietuvą. Ar ji jūsų nešokiruoja?
Šio klausimo manęs klausia daugelis. (šypteli) Aš suprantu, kad gyvenimas nėra tik juoda ir balta. Mums tenka važiuoti pas žmones, kurie kviečia nepasidžiaugti, o pasiguosti. Problemų turime mes visi: gyvenantys kaimuose ar miestuose, pasiturintys ir nepasiturintys.
Į mus kreipiasi tikrai ne tik kaimo žmonės, socialiai neišsilavinę ar nepasiturintys. Ne vieną kartą man teko važiuoti ir į patį Kauno centrą, didelius namus pas pasiturinčiai gyvenančius žmones, kurie yra išsilavinę ir keliavę po pasaulį, bet vienintelis būdas išspręsti jų problemas yra viešumas.
Susiduriame su įvairaus socialinio sluoksnio žmonėmis ir į tai žiūrime ramiai. Mano akimis, kiekvienas žmogus yra toks pats ir tikrai nesirenkame, pas ką važiuosime, o pas ką ne – mums visi žmonės yra lygūs.
Vienintelis dalykas, kuris šokiruoja – skurdumas ir prastos gyvenimo sąlygos. Tačiau tada supranti, kad visi gyventi gerai ir pasiturinčiai negalime, toks yra gyvenimas ir aš jį priimu tokį, koks jis yra.
Ar bebūnant pavojingose situacijose, nebaisu, jog žmonės gali nuskriausti ir jus, pavyzdžiui, įpykę suduoti ranka?
Pavojingų situacijų tikrai būna. Praėjusį laidos sezoną buvome nuvažiavę pas vyrą, kuris buvo ką tik paleistas iš įkalinimo įstaigos. Jis buvo stipriai neblaivus, iš pradžių net nesuprato, kas mes esame. Nors įsileido iš pradžių į savo namus ramiai, vėliau pradėjo agresyviai elgtis ir jau tada ėmiau galvoti, kas čia bus, kaip reikės apsiginti, jei puls. Iš tikrųjų labai išsigandau.
Tačiau aš į mūsų laidos pašnekovus žiūriu kaip į žmones, turinčius problemų ir net nepagalvoju, kad jie galėtų mane nuskriausti. Kai pagalvoji, esu tas žmogus, kuris ateina kalbėtis su kaltinama puse ir tikrai ne visada jie dėl to džiūgauja.
Būna, jog ir negražiais žodžiais išvadina, bet, manau, jog žmonės prisibijo kelti ranką prieš kameras. Tikiu, kad jeigu pas juos nuvažiuočiau be filmavimo kamerų, būtų žymiai pavojingesnių situacijų.
Tikrai tikiu, jog įsimintinų istorijų savo atmintyje nešiojatės ne vieną. Tačiau ar yra tokia viena, kuri jums ypač įstrigo?
Tikrai taip, įsimintinų istorijų yra daug ir įvairių, tačiau yra viena, kurią visada pasakoju kitiems.
Kartą į mus kreipėsi vyriškis, kuris papuolė į avariją, vykdamas su savo šeima ir mama. Avarijos metu, į jų automobilį rėžėsi mikroautobusas, vietoje žuvo vyro mama, o sužinojus apie moters žūtį, širdis sustojo ir jos seseriai. Avarijos metu buvo sunkiai sužalota vyro draugė ir trys jų mažamečiai vaikai.
Jie patys tuo metu gyveno Anglijoje, į Lietuvą buvo grįžę tik trumpam. Kadangi vyro draugė buvo Latvijos pilietė, o gyveno Anglijoje, jai buvo suteikta nemokamai tik pirma pagalba.
Tuo metu į mus kreipėsi vyras, mačiau, kaip ašaros bėga iš jo akių. Jis guodėsi, kad turi tris mažus vaikus, neturi pinigų, kaip sumokėti už žmonos gydymą. Tada supratau, kad esu vienintelė jo viltis.
Pavyko surasti privačią reabilitacijos kliniką, kuri sutiko iškviesti specialų medicininį automobilį ir skyrė moteriai reabilitaciją tiek, kiek reikėjo, kad ji atsistotų ant kojų pati. Pamenu, vyras skambino man prieš Šv. Kalėdas, dėkojo, kad išgelbėjau jo visą šeimą.
Tokiais momentais aš suprantu, kad problemų būna tikrai baisių ir vienas žmogus nebūtų galėjęs padaryti tiek, kiek padarėme mes su visa komanda. Dar dabar pasakojant bėga šiurpas kūnu, kai supranti, kad išgelbėjai gyvenimą ar net gyvybę...
Jums tenka bendrauti su įvairaus plauko žmonėmis. Tikriausiai kantrybės reikia tam tikrai nemažai?
Didžiausias dalykas, kurio reikia šiame darbe yra kantrybė, nes žmonės kartais nenori klausytis, ką jiems sakai. Būna, kad stengiesi nušviesti jų klaidą, paaiškinti problemą, o jie nusisuka, blokuoja tave.
Tokiais momentais visada prisimenu savo sūnų ir kaip bendrauju su juo, kaip stengiuosi parinkti žodžius vaikui, kuris ne visą laiką supranta, ką noriu pasakyti. Todėl ir žmones bandau pirmiausia išklausyti, išsiaiškinti, kodėl nenori kalbėtis, spręsti problemos, viską daryti pamažu.
Net ir prieš porą dienų buvome nuvažiavę pas šeimą, kuri labai pykosi, iš pradžių aš bandžiau ramiai jiems paaiškinti, kad visada problemos yra išsprendžiamos, ramiai kalbėtis. Kartais net kolegos juokiasi, kad esu tokia motiniška, kantriai į viską žiūriu. Aš suprantu, kad jiems esu svetimas žmogus ir jie neprivalo su manimi kalbėtis, nebent aš rasiu raktą, kuriuo pasibelsiu į širdį. (šypteli)
Į televiziją grįžote po septynerių metų. Ar pajutote aplinkinių žmonių dėmesį?
Kadangi rašau tinklaraštį, sulaukiu daug žmonių laiškų, o ir kiti mane prisimena iš senesnių laikų. Tikrai nemažai žmonių siūlosi į „Facebook“ draugus, bet aš jiems visada palieku galimybę matyti mano internetinį gyvenimą.
Mane atpažįsta retai, kai einu gatve paprastomis dienomis, bet kai esu su uniforma, girdžiu daug besišnabždančių žmonių. Šmaikščiausia būna, kai su komanda kur nors sustojame pavalgyti, tuomet visi žmonės sustingsta, galvoja, kas čia nutiko.
Žmonės stebi, ką aš pirksiu, valgysiu, kaip elgsiuosi, bet aš suprantu, kad jiems įdomu pamatyti, kaip žmonės iš televizijos elgiasi realiame gyvenime. Tikrai nesijaučiu kitokiu žmogumi, kai grįžau dirbti į televiziją.
Deimante, jau netrukus TV3 žiūrovai išvys ir naująjį laidos sezoną. Galbūt šiek tiek atskleisite, ko jame galima tikėtis?
Manau, kad kiekviena laida yra netikėtumas, nes net ir patys važiuodami nežinome, kaip pasibaigs istorija. Tačiau, manau, kad šiame sezone bus įvairiapusiškesnių situacijų, mes galbūt spręsdavome daugiau žmonių tarpusavio santykius, o dabar spręsime daugiau problemų ir būsime dar labiau atviri savo pašnekovams ir žiūrovams. (šypteli)
