Pietų Tirolis – šiaurės Italijos autonominė sritis, kurioje šnekama dviem valstybinėmis kalbomis: vokiečių ir italų. Vokiečių kalba gimtoji daugumai gyventojų, o itališkai šneka vos ketvirtadalis tiroliečių. Taigi itališkai čia vargiai susikalbėsite, o vokiškai mažai tesuprasite dėl tirolietiško dialekto.
Srities plotas – pusaštunto tūkstančio kvadratinių kilometrų, sostinė – Bolzanas (Bozenas), srities administracijos centras, žymus tarptautiniu universitetu. Visi šio krašto miestai ir miesteliai turi dvigubus, itališkus ir vokiškus, pavadinimus.
Įstabų gamtovaizdį formuoja aukštos Dolomitinės Alpės su snieguotomis viršukalnėmis, iš kurių įspūdingiausia dantytoji Tres Crones (Trys Karūnos). Kraštas žymus ir vaizdingu Gardos ežeru, pamėgtu buriuotojų. Prie jo, beje, gyvena mūsų olimpinė čempionė Gintarė Šeidt su šeima.
Klimatas ypatingas tuo, kad kylant į kalnus klimatinės juostos keičia viena kitą. Taigi vienu metu čia galite paragauti ir vasaros, ir žiemos. Bolzane vasarą veši pietietiška augmenija – palmės, valgomieji kaštonai, vynuogės, o žiemą būna maždaug 10 laipsnių šilčiau nei Vilniuje.
„Didingas kalnų grožis, užburianti ramybė, ideali tvarka. Atrodo, kad laikas čia sustojo, o žmonės gyvena amžinai. Skaitydamas antkapių užrašus vietos kapinaitėse supranti, kad kalniečiai gyvena kur kas ilgiau nei lietuviai, o kad sočiau ir ramiau – be abejonės“. Taip Juozas Gordevičius apibūdina pasakišką kraštą – Pietų Tirolį, kuriame praleido beveik 10 metų.
Alpėse mano širdis
Taip galėtų pasakyti Juozas Gordevičius, jaunas mokslų daktaras, jei tiktai jo širdis nepriklausytų Lietuvai. Pietų Tirolį jis pažįsta bene geriausiai iš lietuvių. Bolzano universitete studijavęs informatiką, čia apsigynęs daktaro laipsnį, Juozas įvaldė ir dar porą profesijų: buriuotojo bei kalnų gido. Visus laisvadienius sportiškas lietuvis praleisdavo čia kopdamas į kalnus arba buriuodamas su bičiuliais entuziastais.
„Kalnai čia neprivatizuoti, prieinami visiems, kelią aukštyn pastoti gali nebent upė ar ganyklų užtvaros, tačiau šioms apeiti yra takeliai. Visi jie vokiškai skrupulingai sužymėti, taigi nepaklysite, jei įsigysite vietinį žemėlapį, – pradeda ekskursiją po Alpes patyręs žygeivis. – Galite pasirinkti maršrutą pagal jėgas, tarkim, lipti pasivaikščioti tik nusitvėrę lazdą. Su ja pakilsite iki pusantro tūkstančio metrų, kur pamažu lietuvišką mišką, tik nuostabiai švarų, keis tarp uolų įsiterpusi kalnų augmenija. Čia įstabiai gražu, žydi įvairiausios gėlės, jei pasiseks, rasite ir edelveisų. Pakilus iki 2 tūkstančių metrų, virš medžių augimo linijos, prasideda plikos uolos. Keliaujant aukščiau jau būtina speciali įranga ir pasiruošimas“, – įspėja lietuvis ir priduria, kad į tokį aukštį kelia ir nepigus keltuvas.
Tačiau Juozas rinktųsi „Via Feratą“ – Plieno kelią. „Nuostabus dalykas, be to, nemokamas: juo galite pakilti ten, kur nedrįstumėte kojos kelti. „Via Ferata“ yra tvirtas trosas, patikimai pritvirtintas prie uolų. Prisikabini specialia virve ir lipi aukštyn tarsi kalnų ožys. Apima drąsos svaigulys: gali karstytis ant uolų atbrailų. Kalnuose išsibarstę medžiotojų nameliai, kur gausite pernakvoti, apšilti, pavalgyti – žinoma, ne už dyką. Galite pasiekti ir ledu bei sniegu padengtas uolas, tačiau tai labai pavojinga, patarčiau kilti ten tik gerai pasiruošus“, – perspėja pašnekovas ir pabrėžia, kad keliautojas saugumu turi pasirūpinti pats.
„Nepatariu keliauti vienam. Būtina turėti medicinos draudimą, mobilųjį telefoną, kad prireikus išsikviestumėte pagalbą, netgi malūnsparnį. Šis atskris esant ypatingam atvejui, tarkim, gavus stuburo traumą, o šiaip atskubės gelbėtojai iš artimiausio medžiotojų namelio ir suteiks pirmąją pagalbą. Šią gausite ne už dyką – tvarkingą sąskaitą jums atsiųs vėliau. Elementariai pagalbai apmokėti pakaks lietuviško medicinos draudimo, tačiau skraidinimo malūnsparniu jis nepadengs. Privalai saugotis, nes nutrūktgalvių Alpės negaili“, – patirtimi dalijasi patyręs žygeivis, nė karto neturėjęs rimtesnės traumos.
Gyvena gana uždarai
Tiroliečiai nepasižymi atviru būdu, o jų svetingumas pamatuotas ir saikingas. „Svetimtaučiui nėra vilčių patekti į uždarą jų bendruomenę, tam specialiai sudarytos neįveikiamos kliūtys“, – iš patirties kalba lietuvis, išmokęs čia apsiriboti formaliu draugiškumu. Dėl tokio uždaro gyventojų būdo kalti ne tik aukšti kalnai, kiekvieną bažnytkaimį paverčiantys atskira „respublika“, bet ir skaudi istorinė atmintis. Iki I pasaulinio karo Tirolis priklausė Austrijai, tačiau 1919 m. buvo aneksuotas Italijos, tuomet fašistinės valstybės. Garsusis Pietų Tirolio išsivadavimo komitetas laisvės siekė itin tausodamas žmonių gyvybes. Tylus partizaninis karas užtruko labai ilgai, diversijos vykdavo naktimis, siekiant išvengti atsitiktinių žmonių aukų. Žymiąją 1961-ųjų naktį partizanams nutraukus elektros linijas be elektros buvo palikta visa pramoninė Italijos šiaurė.
„Dabar tiroliečiai ramūs, atsipalaidavę. Gavę plačią autonomiją atsiskyrimo klausimo nebekelia. Kalbama, kad už tylą kaip gerą bylą Italijos valdžia jiems dosniai atlygina: gyventojai sąžiningai moka didelius mokesčius, tačiau metų pabaigoje pinigai iš Romos su solidžiu priedu grįžta atgal į krašto biudžetą“, – pasakoja lietuviams nebūtus dalykus Juozas. Ir priduria, kad čia labai saugu. „Viešbučiai miesteliuose naktį net nerakinami, sunkiausiu nusikaltimu laikoma dviračio vagystė. Karabinieriai vaikštinėja su atkištais automatais vien dėl šaunumo, kad moterys alpėtų. Tačiau svetimšalėms vienoms po kalnus karstytis nepatartina: anot vietinių, čia pilna goslių barzdotų nykštukų“, – juokiasi pašnekovas.
Turtingiausias Italijos regionas
Gyventojai didžiuojasi, kad jų gubernatoriaus alga didesnė už JAV prezidento Baracko Obamos. Gal turtus jiems suneša nykštukai, neva saugantys Alpėse aukso klodus? Sentimentalių jų atvaizdų bei skulptūrėlių čia pilna visur – parduotuvėse viešbučiuose, parkuose. „Galbūt, tačiau kitas neišsenkantis tiroliečių gerovės šaltinis yra turizmas, – neabejoja J.Gordevičius. – Nepriekaištinga tvarka, puikus, bet santūrus aptarnavimas (vokiškos ir itališkos kultūrų mišinys tam labai palankus) sutraukia turistus iš viso pasaulio. Vietos gyventojai sako jokios krizės nepajutę – tik tiek, kad įprastus vokiečių turistus pakeitė rusai. Ypač akcentuojamas tęstintis šeimos turizmas, branginami nuolatiniai klientai. Tiroliečių devizas: žmogus atostogauti turi vykti ten, kur leisdavo nuostabias atostogas vaikystėje su tėčiu ir mama – į Tirolį“, – aiškina pašnekovas.
Maistas, anot jo, čia puikus, tačiau skaičiuojantiesiems kalorijas vietinė virtuvė pasirodys per sunki. Tradiciniai suktinukai su mėsa ir sūriu, apvolioti džiūvėsiuose ir apkepti svieste, – tikra kalorijų bomba! Žinoma, galite rinktis picą ar lazaniją, tačiau tiroliečiai jūsų nesupras. Ypač skanūs pieno produktai, jogurtas, sūriai. Juk karvės ganosi Alpių pievose, o šios tręšiamos tiktai mėšlu. Sodrus jo kvapas muša nosin ir pro atvirą prabangiausio miestelyje restorano langą, tačiau vietiniams nekliūva. Svarbiausia – ekologija!
R. Klišytė