Nueinanti pasaulinė krizė tik įrodė, kad žmonės nieko niekada neišmoksta. Kuo blogiau sukasi finansų rinkų smagračiai, tuo daugiau šūksnių apie visaapimančius paradigmų pokyčius , „tektoninius“ lūžius ir kitokius ekonominio gyvenimo pagrindų kitimo pažadus, bet…
Pakanka vos vieno kito dešimties procentų dydžio svaigaus šuolio akcijų rinkose, ir – voilà! – į areną grįžta senas geras „pinigai daro pinigus“ principas. Baimę dėl to, kad gal jau rytoj nebeturėsi ko valgyti, keičia godumas: „O kur man investuoti tą biržoje išloštą tūkstantėlį?“
Nepaisant ekonominių pakilimų ir nuosmukių, vienas dalykas nesikeičia jau daugelį metų – Robertas Kijosakis, labiau žinomas kaip „Turtingasis Tėtis“, yra tikriausiai įtaigiausias būsimų milijonierių – jūsų vaikų – mokytojas.
Gal Kijosakio patarimai ir toliau gali būti pavyzdys, nuo ko pradėti mokyti savo vaikus finansinio išsilavinimo. O gal atvirkščiai – tai, ką perskaitysite, privers susimąstyti ir ieškoti įkvėpimo kitur? Pasirinkimas jūsų.
Vieno nepaneigsi: tai, ką dėsto Kijosakis, turi aiškiai suvokti visi – ir verslo savininkai, ir eiliniai tarnautojai bei darbininkai. Finansų pradžiamokslis, kokį jį pateikia Kijosakis turėtų būti kiekvieno sąmoningo visuomenės dalyvio išmokstamas dar paauglystėje.
Roberto Kijosakio istorija
Aš turėjau du tėčius: vienas buvo turtingas, kitas – vargšas. Pastarasis buvo labai išprusęs ir intelektualus, turėjo filosofijos mokslų daktaro laipsnį ir, greičiau nei per dvejus metus baigęs ketverių metų magistrantūros kursą, dar studijavo Stenfordo, Čikagos bei Šiaurės Vakarų universitetuose, gaudamas visą stipendiją. Pirmasis tėtis taip niekada ir nebaigė aštuonių klasių.
Abu vyrai sunkiai dirbo visą savo gyvenimą, tad jų karjeros buvo sėkmingos. Tačiau vienas nuolat susidurdavo su finansiniais sunkumais, o kitas tapo vienu turtingiausiu žmonių Havajuose. Kodėl du įtakingi ir patrauklūs žmonės pasiekė skirtingų rezultatų?
Todėl, kad abu jie buvo skirtingo požiūrio į pinigus. Kai vienas sakydavo „meilė pinigams yra visų blogybių šaknis“, kitas tvirtino, jog „pinigų trūkumas yra visų blogybių priežastis“. Vargšas tėtis nuolat kartodavo „man tai per brangu“, o turtingasis griežtai uždraudė vartoti tokius žodžius ir primygtinai reikalavo kelti klausimą „kaip galėčiau tai įsigyti?“
Vieno tėčio žodžiai buvo teiginys, kito – klausimas. Vienas konstatuodavo, kitas priversdavo mąstyti. Tėtis, kuris vėliau tapo labai turtingas, paaiškino, kad nuolat kartodamas „tai man per brangu“ leidi smegenims aptingti, o savęs klausdamas „kaip galėčiau tai įsigyti?“ verti smegenis dirbti.
Jis neskatino manęs įsigyti visko, ko noriu. Svarbiausia jam buvo treniruoti smegenis – galingiausią kompiuterį pasaulyje. Jis tikėjo, kad žodžiai „man per brangu“ buvo proto tinginystės ženklas.
Devynerių apsisprendžiau iš turtingojo tėčio mokytis finansų meno, taigi atmečiau neturtingo tėčio su visais jo universitetiniais laipsniais ir diplomais požiūrį. Pradėjau mokytis „pinigų darymo“ meno.
Pamoka nr. 1 – turtingieji nedirba dėl pinigų, pinigai dirba jiems
Vieną dieną aš ir mano geriausias draugas Maikas nusprendėme būti turtingais, tad vienas kitam paspaudę rankomis tapome pirmaisiais „verslo partneriais“. Mums tuomet buvo devyneri, tad valandų valandas galvodavome, kaip prasimanyti pinigų ir svajodavome, jog vieną dieną būsime turtingi ir „kieti“.
Kartą mano vargšas tėtis visai atsitiktinai užsiminė, jog padėti įminti turtingo gyvenimo „paslaptis“ gali Maiko tėvas, statantis didžiulę verslo imperiją.
Mano, Maiko ir jo tėvo, kurį ir vadinu Turtinguoju Tėčiu susitikimas įvyko vieną šeštadienio rytą. „Ar pasirengę, berniukai?“ – traukdamas kėdę arčiau mūsų paklausė Maiko tėtis. Kol jis prisitraukė kėdę, stovėjusią prie sienos, mes pritariamai linksėjome.
Ketvirtos savaitės vidury pritrūkau kantrybės ir pareiškiau „metu šį darbą!“ Maikas nusišypsojo ir pasakė: „Tėtis minėjo, kad vieną dieną taip nutiks ir liepė ateiti pas jį tada, kai jau norėsi mesti darbą“.
Susitikimas įvyko ir mūsų akys susitiko. Aš išpyškinau Maiko tėvui, kad šis nesilaiko susitarimo ir manęs nemoko, apkaltinau jį vaikų išnaudojimu ir ėmiau verkti.
Tačiau Turtingasis Tėtis tik šypsojosi ir nuraminęs mane išsakė skirtumus tarp eilinių darbuotojų ir turtingų žmonių. Pagrindinis skirtumas ir tuo pačiu pirmoji pamoka buvo:
„Maikas man sakė, kad norite išmokti uždirbti daug pinigų. Ar tiesa, Robertai?“ – paklausė Turtingasis Tėtis. Greitai ir truputi baugiai linktelėjau galvą. „Gerai, mano pasiūlymas toks. Jus mokysiu ne mokyklos klasėje. Jūs man dirbsite, o aš jus mokysiu. Jei nedirbsite, jokių mokslų nebus, nes tik dirbdami galėsite greičiau suvokti pamokas. Galite sutikti arba ne“. Abu su Maiku pritariamai linktelėjome ir pasakėme „sutinku“.
„Gerai“ – tęsė Maiko tėtis. „Po dešimties minučių ateis ponia Martin. Kai sutvarkysiu visus reikalus, galėsite su ja važiuoti į savitarnos parduotuvę ir pradėti dirbti. Mokėsiu jums po dešimt centų per valandą. Dirbsite kiekvieną šeštadienį po tris valandas“.
Darbas prasidėjo. Jis buvo nuobodus – valyti dulkes nuo prekių. Net šeštojo dešimtmečio viduryje trisdešimt centrų neatrodė labai daug. Už gautus pinigus nusipirkdavau tris komiksų knygeles ir traukdavau namo.
Turtuolis Tėtis tęsė savo pamoką: „Džiaugiuosi, kad supykai dėl darbo, už kurį gavai tik dešimt centų per valandą. Daugelis žmonių supyksta, tačiau iš baimės laiku neapmokėti sąskaitų, būti atleistam, neprasimaitinti ir toliau dirba dėl pinigų. Aš tave išmokysiu dirbti ne dėl pinigų, o kad pinigai dirbtų tau.“
Po truputį ėmiau suprasti turtingojo tėčio pamoką. Jis tęsė: „Daugelis žmonių ketverius metus studijuoja universitete, paskui jų mokslai baigiasi. O aš žinau, jog mano finansinės studijos tęsis visą gyvenimą paprasčiausiai dėl to, kad kuo daugiau išmokstu, tuo geriau suprantu, jog dar labai mažai žinau.“
Galiausiai supratau, jog privalau mokytis iš Turtingojo Tėčio, kad netektų pasijusti kaip tuščiai vietai gaunant tokį nedidelį atlygį, kurį gaudavau už dulkių valymą nuo prekių. Tai buvo žema ir skaudu. Ta baimė ir vertė mane toliau bendrauti su Turtinguoju Tėčiu.
Du gyvenimo varikliai: baimė ir godumas
Po trijų savaičių Turtingasis Tėtis, aš ir Maikas susitikome dar kartą, šį kartą – parke. Kartu vaikštinėjome ir turtuolis pateikė dar vieną pasiūlymą. „Mokėsiu jums 25 centus per valandą. Ar tai nebūtų geras atlygis, ar jūsų širdelės neplaka šiek tiek greičiau?“ Aš papurčiau galvą, leisdamas suprasti, kad ne, tačiau tai buvo netiesa.
„Tebūnie, mokėsiu dolerį per valandą“, – ištarė Turtingasis Tėtis. Mano širdis ėmė pašėlusiai daužytis. Jau mačiau naują dviratį, naujas beisbolo pirštines ir jaučiau draugų pripažinimą, tačiau kažkodėl neištariau nė žodžio. Žinoma, turtuolis mus su Maiku tik bandė. Jis puikiai žinojo, kad giliai širdyje trokštame priimti jo pasiūlymą.
Jis tęsė: „Gerai jau gerai. Tiesa ta, kad daugelį žmonių galima papirkti dėl žmogiškųjų emocijų, vadinamų baime ir godumu. Jie sunkiai dirba pirmiausia dėl baimės likti be pinigų, o gavę atlyginimą, pasiduoda godumui, įsigeidžia nuostabių dalykų, kuriuos galima nusipirkti už gautus pinigus.“
„Taip užburtas ratas ir prasideda. Jie keliasi rytais, eina į darbą, apmoka sąskaitas ir t.t. Gyvenimas varomas dviejų emocijų – baimės ir godumo. Pasiūlykite tokiems žmonėms daugiau pinigų ir jie toliau gyvens užburtame rate tik turėdami didesnių išlaidų.“
Turtingasis Tėtis prasitarė, jog svarbiausia yra būti sąžiningu pačiam sau, neleisti, kad godumas ir baimė užgožtų gležną protą. Dauguma žmonių reaguoja emociškai ir visiškai nemąsto savo galva.
Jis ramiai sėdėjo ir leido apgalvoti, ką pasakė ir tęsė toliau: „Dar noriu papasakoti apie kitą jausmą, vadinamą geismu arba godumu. Visiškai normalu norėti kažko geresnio, gražesnio, linksmesnio ar labiau jaudinančio. Todėl žmonės dirba dėl pinigų ir įvairių troškimų. Jie mano, kad už pinigus galima nusipirkti laimę. Tačiau pirkta laimė yra trumpalaikė, todėl jiems labai greitai prireikia daugiau pinigų didesnei laimei.
Iš tiesų net turtuoliai dirba ne dėl troškimų, o dėl baimės. Jie mano, kad pinigai gali panaikinti baimę. Didėjant turtui, baimė tik stiprėja. Pažįstu daug milijonierių, kurie siaubingai bijo netekti visų savo pinigų. Jie nerimauja, ką pasakytų draugai, jeigu jie staiga netektų visų pinigų. Dauguma jų tampa nervingi despotai, nors atrodo, kad jų gyvenime nieko netrūksta“.
Galų gale supratau. Jis norėjo, kad mes praplėstume savo akiratį ir išvystume tai, ko nemato jo darbuotojai, o taip pat ir mano tikrasis vargšas tėtis. „Aš noriu, kad jūs išvengtumėte spąstų, kuriuos paspendžia du jausmai – baimė ir geismas. Daugelis žmonių panaudoja šiuos jausmus prieš save. Tai yra nemokšiškumas.“
Stojo ilga tyla. Turtingasis tėtis šypsojosi. Aš ne viską supratau, ką jis tą dieną pasakė. Bet vis dar prisimenu jo žodžius, kaip paties geriausio mokytojo, kurio pamokos išlieka daugybę metų.
„Šiandien aš buvau truputį žiaurus. Žiaurus dėl rimtos priežasties. Aš noriu, kad jūs niekada nepamiršumėte šio pokalbo. Noriu, kad jūs visada galvotumėte apie mano darbuotojus. Noriu, kad visada galvotumėte apie asilą. Niekada neužmirškite, kad baimė ir troškimai gali jus įvilioti į pačius didžiausius gyvenimo spąstus.
Nugyventi visą gyvenimą bijant, taip niekada ir neįgyvendinti savo svajonių, yra baisu. Dirbti dėl pinigų manant, kad už pinigus nupirkti daiktai padarys jus laimingus, taip pat yra žiauru.
Galvoti, kad darbas suteiks jums saugumą, yra tas pats, kas meluoti pačiam sau. Aš mačiau, kaip pinigai valdo žmones. Prašau, neleiskite pinigams užvaldyti jūsų.
Lipdamas į savo pikapą, paliktą šalia mažos savitarnos parduotuvės, jis sušuko: „Dirbkite toliau, berniukai, nes kuo greičiau užmiršite atlyginimo poreikį, tuo lengviau jums bus gyventi vėliau. Greitai jums šaus puikių idėjų, kaip prasimanyti daugiau pinigų, nei kada nors aš jums galėčiau duoti.
Jūs matysite tokių dalykų, kurių kiti žmonės niekada nemato – nemato galimybių, kurių jiems pilna po nosimis. Išvydę vieną puikią progą, matysite jas visą likusį gyvenimą. Kai tokia akimirka ateis, aš išmokysiu jus dar šio to.“
Matyti tai, ko nemato kiti
Vieną šeštadienį, kai, ilgesingu žvilgsniu žiūrėdamas į stovą su komiksų žurnalais jau ketinau atsisveikinti su Turtingojo Tėčio darbuotoja, kuri prižiūrėjo mūsų darbą, staiga pastebėjau tai, ko ji anksčiau nedarydavo. Tiesą sakant, aš niekada į tai nekreipiau dėmesio.
Ponia Martin kirpo per pusę pirmąjį komiksų žurnalo puslapį. Ji pasiėmė tik viršelio dalį, o likusį žurnalą išmetė į didelę rudą šiukšlių dėžę. Kai paklausiau, kodėl ji taip daro, atsakė: „Aš metu juos lauk. Komiksų žurnalų viršelius atiduodu platintojui už kreditą, kai jis atveža naujus žurnalus. Jis turėtų čia atvykti po valandos.“
Maikas ir aš laukėme valandą, kol atvyko platintojas. Tada paklausiau, ar galėtume pasiimti išmetamus komiksų žurnalus. Jis atsakė: „Galite juos paimti, jei dirbate šioje parduotuvėje ir neketinate jų perparduoti“.
Mūsų partnerystė ėmė atsigauti. Maiko mama rūsyje turėjo vieną kambarį, kuriuo nesinaudojo. Jį sutvarkėme ir tame kambaryje ėmėme kaupti komiksu žurnalus. Greitai komiksų žurnalų biblioteką atidarėmė ir visuomenei.
Iš kiekvieno vaiko imdavome po dešimt centų prieš įleisdami į biblioteką, kuri veikė kiekvieną dieną po pamokų, nuo pusės trijų iki pusės penkių. Klientai, kaimynų vaikai, galėjo skaityti tiek komiksų žurnalų, kiek pajėgdavo perskaityti per dvi valandas. Jiems tai buvo geras sandoris, nes vienas komiksų žurnalas kainavo dešimt centų, o per dvi valandas jie galėjo perskaityti penkis ar šešis.
Po trijų mėnesių Maiko ir mano savaitės uždarbis sudarė vidutiniškai devynis su puse dolerio. Jo seseriai mokėjome po dolerį per savaitę ir leisdavome nemokamai skaityti komiksus, ką jį ir darė. Mėginome atidaryti filialą, tačiau negalėjome rasti tokio patikimo žmogaus kaip Maiko sesuo. Anksti supratome, jog labai sunku surasti gerų darbuotojų.
Praėjus trims mėnesiams po bibliotekos atidarymo kilo muštynės, kurias pradėjo į vidų įsiveržę chuliganai iš kaimyninio rajono. Maiko tėtis patarė uždaryti verslą – tokiu būdu nutrūko mūsų neseniai atsigavusi partnerystė. Tačiau turtingasis tėtis buvo sužavėtas ir ėmė mus mokyti naujų dalykų.
Pirmą pamoką mes įsidėmėjome tikrai gerai. Mes išmokome, kaip priversti pinigus dirbti mūsų naudai. Dirbdami už dyką turėjome paplušėti, kol suradome būdą užsidirbti pinigų.
Pradėdami savo verslą – komiksų žurnalų biblioteką, mes galėjome patys valdyti savo finansus, nepriklausydami nuo darbdavio. Tačiau geriausia buvo tai, kad biblioteka davė mums pinigų net ir tada, kai bibliotekoje mūsų pačių nebūdavo. Pinigai vis tiek atitekdavo mums.
Pamoka nr. 2 – pirkite aktyvus, o ne pasyvus
Taigi, Turtingasis Tėtis mums davė kur kas daugiau nei algą. Jis mums nuolatos kaldavo į galvą šiuos žodžius: „Jei nori būti turtingas, turi nusimanyti apie finansus“.
Jei ketinate pastatyti dangoraižį, pirmiausia reikia iškasti gilią duobę ir išlieti tvirtus pamatus, o jei norite tik paprasto namo užmiestyje, užteks ir šešių centrimetrų betoninių pamatų. Deja, dauguma žmonių, vaikydamiesi turtų, dangoraižį bando statyti ant šešių centrimetrų pamato.
Šių dienų buhalterinė apskaita greičiausiai yra pats nuobodžiausias ir painiausias dalykas pasaulyje, tačiau norėdamas būti nevienadieniu turtuoliu būtinai turi apie tai nusimanyti. Kaip tokio nuobodaus ir painaus dalyko išmokyti vaikus? Atsakymas – supaprastinti ir pradėti mokyti pagal paveiksliukus.
Turtingasis Tėtis padėjo stiprius finansinius pamatus mums su Maiku. Buvome maži berniūkščiai, todėl jis mokė labai paprastu būdu – ketverius metus vaizdžiai pasakojo ir rodė paveiksliukus. Mes supratome paprastus brėžinukus, pinigų srautų judėjimą.
Yra viena pagrindinė sąlyga, kurios turi laikytis norėdamas būti turtingu. Turite atskirti turtą (aktyvus) nuo skolų (pasyvų) ir pirkti tik aktyvus. Tai viskas, ką jums reikia žinoti, jei norite tapti turtingu. Tai pirmoji ir vienintelė sąlyga. Daugelį užklumpa finansiniai sunkumai todėl, kad jie neskiria turto nuo skolos.
Taigi, antroji Turtingojo Tėčio pamoka buvo tokia:
Daug metų Turtingasis Tėtis, mokydamas mus, dar net ne paauglius, naudojo kiek įmanoma daugiau piešinių, vartojo kiek įmanoma mažiau žodžių ir visiškai atsisakė skaičių. Štai pats svarbiausias brėžinys, kurį vadinu pinigų srauto schema (žr. iliustraciją žemiau).
Viršutinis langelis atitinka pajamų suvestinę, kartais vadinamą pelno ir nuostolių ataskaita. Jame apskaičiuojamos pajamos ir išlaidos – gauti ir išleisti pinigai. Apatinė schema atitinka balansą, naudojamą aktyvams ir pasyvams palyginti.
Pagrindinė finansinių problemų priežastis – nesugebėjimas atskirti aktyvų nuo pasyvų. Kaip jau minėjau, tėtis mums, dviems vaikams, paaiškino labai paprastai ir suprantamai: „Aktyvai kišenę prikemša pinigų, o pasyvai – ištraukia juos iš kišenės“.
Dar viena eilinė liūdna istorija…
Sunkiai dirbančių žmonių gyvenimas atrodo tarsi užprogramuotas. Neseniai susituokusi laiminga išsilavinusių jaunuolių pora išsinuomoja ankštą butą. Neilgai trukus jie supranta, kad gali šiek tiek sutaupyti, nes dviese pragyvena pigiau. Tačiau butas labai jau mažas. Pora nusprendžia susiveržti diržus, kad nusipirktų svajonių namą. Tada galėtų susilaukti vaikų ir turėdami du pajamų šaltinius visą dėmesį skirti karjerai. Pajamos auga.
Padidėjus pajamoms, jie nusprendžia nusipirkti svajonių namą ir persikelia ten gyventi. Taip prisideda dar ir turto mokestis. Paskui jie nusiperka naują automobilį, naujus baldus, naują buitinę techniką ir staiga susivokia, kad pasyvų dalis pilna užstatų ir kreditinių kortelių skolų.
Pora užstringa „žiurkių rate“. Gimus vaikeliui, jie dirba dar daugiau. Kadangi jų uždarbis didėja, tai didėja ir mokesčiai. Didėja ir kitos išlaidos. Žmonės siekia dar daugiau pinigų, tačiau tai retai kada padeda.
Vieną dieną kaimynė jaunąją porą pakviečia apsipirkti išpardavimo proga. Tai, atrodo, puiki galimybė sutaupyti šiek tiek pinigų. Jie pasižada: „Nieko nepirksime, tik nueisime apsidairyti“. Lyg tyčia išpardavime pasitaiko tai, kas iki galo ištuština šeimos kreditinės kortelės sąskaitą.
Užuot pasitikėję protu, jie plaukia pasroviui su minia. Elgiasi kaip visi. Nieko neklausdami prisiderina prie bendrai priimtų taisyklių, beprasmiškai kartoja išgirstas mintis, pavyzdžiui: „investuok kapitalą į įvairius fondus“ arba „namas yra pats didžiausias turtas“, „ieškok patikimo darbo“, „nedaryk klaidų“, „nerizikuok“.
Plaukimas pasroviui su minia kelia daug finansinių sunkumų. Retkarčiais visiems reikia pažvelgti į veidrodį ir pasikliauti vidine išmintimi, o ne baimėmis.
Kaip jau minėjau, pagrindinė sąlyga – skirti aktyvus ir pasyvus. Išsiaiškinkite skirtumą ir pirkite tik pajamas teikiantį turtą. Tai geriausias žingsnis aprūpintos ateities link. Pradėjus didėti aktyvams, visų pirma užsiimkite skolų ir išlaidų mažinimu – turėsite dar daugiau pinigų investicijoms.
O štai jei elgsitės kaip daugelis, gausite žemiau pateiktą rezultatą:
Jūs dirbate kitam žmogui. Dauguma žmonių, dirbančių už atlyginimą, turtus krauna įmonės savininkui arba akcininkams. Jūsų sėkmė ir pastangos atneš jiems sėkmę.
Jūs dirbate valstybei. Savo dalį nuo jūsų atlyginimo valstybė pasiima pirmoji. Kuo daugiau dirbate, tuo didesnius mokesčius mokate.
Jūs dirbate bankui. Išlaidos, susijusios su užstato išpirkimu ir kreditinių kortelių skolų sumokėjimu, yra antroje vietoje po mokesčių valstybei.
Kas yra turtas?
Kurį variantą bepasirinktumėte, vis tiek matysite, kad daugiau dirbant teks daugiau ir atiduoti. Jums reikia išmokti, kaip padidėjusią atlyginimo dalį panaudoti taip, kad sukauptumėt turtus. Tačiau kas yra turtas? Kaip žinoti, kada esi turtingas?
Įdomų apibrėžimą pateikė garsus architektas Bakminsteris Faleris. Pasak jo, turtas yra asmens galimybės pragyventi iš santaupų nustojus dirbti. Kitais žodžiais tariant, kiek sugebėčiau pragyventi šiandien nustojęs dirbti?
Turtas apskaičiuojamas pinigų srautą aktyvų dalyje palyginus su išlaidomis. Leiskite pateikti pavyzdį.
Tarkime, pinigų srautas iš aktyvų dalies lygus 1 tūkst. litų per mėnesį, o mėnesinės išlaidos sudaro 2 tūkst. litų. Koks yra turtas? Pagal Bakminsterį Falerį, turėtume apskaičiuoti, kiek dienų išgyventume iš tokio turto. Atsakymas – truputį ilgiau negu dvi savaites.
Jei pinigų srautas iš aktyvų dalies pakiltų iki 2 tūkst. litų per mėnesį, tada galėtume laikyti save pasiturinčiais. Nebūtume turtingi, tačiau jau pasiturintys, nes aktyvai duotų pakankamai pajamų, kad apmokėtume mėnesio išlaidas.
Norėdamas padidinti pajamas, pirmiausia padidinčiau pinigų srautą aktyvų dalyje, kad galėčiau pragyventi. Štai tada tapčiau nebepriklausomas nuo atlyginimo. Jei pasisektų susikurti aktyvus, teikiančius finansinę nepriklausomybę, galėčiau išeiti iš darbo ir mėnesio išlaidas padengti pinigų srautu, gaunamu iš aktyvų.
Tolesnis mano žingsnis būtų pasiekti pinigų srauto aktyvų dalyje perteklių, kad galėčiau vėl investuoti. Kuo daugiau pinigų patenka į šią dalį, tuo greičiau ji auga. Didėjant aktyvams, auga ir pinigų srautas. Toks perinvestavimas – tinkamas būdas tapti turtingam.
Antroje dalyje Turtingasis Tėtis pateiks dar keletą vertingų pamokų, kurios gali pagelbėti ugdant jūsų ir jūsų vaikų finansinį mąstymą.
Roberto Kijosakio ir Šeron Lechter knyga „Du tėčiai – turtingas ir vargšas“ (2007 m.), kurią Lietuvoje yra išleidusi „Siroko“ leidykla.
