Vienas jų, istorikų vadinamas turtingiausiu visų laikų valdovų, yra Mansa Musai (Musa I), viduramžių Maliui vadovavęs karalius, gyvenęs XIV a. Teigiama, kad jis buvo toks turtingas, kad jo išmaldos sugriovė Egipto ekonomiką.
Šių laikų istorikai tvirtina, kad Musa I turtai buvo tokie milžiniški, kad beveik neįmanoma apskaičiuoti, kiek iš tiesų galių ar turtų jis turėjo, rašoma BBC.
2012-aisiais „Celebrity New Worth“ įvertino jo turtus 400 mlrd. dolerių, tačiau ekonomikos istorikai laikosi nuomonės, kad įvertinti karaliaus turtų skaitine prasme neįmanoma.
Tokių skaičiavimų metodai sulaukia daug ginčų, ir ekonomistai dažnai siūlo atsižvelgti į konkretaus laikmečio kontekstą. Tačiau kai kurie preliminarūs skaičiavimai yra įvardinti.
10 turtingiausių žmonių per žmonijos istoriją, pagal Money.com, „Celebrity Net Worth“ duomenis
Mansa Musa (1280-1337, Malio imperijos karalius) nesuskaičiuojami turtai
Augustas Cezaris (63 prieš Kristų -14 po Kristaus, Romos imperatorius) 4,1 trln. eurų
Zhao Xu (1048-1085, Kinijos imperatorius) nesuskaičiuojami turtai
Akbaras I (1542-1605, Indijos Mugalų dinastijos imperatorius) nesuskaičiuojami turtai
Andrew Carnegie (1835-1919, JAV-Škotijos industrialistas) 332 mlrd. eurų
John D Rockefelleris (1839-1937) JAV verslo magnatas) 304 mlrd. eurų
Nikolajus Romanovas (1868-1918, Rusijos caras) 268 mlrd. eurų
Mir Osman Ali Khanas ( 1886-1967, Indijos karališkosios šeimos narys) 205 mlrd. eurų
Vilhelmas užkariautojas (1028-1087, Anglijos karalius) 204 milijardai eurų
Muammaras Gaddafis (1942-2011, Libijos vadovas) 179 mlrd. eurų
Auksinis karalius
Mansa Musa gimė 1280-aisiais Malio valdovų šeimoje. Imperija iki 1312 metų valdė jo brolis Abubakaras II, tačiau vėliau jis atsisakė sosto ir iškeliavo į ekspediciją.
Abubakaras II buvo neeilinis valdovas, jį užvaldė Atlanto vandenyno platybės ir viskas, kas su tuo susiję. Duomenys apie šią karaliaus aistrą mus pasiekia dar iš XIV a. Sirijos istoriko Shibabo al-Umari veikalų.
Anot jo pateikiamų duomenų, Abubakaras II išplaukė į ekspediciją su 2 tūkst. laivų ir tūkstantine palyda. Jie išplaukė į vandenyną ir nebegrįžo.
Kai kurie istorikai mano, kad flotilei pavyko pasiekti Pietų Amerikos krantus, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų nėra.
Bet kokiu atveju Malio valdovo sostas atiteko karaliaus broliui Mansa Musa. Tuometinio Malio imperija pasiekė dar neregėtą dydį. Naujajam karaliui pavyko užkariauti dar 24 miestus, įskaitant Timbuktu.
Jo imperija išsiplėtė tūkstančius kilometrų – nuo Atlanto vandenyno iki šių laikų Nigerio teritorijos, iš dalies valdydama dabartinio Senegalo, Mauritanijos, Malio, Burkina-Faso, Nigerio, Gambijos, Bisau Gvinėjos, Gvinėjos ir Dramblio Kaulo teritorijas.
Aukso prikrauti kupranugariai
Kartu su naujomis teritorijomis Musa gavo ir neįkainojamus resursus – tokius, kaip auksas ar druska. Didžiosios Britanijos muziejaus duomenimis, Mansa Musos valdymo laikotarpiu Maliui atitekdavo beveik pusė Senojo Žemyno aukso gavybos.
„Mansa Musa turėjo faktiškai neribotą prieigą prie Viduramžiais vertingiausių resursų“, – BBC pasakojo JAV įsikūrusio Afrikos menų muziejaus vadovė Kathleen Bickford Berzock. Pasak ekspertės, didieji prekybos centrai, prekiavę ir auksu, taip pat buvo jo šalies teritorijoje ir tai pavertė valdovą pasakiškai turtingu. Kelionė į Meką
Nepaisant to, kad Malis turėjo milžiniškus aukso resursus, pasaulyje jis buvo menkai žinomas. Tai pasikeitė, kuomet Mansa Musa, itin religiningas musulmonas, nusprendė apsilankyti Mekoje, pereidamas Sacharos dykumą ir Egiptą.
Anot istorikų, valdovas paliko Malį su 60 tūkst. žmonių palyda. Jis su savimi pasiėmė visą karališkąjį dvarą, valdininkų, karių, prekeivių, kupranugarių varovų ir 12 tūkst. vergų, o taip pat tūkstančius gyvulių, kad turėtų ką valgyti.
Tai buvo visas miestas, kuris juda dykviete. Miestas, kurio gyventojai, įskaitant vergus, buvo aprengti aukso audeklų drabužiais ir geriausiu persų šilku.
Kartu su šia milžiniška eisena žygiavo šimtai kupranugarių, nešančių gryną auksą.
Aukso karštinė Kaire
Mansa Musa Kaire paliko apie save tokį stiprų įspūdį, kad arabų istorikas Shihabas al-Umari, apsilankęs Egipto sostinėje po 12 metų, vis dar sutikdavo vietos gyventojų, kurie prisimindavo apie įspūdingai atrodančią afrikiečių tautos karaliaus eiseną.
Maža to, karalius taip dosniai dalijo savo auksą, kad išbuvęs tris mėnesius pas egiptiečius, jis nusmukdė aukso vertę regione artimiausiems 10 metų, sukeldamas vietos ekonomikos chaosą.
„SmartAsset.com“ apskaičiavo, kad dėl aukso nuvertėjimo, kurį sukėlė Musa Egipte, Artimųjų Rytų ekonomikos patyrė 1,5 mlrd. dolerių nuostolį, jeigu skaičiuosime šių dienų verte.
Atgal Mansa Musa grįžo taip pat per Egiptą, ir, kai kurių istorikų duomenimis, jis bandė gelbėti vietos ekonomiką, skolindamasis iš vietos kreditorių už plėšikiškus procentus ir taip bandydamas išimti iš rinkos aukso perteklių. Kitų manymu, karalius negalėjo to imtis, nes auksas pas jį paprasčiausiai baigėsi.
Išsilavinimo skatinimas ir aukso miestas
Nėra abejonių, kad Mansa Musa keliaudamas iššvaistė ir išdalijo labai daug aukso. Toks neregėtas dosnumas neliko nepastebėtas visame pasaulyje.
Mansa Musa tiesiogine to žodžio prasme įrašė save ir Malį į to meto istoriją. 1375-ųjų kataloniečių žemėlapyje Afrikos šalies valdovas sėdi auksiniame soste Timbuktu mieste, laikydamas aukso luitą rankoje.
Timbuktu tapo Afrikos Eldoradu, žmonės vykdavo iš labai toli, kad galėtų išvysti „aukso miestą“.
XIX a. Timbuktu vis dar turėjo mistinio aukso miesto „ant pasaulio krašto“ statusą, vietą, kuri kaip magnetas traukė Europos nuotykių ir lengvo pelno ieškotojus. Tai buvo to paties Mansa Musa veiklos pasekmė.
Mansa Musa į tėvynę iš Mekos grįžo su keliais islamo mokslininkais, tarp kurių buvo žmonių, siejamų su tiesioginiais pranašo Mahometo palikuonimis, o taip pat poetas ir architektas iš Andalūzijos Abu Es Haqas es Sahelis. Būtent su pastaruoju yra siejamas Džinguerebero mečetės pastatymas.
Kai kuriais duomenimis, valdovas poetui sumokėjo 200 kg aukso, kas šių laikų pinigais skaičiuojant būtų 8,2 mln. dolerių.
Be menų ir architektūros Mansa Musa taip pat globojo literatus ir statė mokyklas, bibliotekas ir mečetes. Timbuktu netrukus tapo mokslo centru; žmonės iš viso pasaulio vyko ten, kad galėtų studijuoti Sankoro universitete.
Turtingajam Malio valdovui dažnai priskiria išsilavinimo tradicijos pradžią Vakarų Afrikoje, nors jo paties imperijos istorija yra menkai žinoma už jos ribų.
Mansa Musa mirė 1337-aisiais, kuomet jam buvo 57 metai. Imperiją paveldėjo jo sūnūs, kurie nesugebėjo išlaikyti šalyje vienybės. Nuo imperijos atsiskyrė mažos valstybėlės, ilgainiui ji subyrėjo.
Paskutinį tašką Malio istorijoje padėjo netrukus atvykę europiečiai.
„Viduramžių periodo istorija vis dar dažniausiai vertinama kaip Vakarų istorija“, – cituojama menų muziejaus direktorė Lisa Corrin Graziose. Būtent dėl šios priežasties Mansa Musa istorija nėra plačiai žinoma pasaulyje.
„Jeigu europiečiai masiškai lankytųsi Musos valdymo laikotarpiu, kuomet Malis buvo savo karinės ir ekonominės galios viršūnėje, o ne pora šimtų metų vėliau, beveik užtikrintai viskas būtų kitaip“, – pažymėjo ekspertė.
