S. Nijazovas, 1999 m. paskirtas prezidentu visam gyvenimui, pakeitė mėnesių pavadinimus savo šeimos narių garbei. Jo tėvas mirė Antrajame pasauliniame kare, o likusi jo šeima žuvo per žemės drebėjimą, kuris 1948 m. su žeme sulygino Ašchabadą. S. Nijazovas užaugo vaikų namuose, o vėliau augo pas tolimus giminaičius.
„Šis žmogus dar gyvas būdamas naudojosi tokia šlove, kurią daugelis įgauna tik po mirties. Iš visų šiuolaikinio pasaulio despotų Saparmuratas buvo ryškiausias pavyzdys. Diktatoriaus asmenybės kultas pasiekė tokias aukštumas, apie kurias ir svajoti sunku. Pavyzdžiui, sostinėje Ašchabde jo įsakymu išdygo 50 metrų aukščio auksinė valdytojo statula. Jo portretas puošė banknotus, pašto ženklus ir plakatus visoje šalyje. Jis suteikė savo vardą vienai iš moliūgų rūšių, pasižyminčiu savo nuostabiu aromatu, o taip pat ir vienam miestų, daugeliui gatvių ir aikščių visoje šalyje. Jo užsakymu Prancūzijoje pradėtas gaminti „Turkmėnbaši“ tualetinis vanduo“ su mėgiamu prezidento aromatu“, – aprašė buvusį turkmėnų lyderį vokiečių laikraštis „Sueddeutsche Zeitung“.
Šis žmogus dievino prabangą, kuri supo jį visur: madingi kostiumai, milžiniški žiedai su prabangiais brangakmeniais. Jo aplinka pasakojo, kad labiausiai prezidentas mėgo briliantus ir smaragdus (nes žalia spalva simbolizuoja islamą). Savo įspūdingoje turtų kolekcijoje „Turkmėnbašis“ turėjo ir neįprastos spalvos 19 karatų briliantą – ypatingą valstybės vadovo pasididžiavimą, rašoma „Lenta“.
S. Nijazovas gyveno prezidento rūmuose, pastatytuose iš baltojo marmuro rytiečių stiliumi ir papuoštu aukso kupolu. Kambariai išpuošti prabangiu medžiu ir marmuru. Vien rankų darbo kilimai tuomet atsiėjo 55 tūkst. dolerių. Vidinį kiemą puošė fontanų linija ir 7,5 hektarų ploto parkas. Automobilių garaže – dešimtys prabangių limuzinų.
Jo ypatinga aistra tapo žirgai, ypač achaltekų ristūnai – šventi gyvuliai Turkmėnijoje, laikomi nacionaliniu šalies pasididžiavimu. Netoli Ašchabado pastatytose arklidėse žirgai leido paprastam žmogui neįsivaizduojamą gyvenimą: mėgavosi baseinais, veterinarijos klinikomis, naujausių technologijų įranga. Ristūnus prezidentas mėgo dovanoti kitų šalių vadovams.
Diktatorius kaip savo asmeninius valdė šalies gamtinius turtus – dujas, naftą, medvilnę. Neturėtų stebinti, kad jis savo laiku spėjo Europos šalių bankuose sukaupti daugiau nei 3 mlrd. dolerių turtus.
Įspūdingas draudimų ir keistų fantazijų sąrašas
S. Nijazovas uždraudė baletą ir operą, neleido vyrams klausytis radijo automobiliuose. Jis taip pat uždraudė klausytis įrašytos muzikos vestuvėse ir kituose viešuose renginiuose. Kai po sunkios širdies operacijos 1997 m. jis metė rūkyti, visi jo ministrai turėjo pasekti šiuo pavyzdžiu. Jis uždraudė rūkyti viešose vietose.
Gali skambėti neįtikėtinai, bet jis oficialiai uždraudė minėti cholerą ir AIDS. S. Nijazovas tvirtino, kad turkmėnai pirmieji išrado ratą ir karutį, o taip pat būtent jie pirmieji pradėjo lydyti metalą. Jo manymu, turkmėnai įkūrė daugiau nei 70 šalių šiuolaikinės Eurazijos teritorijoje.
„Aš – Turkmėnijos dvasia, atgimusi, kad atvesčiau jus į aukso amžių, – teigiama viename iš Turkmėnbašio eilėraščių. – Aš jūsų gelbėtojas… Turiu aštrų žvilgsnį – aš matau viską. Jeigu jūs sąžiningi savo veiksmais, aš tai matau; jeigu jūs darote nuodėmes, ir tai neliks nuslėpta nuo manęs“.
Prezidentas naudojosi didžiuliais šalies turtais, organizavo keistus projektus, įskaitant didžiulį iškastą ežerą Karakumo dykumoje, susodintą didžiulį kiparisų mišką dykumos klimatui pakeisti, ledo rūmus už sostinės ribų, slidinėjimo kurortą ir 40 metrų aukščio piramidę. Jis pastatė didžiausią mečetę Vidurinėje Azijoje, vadinamą „Turkmėnbaši dvasia“, kurios kaina tuomet siekė daugiau nei 70 milijonų eurų.
2006-ųjų metų pradžioje diktatorius paskelbė, kad nemokamai aprūpins piliečius gamtinėmis dujomis ir elektros energija iki 2030 m.
Jauniems vyrams buvo uždrausta turėti barzdą ar nešioti ilgus plaukus. Piliečiams taip pat buvo liepta išsiimti auksinius dantis.
Turkmėnai privalėjo vadovautis jo knyga „Rukhnama“ (išvertus reiškia „Sielos knyga“) – minčių apie turkmėnų kultūrą ir istoriją rinkiniu. Knygą buvo privaloma skaityti mokyklose, kur vaikai kiekvieną rytą privalėdavo pažadėti jam ištikimybę. „Rukhnama“ egzaminai mokyklose tyliai dingo tik 2013-aisiais, praėjus 6 metams po jos autoriaus mirties.
Vidurinio išsilavinimo trukmė Turkmėnistane buvo sumažinta vieneriais metais, o tai privertė žmogaus teisių grupes skųstis tyčiniu bandymu nutildyti gyventojus, kad būtų išvengta kitokių nuomonių.
Sykį jis pareiškė, kad ruošiasi statyti zoologijos sodą su pingvinais Karakumų dykumoje, kur vyrauja apie +40 laipsnių temperatūra. Netoli Ašchabado jis planavo statyti ir ledo rūmus, talpinančius tūkstantį žmonių.
Tam reikėjo milžiniškų lėšų, todėl gyventojai negalėjo pasigirti didele laime. S. Nijazovo teigimu, senyvus žmones turi išlaikyti vaikai, jeigu šie juos turi, todėl pensiją gaudavo toli gražu ne kiekvienas. Ne visada padėdavo ir darbo stažas, kurią dažnam sunku buvo įrodyti dokumentais.
Jis uždraudė cirką, operą ir baletą, pareiškęs, kad nesupranta šių meno rūšių. „Aš nesuprantu baleto. Kam jis man? Negalima įskiepyti turkmėnams meilę tam, ko pas juos nėra kraujyje“. Pats pasakojo, kad „sykį su žmona nuėjo į operą „Kunigaikštis Igoris“ tuometiniame Leningrade ir „nieko nesuprato“. Po jo mirties cirkas ir opera vėl atsirado šalies gyvenime, bet baletas kažkodėl taip ir pasiliko uždraustųjų sąrašuose.
Diktatorius iš didžiosios „D“
Disidentai buvo tremiami valstybės teritorijoje, išvaromi iš namų arba laikomi psichiatrijos ligoninėse. Kankinimai taip pat buvo gana dažnas dalykas. Žiniasklaida buvo griežtai kontroliuojama, valstybė savo rankose laikė interneto prieigą. Šiuo metu Turkmėniją valdantis Gurbangulis Berdimuhamedovas tęsė savo pirmtako darbus ir faktiškai visiškai išnaikino opoziciją šalyje.
2002 m. fiktyvus pasikėsinimas prieš S. Nijazovą sulaukė griežtų pasekmių ir daugybės areštų. Buvęs užsienio reikalų ministras Borisas Šichmuradovas buvo apkaltintas pasikėsinimo suplanavimu ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos po stalinistinio stiliaus parodomojo teismo, transliuoto per televiziją. Teismo proceso metu buvo įrašytas jo prisipažinimas, kuriame jis teigė esąs narkomanas ir pasamdęs žmones S. Nijazovo užpuolimui.
Leidinys „Parade“ 2003-2006 m. (iki pat jo mirties) pripažino S. Nijazovą vienu iš „diktatoriškiausių“ tų laikų diktatorių. Vakaruose Turmėnistaną lygino su Stalino laikų Sovietų Sąjunga: šalyje vešėjo asmenybės kultas, įstatymai buvo pritaikomi prie vienvaldžio lyderio pageidavimų. Šalyje buvo persekiojama kultūra, augo nedarbas. Nepatenkintus valdžia kaltino valstybės išdavyste ir žiauriai baudė.
