Pirmiausia verta trumpai priminti, kokie gi yra tie Rusijos interesai Sirijoje. Maskva nuo pat pilietinio konflikto pradžios palaikė šios šalies diktatorių Basharą Assadą. Šį palaikymą lėmė tiek objektyvios, tiek subjektyvios priežastys. Objektyvi priežastis yra Rusijos karo laivyno techninio aptarnavimo bazė Tartuso mieste – faktiškai paskutinė Rusijos karinė bazė užsienyje ne posovietinėje teritorijoje. Be to, konfliktas Sirijoje leido Maskvai praplėsti savo strateginę infrastruktūrą šioje valstybėje. Rusija dabar turi čia ir karo aviacijos bazę Chmeimime.
Subjektyvios priežastys yra susijusios su tuo, kad Kremlius labai skausmingai reagavo į vadinamąjį Arabų pavasarį, įžiūrėjęs jame tas pačias „spalvotųjų revoliucijų“, kurių taip bijo Rusijos valdžia, technologijas. B. Assadas ir jo bandymas jėga išspręsti iškilusias problemas, t. y. sunaikinti oponentus, atitinka vertybines Kremliaus pozicijas, todėl Maskva vis dar palaiko jį kovoje prieš suvienytos opozicijos jėgas. Čia galima priminti, kad oficialiai Rusija Sirijoje siekė prisijungti prie kovos su teroristine „Islamo valstybės“ (ISIS) organizacija, tačiau daugiausia antskrydžių Rusijos karo aviacijos pajėgos surengė prieš B. Assado oponentų pozicijas.
Rusų karo ekspertas Pavelas Felgengaueris teigia, jog susitaikiusi su Ankara Maskva reikalavo, kad Turkija pagaliau uždarytų sieną su Sirija, kartu tai nutrauktų opozicijos pajėgų aprūpinimą. Tuomet beliktų tik laukti, kol opozicijos kontroliuojami miestai Alepas ir Idlibas neatsilaikys, o tai faktiškai reikštų B. Assado pergalę. Tikėtina, kad Turkija pasinaudojo sienos kontrolės sustiprinimo dingstimi kaip priedanga savo operacijai, tačiau jos rezultatai niekaip negalėtų pradžiuginti Rusijos.
Kaipgi atrodo Turkijos operacija Sirijoje – kokios realios jos priežastys ir tikslai? Atsakymai į šiuos klausimus yra esminiai situacijos perpratimui.
Būtina paminėti, kad paskutiniai mėnesiai Turkijai buvo gana sunkūs. Pirmiausia vien per pastaruosius metus šią šalį sudrebino daugiau nei trisdešimt teroro išpuolių skirtingose vietovėse, tarp jų ir didmiesčiuose – Ankaroje bei Stambule. Turkijos valdžia pasirodė negebanti užtikrinti savo piliečių saugumo. Sutariama, jog pagrindinis teroristinio pavojaus šaltinis šiandien yra „Islamo valstybės“ organizacija. Karinės sausumos operacijos Sirijos teritorijoje pradžia siejama su kol kas paskutiniu stambiu teroro išpuoliu – savižudžio susisprogdinimu rugpjūčio 20 d. Gaziantepo mieste per vestuves. Per šį išpuolį žuvo 54 žmonės.
Turkija taip pat išgyveno liepos pradžioje bandymą įvykdyti karinį perversmą. Šioje istorijoje irgi kol kas yra nemažai klausimų be atsakymų. Oficialiai – dalis Turkijos kariuomenės sukėlė maištą ir mėgino nušalinti nuo valdžios Turkijos prezidentą Recepą Tayyipą Erdoganą ir jo bendražygius. Maištas žlugo. Turkijos valdžia atsakė į jį represijomis – ne tik prieš kariškius, bet ir prieš jėgos struktūrų, žiniasklaidos ir akademinio pasaulio atstovus. R. T. Erdoganui pavyko išsaugoti savo valdžią, o po valymų jis kol kas įgijo ir visišką kariuomenės kontrolę.
Įsiveržimas į Sirijos teritoriją (jį Damaskas pavadino šalies suvereniteto pažeidimu) parodė, kad Turkija pasiryžusi veikti gana kietai. Turkijos kariuomenė pirmiausia padėjo Sirijos susivienijusios opozicijos atstovams išmušti ISIS pajėgas iš Džarabuluso miesto ir atgauti jo kontrolę. Tačiau Turkijos kariuomenės veiksmai neapsiribojo vien kova su teroristais. Atakuotos buvo ir kurdų, kurie irgi kaunasi prieš ISIS, pozicijas.
Galima teigti, kad Turkija, vykdydama „Eufrato skydo“ operaciją, turi kelis natūralius tikslus. Viena vertus, Ankara bando susilpninti „Islamo valstybę“, kuri destabilizuoja situaciją regione. Kita vertus, nepamiršti ir seni Turkijos priešai – kurdai (ir Kurdų darbininkų partija). Šiandien yra gana reali tikimybė, kad kurdai pagaliau galėtų sukurti savo nacionalinę valstybę – Kurdistaną, panaudodami tam dalį savo kontroliuojamos teritorijos Sirijoje. Net jeigu Kurdistanas oficialiai nekeltų teritorinių pretenzijų Turkijai, jo atsiradimą prie savo sienų Ankara vis tiek vertintų kaip pavojų savo nacionaliniam saugumui.
Turkija šiuo metu gana sėkmingai tęsia operaciją, įgyvendindama savo tikslus. Jos pajėgos plečia kontroliuojamos teritorijos ribas. Faktiškai Ankara kuria tam tikrą buferinę zoną savo pasienyje, stengdamasi sustiprinti saugumą šia kryptimi.
Turkijos operaciją iš esmės laimina ir JAV, juolab kad, kaip buvo minėta, turkai padeda susivienijusiai Sirijos opozicijai, kurią palaiko Vašingtonas. Tačiau Ankaros veiksmai aiškiai nesutampa su Rusijos interesais, ir tai verčia manyti, jog naujoji Rusijos ir Turkijos draugystė ir vėl gali tęstis neilgai.
Nors kalbėdamas G20 viršūnių susitikime Rusijos prezidentas V. Putinas pavadino Turkijos veiksmus „nebuvus netikėtus“ ir abstrakčiai pasisakė už visų suinteresuotų konfliktų pusių dialogo būtinybę, yra aišku, kad Maskva turėtų būti nepatenkinta. Užtenka paminėti, jog ji proteguoja kurdus, kuriuos laiko instrumentu daryti poveikiui tiek šiam regionui, tiek globalios politikos laukui. Maskvoje net veikia neformali kurdų atstovybė. Apie visapusišką palaikymą, kurį Rusija teikia B. Assadui, irgi buvo užsiminta straipsnio pradžioje.
Sirija yra svarbi Rusijai. Maskva nori išnaudoti šią valstybę ir sudėtingą situaciją joje kaip priemonę įtraukti į dialogą ar net bendradarbiavimą Vakarų pasaulį, kuris nusisuko nuo Kremliaus dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą. Faktiškai Kremlių tenkintų du konflikto Sirijoje raidos variantai: arba nesibaigiantis karas, į kurio problemas vis labiau klimptų susivienijusios opozicijos sąjungininkai iš Vakarų, arba B. Assado režimo pergalė. Tokiu atveju Turkijos veiksmai, kaip minėta, prieštarauja abiem šiems variantams, nors negalima būtų teigti, kad „Eufrato skydo“ operacija galėtų tapti lemiamu veiksmu nesibaigiančiame Sirijos kare.
Kitaip sakant, Turkija, kad ir susitaikė su Rusija, neskuba palaikyti strateginių šios šalies interesų. Nors atrodo, kad santykiai grįžta į „ankstesnį lygį“, jie potencialiai tebėra trapūs. Tačiau Maskva gali bandyti užmerkti akis į Turkijos veiksmus Sirijoje dėl kitų, nesusijusių su šiuo regionu, interesų. Pavyzdžiui, neseniai buvo paskelbta, jog Rusija ir Turkija atnaujina dujotiekio „Turkų srautas“ projektą, kuris buvo nutrauktas po incidento su bombonešiu. Panašu, jog Maskva turi viltį, kad dabar Ankara ilgam išliks jos potencialia sąjungininke, ypač atsižvelgiant į stiprėjančias autoritarines tendencijas Turkijoje, kurios negali patikti Vakarams. Tiesa, Vakarų pasaulis kol kas dėl šių tendencijų tyli, siekdamas išlaikyti Ankarą savo pusėje. Kita vertus, aišku ir tai, kad tolesnis geopolitinis Turkijos vektorius artimiausiu metu pirmiausia priklausys nuo R. T. Erdogano nuotaikų, todėl Maskva (kaip, beje, ir kiti Turkijos partneriai) gali sulaukti naujo peilio dūrio į nugarą. Atrodo, kad susidūrusi su rimtu teroristiniu pavojumi ir atsilaikiusi prieš karinį maištą Ankara dabar yra labiau nei anksčiau nusiteikusi rimtam žaidimui pagal savo taisykles.
