Spalio pabaigoje Turkijos paplūdimiuose baigėsi vasaros sezonas. Mažieji viešbučiai apskritai užvėrė duris, didieji priima tik pavienius poilsiautojus. Mudvi su dukra pakliuvome į „benuvažiuojantį traukinį“ – buvome tarp paskutinių turistų iš Lietuvos, į Turkiją keliavusių tiesioginiais reisais. Todėl į svečią šalį skridome pustuščiu lėktuvu, o atgal parsigabenome ir tuos lietuvaičius, kurie visą vasarą organizavo poilsiautojų laisvalaikį Turkijoje. Mus, Turkijoje viešėjusias pirmą kartą, domino kiekviena smulkmena.
Pirmieji įspūdžiai
Du Lietuvos lėktuvai Turkijos žemę pasiekė spalio 23-iosios rytą 15 minučių skirtumu. Aušo saulėta diena. Saulės spinduliai netruko apšviesti išdžiūvusią žemę. Kad turkai – skurdi tauta, leido suprasti kiekvienas akimi užmatomas pašalys: nuo prastai atrodančių pastatų iki pigių automobilių. Riedant autobusu iš tarptautinio Antalijos oro uosto Alanijos link (maždaug 120 km), mus pasitikusi „Novaturo“ atstovė informavo, jog Turkijoje prasideda žiemos sezonas. Oro temperatūra spalio pabaigoje gali pakilti iki 27–29 laipsnių pagal Celsijų, vanduo tebesąs šiltas po vasaros. Vietiniams Viduržemio jūra tokiu metų laiku jau pernelyg vėsi, kad būtų galima maudytis. Ji tikino ir pati nebesimaudanti, nes vandens temperatūra spalio pabaigoje yra tik apie 24 laipsnius. Mintyse palinkėjau jai kuo greičiau grįžti į Lietuvą ir pasipliuškenti Baltijos vandenyse, kurie net karščiausią vasarą vos ne vos perkopia 20 laipsnių.
Gidei kalbant godžiai žvalgėmės pro autobuso langus. Ties šviesoforu, prie kelio ženklo DUR (STOP), greta stabtelėjo vietinis transportas. Vien tik jį pamačiusios susidarėme taip iki kelionės galo ir neišdilusį Turkijos įvaizdį – čia gyvenimas skurdesnis nei Lietuvoje. Nors, kaip ir pas mus, Turkijoje yra įvairių socialinių sluoksnių. Pavyzdžiui, akivaizdu, kad vienu motoroleriu iš turgaus su pirkiniais važiuojanti trijų asmenų šeima gyvena sunkiai sudurdama galą su galu. Lietuvio akiai įprasto „BMW X5“ vairuotojas ir greta įsitaisęs nepilnametis nuo pirmojo ekipažo skyrėsi lyg diena ir naktis. Bet daugiausia gatvėse zujo kampuoti, greičiausiai vietinės gamybos, automobiliai. Tik vėliau sužinojome, kad vidutinis turko uždarbis siekia 800 Turkijos lirų (1 TL – apie 1,4 lito). Benzinas ir dyzelinas kainuoja faktiškai tiek pat, kiek Lietuvoje.
Turizmas klesti
Privažiavus Alanijos kurortą tapo aišku, kad turizmas šioje šalyje yra viena pagrindinių ekonomikos šakų. Turistams vietiniai gyventojai atidavė gražiausius jūros pakraščius: čia stovi pačios įvairiausios architektūros viešbučiai, traukiantys akį savo įmantriu apšvietimu, augmenija tiek dieną, tiek naktį. Vietinių gyventojų būstai paprastai išsidėstę toliau nuo turistinių zonų. Žinoma, dalis turkų gali sau leisti prabangą – gyventi lyg turistai pačiame pajūryje. Tačiau, pasak vietinių, šioje zonoje butai gerokai brangesni. Mat palei jūrą 5–6 aukštų viešbučiai glaudžiasi vienas su kitu arba ribojasi tik aukšta tvora. Kiekvienas toks viešbutis turi savo baseiną kieme, naudojasi požemine perėja ir atveria vartus į nuosavą smėlio paplūdimį. Žvelgdamas į tokią viešbučių grandinę, nė nepagalvotum, kad šis kurortas ėmė plėstis visai neseniai. Sakoma, kad Alanija per pastaruosius 10 metų išaugo dvigubai – dabar joje nuolatos gyvena apie 250 tūkst. gyventojų.
Ekskursijų gausa
Žinia, į poilsinės kelionės kainą neįskaičiuojamos ekskursijos – jomis kiekvienas domisi individualiai. Kita vertus, ne visiems jos būtinos. Štai su mumis keliavusi jurbarkiškių pora leido laiką viešbučio kambaryje, o kaunietis ištisai tysojo pliaže. Mudviejų su dukra poreikiai kitokie – kiekvienoje šalyje kiekvienąkart stengiamės pamatyti ir pažinti kiek įmanoma daugiau. Kadangi šįsyk keliavome baigiantis vasaros sezonui, agentūros ekskursijų negalėjo pasiūlyti tiek, kiek vasarą. Tačiau išsirinkome dvi mūsų akiai patraukliausias ir daugiausiai įspūdžių žadėjusias keliones: važiavome į atokiau nuo Alanijos išsidėsčiusią Pamukalę (Hierapolį) ir keliavome visureigiais kalnų keliais. Nė viena išvyka nenusivylėme. Atvirkščiai, likome sužavėtos ir kupinos įspūdžių, kurie įsirėžė atmintin visam likusiam gyvenimui.
Pamukalė
„Novaturo“ atstovai, kaip įprasta, už visas ekskursijas prašo kone dvigubai brangiau nei vietinės agentūros. Žinoma, turkai neprabils lietuviškai, bet angliškai, rusiškai, vokiškai su vietiniais įmanoma susikalbėti. Mums pasisekė, ekskursijoje į Pamukalę grupę lydėjo tikras rusakalbis, vardu Sultanas. Vaikinas neslėpė, kad turistams Turkija rodoma kur kas turtingesnė nei yra iš tikrųjų. Tačiau gidas negalėjo nuslėpti ir padidžiavimo šia šalimi, jos tradicijomis, kultūra bei musulmonų tikėjimu.
To, ką pamatėme ir patyrėme šios ekskursijos metu, žodžiais perteikti neįmanoma. Tai tikrų tikriausias gamtos stebuklas. Šioje vietovėje trykšta karštas požeminis vanduo, o iš jo nuosėdų formuojasi baseinėliai. Juose galima maudytis. Sakoma, kad šiuose vandenyse kadaise maudėsi, sveikatos bei grožio sėmėsi Kleopatra. Nežinia, kaip su poveikiu sveikatai, bet maudynės terminiame vandenyje kaip ranka nuėmė mano dažytų plaukų spalvą. Užkopus į balto kalkmenio kalną atsiveria kadaise žemės drebėjimo suniokoto senovės romėnų miesto Hierapolio panorama. Kalbama, kad tuomet jame gyveno apie 35 tūkstančius žmonių. Bėgte perbėgome buvusia centrine miesto gatve, užkopėme į antikinį amfiteatrą, kuriame sėdint atrodo, kad pro arkas netrukus įžengs togomis vilkintys vietiniai ir pasidės žūtbūtinės vergų bei liūtų kovos...
Visureigių safaris
Ši kelionė rengiama Tauro kalnuose. Kodėl kalnynas gavo tokį pavadinimą, man neatsakė nė vienas turkas. Vieni mano, kad kalnai tokį pavadinimą gavo dėl savo formos, panašios į šį gyvūną, kiti – kad čia kadaise galėjo būti gausi jų populiacija. Į kelionę vykstama grupėmis. Mes išriedėjome 8 visureigiais. Deja, kalnuose mus „užgaudė“ policija. Tad namo grįžome tik 4 automobiliais. Kur dingo pusė mūsų kompanijos ir mašinose sėdėję turistai, mūsų „kapitonai“ (vairuotojai) nepaaiškino. Mums liko džiaugtis sėkminga kelionės pabaiga. Juk nuo policijos kalnų keliais bėgome lyg tikrame vesterne: slėpėmės kalnų tarpeklyje, vėliau slaptai pasiskolintu autobusiuku buvome pergabenti į kitą policijos užkardos pusę. Nuo tos vietos kelionė tęsėsi įprastai: pietavome ant kalnų upės įrengtame restorane ir visureigiais grįžome į viešbučius.
Kadangi kažkada teko ragauti fotografės duonos, atkreipiau dėmesį į ekskursijoje dirbančius „kypsus“. Jauni vyrukai šokinėjo nuo vieno kalnų keliais važiuojančio automobilio ant kito: įsitaisydavo ant atsarginio rato, užsiropšdavo ant variklio dangčio, susirangydavo ant slenksčio prie mašinos durelių, nušokdavo nuo važiuojančių visureigių, pabėgdavo kalnu aukštyn arba žemyn, taip „nukirsdami kampą“, ir įsitaisę laukdavo geresnio kadro.
Išvados
Turistai, besirengiantys aplankyti šią musulmonišką šalį, turi būti pasirengę gausiam arbatpinigių (1 doleris arba 1 euras) dalijimui.
Nežinia, kiek tai susiję su pirmąja išvada, bet turkų šypsenos iš veidų traukiasi, vos atsisakai ką nors pirkti ar sumokėti nelemtą dolerį.
Moterys Turkijoje pamažu įgauna teisių. Kaip ir vyrams, joms jau leidžiama studijuoti aukštosiose mokyklose. Beje, išsilavinimas čia vertinamas labai aukštai.
Kiekviena lietuvė gali tikėtis atkaklaus turkų dėmesio. Nenustebkite, jeigu tiesiog gatvėje priėjęs turkas apipils komplimentais, prisipažins mylįs, pasiūlys kurti šeimą. Abejojančioms savo šeimos saitų tvirtumu kelionė į Turkiją būtų savotiškas išbandymas. Mat turkai turistėms seksu siūlo užsiimti vos paklausę vardo.
