Sekmadienį turkai ne tik sirgo už savo šalies krepšinio rinktinę, kuri grūmėsi su amerikiečiais dėl pasaulio čempionato aukso, bet ir gausiai dalyvavo referendume, kuriame priimti šaliai itin svarbūs sprendimai.
Turkijos rinkėjai referendume dalyvavo aktyviai. Balsuoti atėjo net 78 proc. rinkimų teisę turinčių Turkijos piliečių. Iš jų 58 proc. pasisakė už konstitucijos pataisas, o 42 proc. jų nepalaikė. Po šio referendumo šalyje turėtų sumažėti kariuomenės ir kitų jėgos struktūrų įtaka šalies civilinei valdžiai ir teismams. Manoma, kad šis žingsnis sustiprins demokratijos pamatus šalyje ir priartins Turkiją prie taip geidžiamos narystės Europos Sąjungoje (ES). Tuo pat metu nuogąstaujama, kad šalyje gali sustiprėti islamistinės tendencijos.
Kariškių įtaka politikams mažės
Dabartinė Turkijos konstitucija galioja nuo 1982 m. ir dažnai vadinama „Evreno konstitucija“. Jos ištakos siekia 1980 m., kai, šalyje tvyrant politiniam chaosui, siautėjant įvairioms ekstremistinėms grupuotėms, tuometinė Suleimano Demirelio vyriausybė faktiškai prarado šalies kontrolę. Tada kariškiai, vadovaujami Generalinio štabo viršininko Kenano Evreno, surengė karinį perversmą, nušalino S.Demirelio ministrų kabinetą, kuriam laikui uždraudė politinių partijų veiklą, suėmė gausų būrį garsiausių politikų bei sušaudė keliasdešimt politinių radikalų, priklausiusių įvairioms ekstremistinėms organizacijoms. Su ginklais chaosas šalyje buvo nutrauktas. 1982 m. buvo priimta vadinamoji Evreno konstitucija. Nuo to laiko kariškiai, laikantys save turkų „tautos tėvo“ ir šiuolaikinės Turkijos valstybės patriarcho Kemalio Atatiurko idėjų sergėtojais, uoliai gynė pasaulietinę Turkijos valstybę nuo bet kokių bandymų kreipti ją islamizacijos keliu. Kelis kartus į valdžią po demokratiškų rinkimų atėjusios proislamistinės jėgos kariškių buvo nušalintos nuo valdžios. Trisdešimt metų Turkijos valstybė gyveno akylai globojama savo kariuomenės generolų. Jie turėjo ne tik ginkluotą jėgą, bet ir darė tiesioginį spaudimą policijos, prokuratūros, teismų sistemoms. Prieš trejus metus kariškių spaudžiamas Turkijos konstitucinis teismas vos neuždraudė nuosaikiai proislamiškos dabartinio šalies premjero Taipo Redžepo Erdogano „Teisingumo ir vystymo“ partijos, kuriai buvo metami kaltinimai siekiant islamizuoti šalį.
Islamistai džiūgauja
Premjeras T.R.Erdoganas, organizuodamas šį referendumą, neslėpė, kad konstitucijos pataisų labiausiai reikia jo partijai, nuolat jaučiančiai kariškių spaudimą. Paskelbus referendumo rezultatus, tapo aišku, kad 26 pataisų paketas priimtas. Premjeras neslėpė džiaugsmo: „Mūsų tauta sako: „Mes einame pirmyn!“ Tegyvuoja laisvė! Tegyvuoja įstatymo valdžia! Ne – karinio režimo globai!“ – emocionaliai į susirinkusią šalininkų minią kreipėsi šalies ministras pirmininkas. Konstitucijos pataisos neabejotinai liberalizuos politinį gyvenimą šalyje. Labiausiai ramybės buvo išsiilgę proislamistinių partijų atstovai, jautę nuolatinį kariškių spaudimą. O didžiausios opozicinės partijos, tokios kaip Liaudies respublikonų partija arba „Nacionalistų judėjimo“ partija, nuogąstauja, kad po šio referendumo proislamiškos partijos užsitikrins sau politinę hegemoniją šalyje.
Valdantieji pasirūpino savo saugumu
Referendume Turkijos gyventojai pasisakė už kariškių, prokurorų ir kitų sukarintų bei teisėtvarkos struktūrų autonomiškumo mažinimą. Nuo šiol karinių teismų (Turkijoje veikiančių atskirai nuo civilinių teismų) jurisdikcija bus labai ribota. Kariškius, kaltinamus nusikaltimais valstybei, teis ne kariniai, bet civiliniai teismai. Pataisų rengėjai pasirūpino ir islamistams prijaučiančių kariškių teisėmis. Iki šiol Turkijos kariuomenėje, kuri yra itin svarbi NATO pajėgų dalis, bet koks karių (ypač karininkų) palankumo islamistams ženklas neišvengiamai baigdavosi pašalinimu iš tarnybos. Dabar iš kariuomenės atleisti kariai turės teisę teikti apeliacinius skundus. Taip pat politikai islamistai pasirūpino savo saugumu: nuo šiol tuo atveju, jei politinė partija bus uždraudžiama, nes jos veikla nesuderinama su Turkijos valstybės konstitucine sąranga (būtent remiantis tokia formuluote už politinio šalies gyvenimo borto ne kartą buvo išmestos proislamistinės partijos), pagal šios partijos sąrašą į parlamentą patekę deputatai ir toliau nepraras savo mandatų.
Europa sveikina Turkiją
Viena kita pataisa referendume priimtame konstitucijos pataisų projekte yra susijusi ir su žmogaus teisių padėtimi Turkijoje. Šių pataisų jau seniai reikalavo ES, kurios nare Turkija siekia tapti. Pirmą kartą pagrindiniame šalies įstatyme bus įrašyta nuostata, kad draudžiama vaikų, pagyvenusių žmonių ir neįgaliųjų diskriminacija. Taip pat šiek tiek liberalizuojami darbo santykiai – nuo šiol darbuotojas galės priklausyti ne vienai, bet iš karto kelioms profsąjungoms. Valstybės tarnautojų profsąjungoms leista su darbdaviais sudaryti kolektyvines sutartis. Taip pat sugriežtinta gyventojų asmens duomenų apsauga. Vakarai iš esmės teigiamai sutiko referendumo Turkijoje rezultatus. Su sėkmingu istoriniu referendumu Turkijos vadovus pasveikino JAV prezidentas Barakas Obama, ES lyderiai. Tačiau kai kurios tarptautinės organizacijos neslepia nuogąstavimų, kad, priėmus šias pataisas, Turkijoje tik padidės valdžios spaudimas teismų sistemai.
Stiprės šalies islamizacija?
T.R.Erdoganas džiaugiasi, kad jo šalyje „laimi demokratija ir teisingumas“. „Mes dar vienu žingsniu priartėjome prie savo strateginio tikslo – narystės ES“, – tikina Turkijos premjeras. Tačiau dalis politologų atsargiai vertina tokius „proeuropietiškus“ islamistinei partijai atstovaujančio premjero pasisakymus. Kai kurie valdančiosios „Teisingumo ir vystymo“ partijos sprendimai dvelkia radikaliojo islamizmo dvasia. Pavyzdžiui, prieš kurį laiką Turkijoje atšauktas įstatymas, draudžiantis dėvėti musulmoniškus galvos apdangalus aukštosiose mokyklose. Didžiojoje dalyje šalies regionų uždrausta prekyba alkoholiu. Po gegužės mėnesį Viduržemio jūroje įvykusio incidento tarp labdarą į Gazos ruožą laivais gabenusių savanorių (daugiausia turkų) ir Izraelio specialiųjų pajėgų smarkiai pablogėjo Ankaros santykiai su Tel Avivu, tačiau pagerėjo su absoliučia dauguma musulmoniškų šalių. Ar visa tai reiškia, kad Turkija palaipsniui atsisako savo europietiškos raidos kelio? Veikiausia ne. Tiesiog Ankara nori parodyti Briuseliui, kad Turkija, siekianti įsilieti į ES, bet nelabai čia laukiama, gali pasirinkti ir kitą raidos kelią.
Manvydas VITKŪNAS