Savaitgalį 2010-ųjų metų pasaulio futbolo čempionato atrankos varžybose istoriniu tapo ne tik mačas tarp Rumunijos ir Lietuvos, pasibaigęs jau tikriausiai visiems žinomu rezultatu 0:3 lietuvių naudai, bet ir varžybos tarp Armėnijos ir Turkijos rinktinių. Skirtumas tik tas, kad pastarajame mače visų dėmesį labiau prikaustė ne rezultatas, o kur kas subtilesnės ir su sportu menkai susijusios detalės.
Ne paslaptis, kad Turkijos ir Armėnijos diplomatiniai santykiai, švelniai tariant, ne patys šilčiausi. Armėnijai reikalaujant pripažinti Pirmojo pasaulinio karo metais vykdytą daugiau nei milijono armėnų genocidą, Turkija šį faktą neigia ir tvirtina, jog minėtos aukos – partizaninio karo pasekmė, o ne tikslingas tautos naikinimas. Abi valstybės nesutaria ir dėl Kalnų Karabacho regiono. Jis, būdamas tankiai apgyvendintas armėnų, 1993 metais buvo jėga perimtas Armėnijos ginkluotųjų pajėgų, taip sukeliant konfliktą su ligtoliniu regiono „savininku“ Azerbaidžanu, remiamu būtent Turkijos. Dėl Kalnų Karabacho konflikto siena tarp Turkijos ir Armėnijos buvo uždaryta.
Praėjus penkiolikai metų, būtent dėl pirmąjį rugsėjo savaitgalį vykusio futbolo mačo situacija pasikeitė: maždaug 300 Turkijos futbolo sirgalių ne tik gavo leidimą kirsti Turkijos-Armėnijos sieną be vizų, bet ir laisvai vaikščiojo Armėnijos sostinės Jerevano gatvėmis, mosuodami Turkijos vėliavomis. Anot šių svečių, būdami Stambulo futbolo klubo „Galatasaray“ sirgaliais, jie bijotų pasirodyti to paties miesto klubo „Fenerbahce“ sirgalių akiratyje, o Jerevane jie jautėsi saugūs net dainuodami turkiškas dainas šalia armėnų.
Negana to, abiejų šalių sportininkų susitikimą stebėjo ir Turkijos prezidentas Abdullah Gulas, kurio vizitą Armėnijoje ES įvertino itin palankiai. Tik kol kas nežinia, ar iš tiesų tokį Turkijos vadovo gestą reikėtų vertinti kaip laimėjimą gerinant santykius regione. Žvelgiant į sporto įvykius, reikia nepamiršti politinių detalių, tačiau dar svarbiau politinėse detalėse nepraleisti svarbių smulkmenų: Hracdano stadione, stovinčiame visai šalia Jerevano Genocido muziejaus ir paminklo genocido aukoms, Turkijos prezidentas A. Gulas pasirinko vietas, kuriose sėdint šie statiniai lieka už nugaros, aiškiai parodydamas, kad Turkijos pozicija tam tikrais klausimais išlieka nepakitusi.
Nors A. Gulo atvykimo proga armėnų nacionalistai surengė demonstraciją, reikalaudami pripažinti Pirmojo pasaulinio karo metais vykdytą armėnų genocidą, Armėnijos veiksmuose labiau buvo galima įžvelgti ne „kietą“ poziciją, o draugiškumą, vietomis peraugantį net į nuolankumą: štai Armėnijos futbolo federacija net išėmė iš savo logotipo ir nacionalinės rinktinės marškinėlių šventojo armėnų kalno Ararato, esančio Turkijos teritorijoje, atvaizdą. Matyt, buvimas silpnos ekonomikos šalimi ir kur kas galingesnės, JAV bei NATO užnugariu besinaudojančios Turkijos kaimynystė skatina Armėniją verčiau būti ne spygliuotu ežiuku, o kačiuku. Ypač aktualus toks elgesys tampa prisiminus BTC (Baku-Tbilisis-Ceyhan) naftotiekio statybas, kurių rezultatas – naftos tiekimas iš Azerbaidžano į vieną Turkijos uostų Ceyhan‘ą aplenkiant Turkijai politiškai nepalankios Armėnijos teritoriją.
Juokas per ašaras, tačiau galbūt armėnams net išėjo į naudą, kad tokį ryškų politinį atspalvį įgavęs futbolo mačas nesibaigė taip pat netikėtai kaip rungtynės tarp Lietuvos ir Rumunijos. Rezultatas 0:2 turkų naudai – ne tokia jau bloga baigtis Armėnijai, ypač kai tiek darbo įdėta lenkiant galvą prieš didįjį kaimyną...
Jurgita Laurinėnaitė
