Apie trečią pagal dydį, po Kasablankos ir Rabato Maroko, miestą Fesą sakoma: „Visas tikrasis Marokas yra Fese.“ Fesas kaip ir Rabatas, Marakešas ir Meknesas yra Maroko imperatoriškasis miestas. Iš visų šių keturių imperatoriškųjų miestų Fesas yra seniausias. Unikalus Feso senamiestis įtrauktas į UNESCO saugomų objektų sąrašą, jame yra daugiau nei 10 000 siaurų gatvelių. IX amžiuje Fese buvo įkurta mokymo įstaiga, kuri vėliau tapo al-Qarawiyyin universitetu, kuris dažnai įvardijamas kaip seniausias universitetas pasaulyje. Fesas didžiuojasi ir labai didele medina, kuri laikoma ne tik didžiausia medina Maroke, bet ir visame pasaulyje. Medinos – tai Šiaurės Afrikos valstybių senosios miestų dalys, pastatytos arabų valdymo metu maždaug IX amžiuje. Tai tarsi miestas mieste, tarsi uždara bendruomenė.
Tarp tų senovinio Feso gatvelių, kuriomis gali vaikščioti tik pėsčiomis, kiemuose, rasi Chouaros odų raugyklą – tradicines odų dirbtuves po atviru dangumi, kur oda išdirbama ir dažoma senoviniais metodais, taip, kaip buvo daroma prieš 1 000 metų, XI amžiuje. Chouaros odų raugykloje per 1 000 metų niekas nepasikeitė. Tos pačios technologijos, tos pačios paslaptys. Čia išdirbamos tik tų gyvūnų, kuriuos Koranas leidžia naudoti maistui, oda. Nepasikeitė ir kvapai – Chouaros odų raugykloje jie nėra malonūs, nors vaizdas tikrai vertas dėmesio – nemažas plotas, tarsi aikštė, kuriame pristatyta talpų, kurios pripildytos bespalvių ar spalvotų substancijų.
Talpos su įvairiausiomis substancijomis atrodo žaviai, tačiau Chouaros odų raugykla ne vien tik spalvos ir senovinės talpos: šeriai nuo kailio nuvalomi panaudojant negesintas kalkes, naudojamas chloras, oda, kad suminkštėtų, mirkoma balandžių išmatose ir druskoje. Kaip ir senovėje, taip ir dabar išdirbant odą naudojamas ir galvijų šlapimas, taigi ore tvyro kalkių, chloro, paukščių išmatų, galvijų šlapimo ir neišdirbtos odos kvapų mišinys. Išmirkyta oda išmušama rankomis bei kojomis ir džiovinama saulėje. Taigi, galite įsivaizduoti, kokiomis sąlygomis čia dirbama.
Nors pažiūrėjus į talpas galima pamatyti visokiausių itin ryškių spalvų substancijų, tačiau odoms dažyti Chouaros odų raugykloje naudojami tik natūralūs dažikliai. Pavyzdžiui, geltona spalva išgaunama naudojant brangųjį šafraną, raudona gaunama iš paprikos, žalia – naudojant mėtą. Be abejo, geltonos spalvos oda yra vertinama labiausiai. Tačiau natūralios medžiagos nereiškia, kad visi tie mirkalai, kuriuose išdirbama oda, yra nekenksmingi.
Chouaros odų raugykloje dirba tik vyrai, o kad jų oda mažiau nukentėtų nuo įvairiausių mirkalų, kuriuose jie kartais braido iki juosmens, darbininkai kūną išsitepa augaliniu aliejumi. Na, o turistams prie nosies patariama laikyti mėtos šakelę, nes mėta „permuša“ bent nedidelę nemalonaus kvapo dalį.
Kad oda būtų kuo kokybiškesnė, tolygiai nudažyta, ją daug kartų mirko įvairiuose tirpikliuose, vėliau kurį laiką laiko suvyniotą, po to plauna ir džiovina.
Nors apie Chouaros odų raugyklą kalbama kaip apie vieną kenksmingiausių darbo vietų Maroke, tačiau, nepaisant kenksmingumo ir kvapų, ji traukia turistus.
Beje, reikia pasakyti, kad šiuolaikiniais pramoniniais būdais išdirbta oda yra kur pigesnė, tačiau žinovai teigia, kad rankomis išdirbta oda yra minkštesnė, elastingesnė, todėl senovinėse raugyklose išdirbta oda vertinama labiau.
Iš Chouaros odų raugykloje pagamintos odos siuvamos šlepetės smailiomis nosimis – „babouche“. Tai itin mėgstamas Maroke besilankančių turistų suvenyras.
