Einant keliu visada verta prisiminti, kodėl juo pradėjome eiti. Nes kitaip pamiršime ir šio kelio pabaigoje esantį tikslą. Debatams dėl atominės elektrinės statybos po referendumo padarius pauzę, galima kiek atsikvėpti ir prisiminti, kodėl mes ją ruošiamės statyti, kada taip nusprendėme ir ką jau padarėme.
Pradėkime pirmiausia nuo to, kad nauja branduolinė jėgainė nėra tikslas, o tik priemonė. Lietuva, uždariusi Ignalinos AE, importuoja apie 75 proc. elektros energijos bei dujas jai pagaminti. Pinigų kalba išsireiškus, tai 1,7 mlrd. litų per metus, sumokamų užsienio tiekėjams.
Didelis importas nenaudingas ekonomiškai ir energetiškai
Importas savaime nėra baisus žvėris. Tarptautinė prekyba yra savotiškas darbo pasidalijimas: mes gaminame tai, ką sugebame ir galime pagaminti pigiau, o perkame iš kitų tai, ko nesugebame, kas mums patiems gaminti kainuotų brangiau.
Problemos prasideda, kai importas smarkiai nusveria eksportą. Atsiribojant nuo geopolitinių dalykų ir liekant tik prie ekonominių, būtų pravartu pasakyti, kad tokio lygio energijos išteklių importas, nesvarbu, iš kur jis – Rusijos, Baltarusijos ar Švedijos, Lenkijos – nėra sveikas dalykas ekonomikai.
Paprasčiau pasakius – importuodami mes savo pinigus atiduodame kitų šalių gamintojams, kurie iš jų moka atlyginimus savo šalies darbuotojams, mokesčius ir investuoja į naujas elektrines, kurios tieks mums elektros energiją.
Kai perkame savo šalies gamintojo prekę, už ją sumokėti pinigai skiriami darbuotojų atlyginimams, mokesčiams ir investicijoms. Likę šalyje pinigai turi kur kas daugiau šansų sugrįžti atgal per didesnes pajamas (nes įdarbinti žmonės leidžia daugiau pinigų), per geresnes viešąsias paslaugas, finansuojamas iš surinktų mokesčių. Arba tiesiog per mažesnius mokesčius.
Didelis energijos importas turi dar kitą svarbią dedamąją – saugumo. Šių metų rugpjūtį, išjungus vieną svarbesnių elektros linijų į Lietuvą, elektros kaina rinkoje išaugo tris kartus. Turint omenyje, kad ir ta brangesnė elektra buvo pagaminta iš vieninteliu keliu importuojamos žaliavos – dujų, pastarųjų tiekimo sutrikimas galėtų atverti didžiulę skylę elektros energetikos tinkluose ir sukelti chaosą. Skaičiuojama, kad toks incidentas Lietuvai padarytų 500-800 mln. litų žalos.
Pajėgumų yra, bet jie – nekonkurencingi
Tad prieiname prie tam tikros tarpinės išvados – nuosavi, konkurencingi elektros gamybos resursai mums yra naudingi ir energetinio saugumo, ir ekonominiu atžvilgiu.
Dabar mes turime pakankamai elektros gamybos resursų, kad patenkintume Lietuvos poreikius. Tačiau jais negalime pagaminti pigiau nei siūlo importuotojai. Dujos, kurios mūsų pagrindinių elektrinių kuras, yra brangios. Naujasis „Lietuvos elektrinės“ blokas yra efektyvesnis už senuosius 30 proc., bet vis tiek jame pagaminta elektra kainuoja per 30 centų už kilovatvalandę, kai rinkos kaina svyruoja apie 15-16 centų.
Nepaisant to, jis yra mums būtinas bendram sistemos saugumui – subalansuoti sistemą, t.y. gaminti elektrą tuo metu, kai mažiau elektros pagamina vėjo ir saulės jėgainės, ar pakeičiant sumažėjusį importą.
Tad prieiname prie to, kad mums būtų naudinga statyti naujas ir konkurencingas elektrines. Kaip jau minėjau, dujų elektrinės alternatyva netinka, nes ji negali pagaminti už rinkos kainą. Didelė tarša yra anglimi ir mazutu kūrenamų elektrinių trūkumas. Net jeigu ir nesvarstytume jų ekologiškumo, dėl reikalingų taršos leidimų jose gaminama elektra būtų taip pat per brangi. Be to, anglį ir mazutą irgi reikia importuoti.
Yra atsinaujinantys energijos ištekliai, kurie neteršia, neišsenka ir naudoja vietos resursus.
Tačiau jie turi „įgimtus“ trūkumus, kurie neleidžia jų paversti bazinės elektros gamybos pajėgumais. Tai priklausomybė nuo nepastovių orų sąlygos, dėl ko neužtikrinama pastovi energijos gamyba, ir dėl ko jų galią reikia dubliuoti – statyti dujų arba hidroelektrines, kurios kompensuotų dėl orų sąlygų besikeičiančius pagaminamos elektros energijos kiekius sistemoje.
Plačiai reklamuojamos biokuro kogeneracinės elektrinės irgi priklausomos nuo orų sąlygų – elektrą už konkurencingą kainą jos gali gaminti tik kartu su šiluma, tiekiama į šilumos tinklus. Sumažėjus šilumos poreikiui, krenta ir pagaminamos elektros energijos kiekis arba reikia didinti jos kainą, nes kartu pagamintą perteklinę šilumą tektų išleisti į orą. Be to, biokuro resursai yra riboti ir nepatenkintų išaugusių ilgalaikių valstybės poreikių.
Be to, atsinaujinančių energijos išteklių gaminama elektra irgi nekonkurencinga ir yra subsidijuojama. Valstybinės kainos ir energetikos kontrolės komisija (VEKK) 2013 metais yra įpareigojusi supirkti biomasės elektrinių gaminamą elektrą už 37-50 ct/kWh, vėjo jėgainių ‒ 28-37 ct/kWh, saulės – 90 – 125 ct/kWh. Kai tuo tarpu rinkos kaina svyruoja apie 15 ct/kWh.
Pasiektas dešimties metų įdirbis
Lieka branduolinė elektrinė. Tai yra vienas pigiausių ir švariausių elektros energijos gamybos būdų (neskaitant hidroelektrinių), galintis būti baziniu elektros generatoriumi, t.y. nuolat gaminti pastovų kiekį elektros energijos. Tai efektyviausias elektrinės veikimo režimas. Be to, skirtingai nuo dujomis kūrenamų elektrinių, branduolinės elektrinės gaminamos elektros kaina labai nežymiai priklauso nuo kuro kainų svyravimo, nes jos sudaro tik apie 10 proc. savikainos.
Naujai branduolinei elektrinei statyti susiklostė palanki situacija, nes gamintojai siekia išplėsti savo rinkas ir daro tam tikrų nuolaidų, yra linkę, kaip pavyzdžiui „Hitachi“ Lietuvoje, patys taip pat investuoti į elektrines, o ne tik tiekti technologiją. Grįžtantis blaivus branduolinės energetikos ir jos alternatyvų vertinimas gali netrukus sumažinti tą branduolinių technologijų gamintojų norą nusileisti.
Svarbu tai, kad Lietuva, skirtingai nei kaimynės, yra geriausiai pasiruošusi naujos branduolinės elektrinės statybai. Mūsų privalumas – branduolinės energetikos šalimi esame jau beveik keturis dešimtmečius.
Nors Ignalinos atominė elektrinė jau uždarinėjama, mes vis dar turime infrastruktūrą, patirtį, teisinę bazę, reguliavimo institucijas ir geriausiai Europoje TATENOS įvertintą statybų aikštelę. Tuo mes skiriamės nuo aplinkinių kaimynių, dalis kurių branduolinės energetikos šalimis dar tik ruošiasi tapti.
Svarbu priminti, kad planai išlikti branduolinės energetikos šalimi, buvo patvirtinti dar 2002 metais priimtoje nacionalinėje energetikos strategijoje. Šie planai ir ketinimai nekart buvo patvirtinti visų per dešimtmetį Lietuvą valdžiusių politinių partijų įvairiais susitarimais, komunikatais, rezoliucijomis, priimtais įstatymais.
Aktyviausieji darbai prasidėjo 2006 metais, per tą laiką buvo atlikta ir teigiamai įvertinta poveikio aplinkai analizė, išsamūs geologiniai ir geotechniniai tyrimai, kurių metu buvo gręžti itin gilūs, šiam regionui net nebūdingi 200 metrų gylio gręžiniai, priimti branduolinės elektrinės veiklą reglamentuojantys įstatymų paketai, suplanuotas reaktoriaus ir kitų didžiųjų krovinių gabenimo maršrutas į statybų aikštelę, surastas strateginis investuotojas ir technologijų tiekėjas, baigiamos derybos su regioniniais partneriais – investuotojais į mūsų šalį.
Jeigu dabar pradėtume stabdyti, nubrauktume dešimtmečio įdirbį, o reputacijos grafoje įsirašytume didelį minusą. Vėliau tiek pat metų vėl reikėtų dirbti, norint pasiekti dabartinį tašką. Vadinasi, dar mažiausiai du dešimtmečius mums tektų būti priklausomiems nuo energetinio importo adatos. Ir tik su sąlyga, jeigu per tą laiką pavyktų atgaivinti užsienio investuotojų pasitikėjimą Lietuva.
Tad dabar turime istorinę galimybę. Klausimas, ar ją sugebėsime išnaudoti.
Docentas dr. Pranas Kanapeckas Kauno Technologijos universitetas
