Šiurpi trijų mažeikiškių žmogžudystės byla išaiškinta, bet netgi praėjus 12 metų ne visos mįslės įmintos.
Dviejose savo knygose nuodugniai išstudijavęs didžiausio atgarsio sulaukusias Lietuvos kriminalinių susivienijimų bylas galiu drąsiai patvirtinti, kad šalies organizuotų nusikaltėlių gaujos bent kartą yra pagrobusios arba nužudžiusios verslininką.
Tačiau mūsų visuomenę iki šiol bene labiausiai šokiruoja tai, ką savo aukomis prieš 12 metų nusprendė pasirinkti Panevėžio Tulpiniai.
„Tiek Tulpiniai, tiek kartais jiems talkinę Klaipėdos Gaidjurginiai mašinose kaip būtinąją įrangą vežiodavosi kastuvą, virvę, kirvį, lipniosios juostos, porą tepalų bakelių. Pastarieji buvo reikalingi viską sunaikinti ugnimi, kad neliktų nė ženklo. Tokią amuniciją aptikdavome visų susivienijimo narių automobiliuose“, – prisiminė žinomas prokuroras, pirmasis iš teisėsaugininkų susipažinęs su Panevėžio gaujos bylomis, kuriose aprašyti įvykiai primena šiurpiausių siaubo filmų scenarijus.
Naftininko pagrobimas
2000 metų liepos 6-ąją trijų mažeikiškių – vieno turtingiausių Lietuvoje gyventojų, buvusio „Mažeikių naftos“ vadovo Gedimino Kiesaus, jo sūnaus Valdo bei vairuotojo Alfonso Galmino – pagrobimas ir nužudymas buvo lemiamas postūmis demaskuojant ryškiausius Panevėžio gangsterius.
Tą dieną iš mokslų Londone į gimtuosius Mažeikius grįžo G. Kiesaus sūnus Valdas. Jį Tarptautiniame Vilniaus oro uoste pasitiko tėvas su vairuotoju A. Galminu.
Sodyba netoli Jotainių: joje 2000 metais Tulpiniai laikė policininkų uniformas ir laukė telefono skambučio, kad Kiesai išvažiavo iš Vilniaus (nuotr. Akistata) (nuotr. Balsas.lt)
Tąkart į oro uostą G. Kiesus atvyko 20 val. visureigiu „Mercedes-Benz“, kurį vairavo A. Galminas.
Lėktuvas iš Londono nusileido kelios minutės po 20 val. Iš oro uosto Kiesų automobilis pasuko Mažeikių link. Paskutinį kartą juos gyvus matė parduotuvės „Maxima“, esančios Vilniaus Ukmergės plente, darbuotojai. Ten Kiesai buvo užsukę nusipirkti maisto produktų.
Vėliau jų automobilis išvažiavo į Vilniaus–Panevėžio greitkelį, kur jų jau laukė žudikai. Kiesų bei A. Galmino pagrobime ir nužudyme dalyvavo devyni vyrai – aukščiausias pozicijas Tulpinių susivienijime užėmę Algimantas Vertelka, Virginijus Baltušis, Andrius Andrušaitis, Romualdas Čeponis, Dainius Skačkauskas bei eiliniai smogikai Giedrius Liubartas, Egidijus Bučys, Aleksandras Lebedevas ir Ramūnas Narbutas.
Automobilį paliko Pašilaičiuose
Iš pirmo žvilgsnio devyni žmonės, įtraukti į trijų asmenų pagrobimą, – labai daug, tačiau iniciatoriai buvo viską apskaičiavę. Šiandien stebina tai, kad ciniškai veikusiems nusikaltėliams iš Panevėžio Tulpių gatvės nebuvo nieko švento – mat savo kruvinai akcijai įvykdyti jie pasirinko vieną svarbiausių valstybinių švenčių – Liepos 6-ąją.
Susidaro įspūdis, kad arba jie išties kažkieno pavedimu labai skubiai sumanė atlikti nusikaltimą, arba visiškai negalvojo apie galutines savo veiksmų pasekmes.
Kiesų automobiliui pajudėjus Mažeikių link, nuo oro uosto juos sekę nusikaltėliai apie tai pranešė bendrams, kurie, apsimetę policijos pareigūnais, turėjo sustabdyti visureigį maždaug pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Panevėžio.
Visą laiką Kiesų visureigį sekė banditų automobilis. Kai vyriškius sustabdė pareigūnų uniformas vilkintys banditai, mažeikiškiai iš karto buvo surišti ir nuginkluoti. Dalis nusikaltėlių pagrobtuosius nuvežė į Panevėžio apylinkes – Čiūrų kaime esančią sodybą, o kiti parvairavo Kiesų visureigį į Vilnių.
Sodyba, kurioje buvo nužudytas A. Galminas ir kankinami Kiesai. 2009 metų pavasarį ji paslaptingai sudegė (nuotr.Akistata) (nuotr. Balsas.lt)
„Mažeikių policijos komisariatą pasiekė G. Kiesaus žmonos pareiškimas, kad dingo jos vyras, sūnus ir vairuotojas. Apie jų buvimo vietą ji nieko nežinojo. Kadangi buvo šventinis kelių iš eilės laisvadienių savaitgalis, žaibiškai buvo sušaukti operatyvininkai, – „Balsas.lt savaitei“ prisiminė iš sostinės tuomet operatyvininkų grupei dirigavęs vienas aukštas Kriminalinės policijos biuro pareigūnas. – Tą savaitgalį viena mūsų grupė dirbo Mažeikiuose, o kita – Vilniuje. Supratome, kad tai rimtas nusikaltimas.“
Praėjus kelioms dienoms nuo mažeikiškių pagrobimo, liepos 9-ąją G. Kiesaus visureigis buvo rastas Vilniaus Pašilaičių rajone, šalia parduotuvės „Pas Juozapą“.
Butas su milijonais šlamančiųjų
Kiesų dingimo versijos tuometinėje spaudoje ir televizijos žinių laidose pasipylė viena po kitos: tarptautinės mafijos darbas, čečėnai, nesutarimai ir skolos iš tų laikų, kai G. Kiesus vadovavo „Mažeikių naftai“.
„Pikti liežuviai ieškojo įvairių poteksčių. Man pačiam teko bendrauti su G. Kiesaus aplinka – verslininkais, artimaisiais, šia tema sukaupta daug informacijos.
Tada supratau, kad politinė potekstė atkrinta. Buvo akivaizdu, kad tai – kriminalas. Iš karto išsiuntėme žmones į Angliją.
Manėme, kad ten rasime kokį nors galą. Juk tuo metu G. Kiesaus sūnus draugavo su čečėne mergina, tad spėjome, kad prie to rankas prikišo čečėnų mafija, pasaulyje pagarsėjusi kruvinais žygdarbiais, – pasakojo nusikaltimo aplinkybes narpliojęs kriminalistas. – Bet, kaip parodė tolesni įvykiai, tai buvo padaryta vietinių kriminalinių nusikaltėlių rankomis vien tam, kad būtų užvaldytas Kiesaus šeimos verslas. Pagrobėjai tikėjosi išreikalauti solidžią sumą pinigų.“
Netrukus pareigūnus pasiekė pirmoji operatyvinė informacija, kad tai gali būti Panevėžio Tulpinių darbas. A. Vertelka asmeniškai pažinojo G. Kiesų, vertėsi panašiu verslu. Kadangi kelias iš Vilniaus į Mažeikius veda pro Panevėžį, tokioje strateginėje vietoje įsikūrę Tulpiniai negalėjo likti nuošalyje ir ignoruoti „Mažeikių naftą“ apraizgiusio šešėlinio verslo. Būtent per tą patį juodąjį verslą panevėžiečiai susipažino su G. Kiesumi, varčiusiu, jų nuomone, milijonus.
„Kaip vėliau paaiškėjo, Tulpiniai įsivaizdavo, kad Vilniuje yra butas, kuriame saugoma didžiulė įvairios valiutos suma. Prieš nusikaltimą A. Vertelka jau ketino galutinai pasitraukti iš gaujos, nes gyveno gana ramiai – turėjo draugę, mažametį vaiką, atsiribojęs nuo senų bičiulių, daugiausia laiką leisdavo sostinėje. Bet V. Baltušis pareiškė, kad jis taip lengvai nepasitrauks. Tada A. Vertelka jam atsakė: „Gerai, padarome šitą reikalą ir mane paleidžiate“, – kalbėjo tuometinis šalies policijos vadovas Vytautas Grigaravičius.
Žudė iš baimės?
„Kai Kiesus pagrobė ir atvežė į miško namelį, visi pagrobtieji buvo su maišais ant galvų. Pagrobėjams pradėjus kalbėti, G. Kiesus iš balso atpažino A. Vertelką ir iš karto paklausė: „Ko tau reikia? Pinigų? Aš tau jų duodu. Tik palik mus gyvus, nežudyk.“ Jie padarė didžiulę klaidą.
Kur paslėptos Kiesų ir jų vairuotojo galvos, žino tik A. Vertelka. Tačiau apie tai jis nelinkęs šnekėtis nei su pareigūnais (nuotr.ELTA) (nuotr. Balsas.lt)
Kai vienas smogikų pasmaugė A. Galminą, G. Kiesus mėgino išsipirkti, siūlydamas banditams milžinišką sumą – apie 0,5 mln. JAV dolerių. Tačiau, ko gero, baimindamasis, kad G. Kiesus vieną dieną kreipsis į policiją, A. Vertelka nusprendė juos abu nužudyti“, – pasakojo pareigūnas.
Liepos 7-osios rytą, maždaug 9 val., iš pradžių tėvą G. Kiesų, stovintį prie gaujos sėbrų iškastos duobės, automatiniu ginklu „Agram 2000“ nušovė V. Baltušis, o po kelių minučių į tą pačią vietą atvestą sūnų V. Kiesų pistoleto šūviu pakirto R. Čeponis.
Kiesai buvo nužudyti tuo metu, kai A. Vertelką pasiekė gaujos narių žinia apie iš bankomatų Latvijoje ir Lenkijoje išimtus pinigus.
„Apie milijonus svajoję gaujos vyrai iš Kiesų kortelių bankomatuose Rygoje ir Varšuvoje išgrynino „tik“ 120 tūkstančių litų. Faktas, nevertas trijų žmonių gyvybių“, – prisiminė kriminalistai.
Teisybę žada išdėstyti memuaruose
Iki šiol neatsakyta į klausimą, kodėl reikėjo nupjauti aukoms galvas, kurios nerastos iki šiol. Viena versijų – nusikaltėliai tikėjosi, kad suradus ir atkasus kūnus, bus neįmanoma atpažinti lavonų.
Galima spėti, kad tada panevėžiečiai apie DNR ekspertizę nieko nežinojo. Šiandien drastišką trijų mažeikiškių nužudymą atskleidę pareigūnai nenoriai prasitaria, kad aukų galvas, įdėtas į polietileno maišelį, kažkur paslėpė A. Vertelka su R. Čeponiu. Galbūt tai buvęs dar vienas tik patiems Tulpiniams suvokiamas veiksmo koziris?
Šį faktą pripažino vėliau su pareigūnais sutikęs bendradarbiauti D. Skačkauskas, kurį įtikinti duoti parodymus prieš kitus gaujos narius LKPB pareigūnams prireikė kone kelių parų.
„Per apklausas kalbėdamiesi su gaujos nariais sužinojome, kad tai buvo padaryta bandant atkartoti italų mafijos stilių, siekiant paslėpti visus galus. Juk galvos kertamos norint nuslėpti žmogaus tapatybę. Bet taip elgiasi tik ribotos mąstysenos, pigių detektyvinių filmų prisižiūrėję banditai.
Juk dabartinė technika, DNR tyrimų laboratorijų galimybės leidžia išaiškinti negyvėlio tapatybę, net jeigu jis be galvos. Sakyčiau, toks jų veiksmas buvo „Cosa Nostra“ metodikos kopijavimas. O gal jie specialiai taip pasielgė, norėdami vienas kitam parodyti, kad yra šaltakraujai ir negailestingi“, – tvirtino vienas operatyvininkų.
Po mažeikiškių nužudymo ėmė sklisti daugybė sąmokslo teorijų, neigiančių oficialius žmogžudystės vertinimus. Buvo teigiama, kad G. Kiesus specialiai pagrobtas dėl užkulisinių, ne visai skaidraus naftos verslo peripetijų. Neva jo žmogžudystės užsakovai buvę aukšti teisėsaugos pareigūnai, o operaciją finansavo keli glaudžiai su didžiąja politika ir verslu susiję asmenys iš turtingiausiųjų sluoksnio.
Kai kurių jų pavardės plačiai žinomos. Būtent tokioms įtakingųjų misijoms žudikai iš Tulpinių gaujos sukurti tam, kad fiziškai likviduotų ne tik vagis, mafijos gaujų lyderius, autoritetus, bet ir nenaudingus šalies milijonierius.
Tačiau patys Tulpinių šulai apie 2000-ųjų liepos nakties įvykius visiškai nelinkę atvirauti. „Balsas.lt savaitės“ žurnalistas net keletą metų mėgino užmegzti kontaktus su Lukiškių kalėjimo mirtininkų kamerose bausmes atliekančiais A. Vertelka, V. Baltušiu ir A. Andriušaičiu.
Nė vienas šios trijulės narių neišreiškė noro bendrauti su žurnalistu, o A. Vertelka vienam iš jį kartkartėmis neblogai „charakterizuojančiam“ spaudos leidiniui prasitarė, kad tikrąją tiesą apie anų dienų įvykius jis neva išdėstys šiuo metu už grotų rašomoje savo prisiminimų knygoje.
TIK FAKTAI
Anuomet pagrindinių šalies dienraščių žurnalistai uoliai medžiojo žinias apie Kiesų žmogžudystės aplinkybes. Vėliau pareigūnai prisipažino, kad buvo persekiojami žurnalistų kaskart, kai atvykdavo apžiūrėti Tulpinių nusikaltimų vietų Panevėžyje ir apylinkėse.
Nepaisant to, du sykius iš pačių pareigūnų sluoksnių buvo nutekinta informacija žiniasklaidai: vienas prokurorų Tulpinių sėbrų pavardes perdavė vieno šalies dienraščio korespondentui. Dėl to 2000 metų rugpjūtį jaunieji Tulpinių sėbrai E. Bučys ir G. Liubartas buvo nužudyti ir užkasti netoli gaujos veteranų pamėgtos vilos Ėriškėse. Taip pat nutarta atsikratyti ir A. Lebedevo, R. Narbuto. Jie buvo palaidoti netoli Panevėžio nuotekų valymo įrenginių.
Šį ketvertą nuspręsta likviduoti baiminantis, kad kuris nors jų, pričiuptas policijos, gali išplepėti visas jam žinomas Kiesų žudynių aplinkybes.
2001-ųjų gegužės 19 dieną Kiesų egzekucijoje dalyvavęs R. Čeponis per sulaikymo operaciją pasipriešino jungtinėms kriminalistų ir „Aro“ pajėgoms, todėl iškart buvo patiestas vieninteliu šūviu.
2001 metų lapkričio 24 dieną dienraštyje „Lietuvos rytas“ pirmąsyk paskelbta apie atkastus Kiesų ir A. Galmino lavonus. Nutekinus informaciją, teisėsaugininkams teko koreguoti planus: skubiai buvo sulaikytas pagrindinis Tulpinių duetas – V. Baltušis ir A. Vertelka, tačiau vis dar slapstėsi A. Andriušaitis.
2003 metų lapkritį Vilniaus apygardos teisme A. Vertelka, V. Baltušis ir A. Andrušaitis pirmąsyk išgirdo jiems skirtą griežčiausią bausmę – durys į laisvę jiems užtrenktos visiems laikams.
Be šio nuosprendžio, V. Baltušis ir A. Andrušaitis nuteisti iki gyvos galvos dar septynis kartus, A. Vertelka – penkis.
Bendrame kriminalinės Lietuvos kontekste Panevėžys išsiskiria tuo, kad jo apylinkėse užfiksuotas didžiausias vienai nusikalstamai gaujai priskiriamas kraupių nužudymų skaičius – iš viso jų priskaičiuota net 48.
Tiesa, kai kurie su Tulpinių žudynių serija nuodugniai susipažinę pareigūnai sako esantys tikri, kad galutinai neištirtose bylose yra 10–15 asmenų nužudymų. Dar daugiau yra nežinia kur pradingusių miesto gyventojų, kurie vienaip ar kitaip buvo susiję su Tulpiniais.
Apie šios gaujos kruviną praeitį pakankamai smulkiai rašoma paskutinėje žurnalisto D. Dargio knygoje „Kruvinasis mafijos maršrutas“.
