Aplink pasaulį plaukianti ir pasaulio lietuvių bendruomenes lankanti „Tūkstantmečio odisėja“ pasiekė Argentinos krantus, Berisą. Šis miestas vadinamas Argentinos imigrantų sostine, todėl nenuostabu, kad čia savo gyvenimus kūrė daug lietuvių. Dauguma jų čia buvo darbininkai mėsos fabrikuose, skerdyklose, dirbo prie šaldiklių.
Pasakoja, kad jie pasižymėjo kaip labai darbštūs ir nuoširdūs žmonės, nebijantys šaldiklių šalčio, todėl darbdaviai juos vertino. Jau kelintą dieną mieste kabo Lietuvos vėliavos, matyti ir specialūs plakatai, skelbiantys, kad lietuvių draugija „Nemunas“ švenčia 100-metį. Antrosios Beriso lietuvių organizacijos – „Mindaugo“ bendrijos nariai irgi dalyvavo susitikime „Nemuno“ draugijoje dieną ir vakare. Abiejų draugijų šokių rateliai vakar mums šoko kartu.
Į susitikimą su „Tūkstantmečio odisėjos“ buriuotojais iš Lietuvos krantinėje atėjo tikrai nemažai žmonių, manau, daugiau nei 100. Tiek pat, o gal dar daugiau dalyvavo vakare, jau kiti veidai. Tarp susirinkusiųjų krantinėje buvo ne tik lietuvių. Šis įvykis atkreipė ir kitų emigrantų Berise dėmesį, matėme pavienių albanų, italų, ispanų, arabų ir kitų tautybių žmonių, susirinkusių ir besidžiaugiančių kartu su lietuviais. Visi jie pasipuošę savo tautiniais atributais. Visuose Odisėjos renginiuose dalyvavo „Mis Berisas“ - italų kilmės gražuolė. Savo apsilankymu ji pagerbė lietuvių buriuotojus.
Bendravimas su lietuviais labai šiltas. Pasisveikindami visi skuba bučiuoti į žanduką, glėbesčiuotis. Nors tik kas trečias jų žodis lietuviškai, visi kiti ispaniškai, jie labai nori bendrauti. Kalbančių lietuviškai vienetai. Tai daugiausia vyresni žmonės – 50-70 metų, kurie atvyko į Berisą visai mažučiai ir kalbą išmoko iš jau amžiną atilsį tėvų, arba gimę čia, bet kalbą dar iš tėvų perėmė. Šių žmonių vaikai ir anūkai lietuviškai moka tik keletą frazių arba visiškai nemoka.
Keistas jausmas, kai žiūri į merginas, vilkinčias tautiniais drabužiais, matai jų veiduose lietuviškus bruožus (kai kur gerokai susimaišiusius su ispaniškais ir itališkais), bet susikalbėti negali... Mažesni vaikučiai dar labiau nepanašūs į lietuvius – tamsios odos, rudų akių. Todėl tik šypsaisi ir bandai kažką pasakyti, nes jie gaudo kiekvieną žodį iš tavo lūpų.
Gavome ne vieną prašymą atsiųsti lietuvių kalbos elementorių. Visus mūsų suvenyrus ir medžiagą, susijusią su Lietuva, išgraibstė. DVD „Neregėta Lietuva“ žiūrėjo kaip į pasakų šalį. Lietuvių kalbos elementorių – pradžiamokslio prašo seneliai, pasiryžę mokinti savo anūkus nors kiek lietuviškai.
Vienas pagyvenęs ponas į susitikimą krantinėje atėjo su antikvariniu savo tėvo lagaminu, su kuriuo jis paliko Lietuvą. Šį daiktą jis saugo kaip didžiausią relikviją.
Toks pats keistas jausmas apėmė draugijoje „Nemunas“, kur tautinius šokius šoko ir visai mažučiai vaikai, ir jau vyresni. Kaip jie stengėsi! Nuoširdžiai, braukdami prakaitą, padusę nuo vietinio karšto oro. Žiūrint tuos šokius apėmė toks geras jausmas, juokiausi iki ašarų. Mažai kas jų moka lietuviškai kalbėti, bet lietuviškus šokius moka. Nemeluosiu, pati užsimaniau lankyti tautinių šokių ratelį, nes man pasidarė gėda, kad aš, būdama lietuvė, beveik nemoku nė vieno lietuviško šokio...
O Lietuvos vardo tūkstantmetį jie švęs būtinai. Matau, kiekvienas toks „Tūkstantmečio odisėjos“ apsilankymas pas tolimiausių šalių lietuvius plečia didžiojo Lietuvos Jubiliejaus dalyvių būrį.
Edita Skaraitė, „Tūkstantmečio odisėjos“ kranto komandos narė
