Eurostato duomenimis, maždaug trečdalis Europos jaunimo gyvena kartu sau savo tėvais, o namus palieka ir savarankišką gyvenimą pradeda kurti sulaukę vidutiniškai 26,5 metų.
Manoma, kad ši statistika gali keistis ir amžius, kada jaunas žmogus palieka gimtąjį lizdą, augs. Nekilnojamojo turto ekspertai, stebėdami rinkoje matomą kainų augimą bei būstų trūkumą, prognozuoja ir tai, kad vis daugiau jaunimo didžiąją dalį gyvenimo nuomos butus ar kambarius – kitaip nei jų tėvų karta, pakankamai lengvai įsigiję nekilnojamojo turto.
Pastarąjį dešimtmetį Europoje nuomos kainos šoktelėjo beveik 18 proc., o nekilnojamojo turto kainos išaugo beveik perpus. Todėl jaunam, dar tik į darbo rinką žengiančiam žmogui apie nuosavą butą ar namą tenka tik svajoti. Kitaip tariant, jaunuomenė gali tapti amžinų nuomininkų karta.
Tačiau lietuviai savo tėvų namus palieka anksčiau nei nurodo statistika: Eurostato duomenimis, Lietuvoje moterys savarankišką gyvenimą pradeda vidutiniškai 23,7 metų, o vyrai – apie 25,6 metus. Nors būsto nuoma yra svarbi jaunuolių gyvenimo dalis, jaunieji lietuviai, kaip ir jų tėvai, vertybe laiko nuosavą būstą.
Būsto sandorių vėl padaugėjo
Ekonomistai pastebi, kad jaunesnio amžiaus (25–30 m.) Lietuvos gyventojai įsigyja santykinai mažiau būstų. Tai lėmė per koronaviruso pandemiją išaugusios būsto kainos.
„Prieš pandemiją, 2019 m. pabaigoje, gyventojai iki 35 m. amžiaus sudarė 39 proc. visų būsto sandorių, o 2023 m. pabaigoje – 35 proc. Tiesa, praėjus pirminiam kainų šuoliui 2021 m., nuo 2022 m. tendencijos stabilizavosi – jaunesnio amžiaus gyventojų įsigytų būstų dalis nebemažėja“, – sako Lietuvos banko Makroprudencinės analizės skyriaus ekonomistas Dovydas Poderis.
Anot D. Poderio, panašios tendencijos fiksuojamos ir išduotų būsto paskolų skaičiuje.
„Per pirmus tris 2020 m. ketvirčius gyventojams iki 30 m. išduota 33 proc. visų būsto paskolų, o atitinkamu laikotarpiu 2023 m. – 30 proc.“, – teigia ekonomistas.
Kliūtimi tampa pradinis įnašas
Ekonominės ir politinės krizės pastaraisiais metais palietė ne tik jaunus žmones – išaugus būsto kainoms ir pabrangus skolinimuisi, būstą įpirkti tapo sunkiau visiems gyventojams, nepriklausomai nuo jų amžiaus. „Sodros“ duomenimis, daugiau už 25–30 m. gyventojus uždirba tik 31–40 m. gyventojai, o didesnės jaunesnių gyventojų pajamos leidžia jiems santykinai daugiau taupyti būsto įsigijimui.
Vis dėlto Lietuvos banko atlikta namų ūkių apklausa parodė, kad gyventojams iki 29 m. didžiausias trikdis bandant gauti būsto paskolą yra pradinis įnašas.
„Net jei jaunesni gyventojai ir turi palyginus neblogas galimybes taupyti būstui, kol kas jiems tiesiog neužteko laiko – jie dar per trumpai yra įsitraukę į darbo rinką – kad susitaupytų pakankamai pinigų būsto įsigijimui. Tuo tarpu vyresniems žmonėms pradėti taupyti nuo nulio gali būti sudėtingiau, tačiau dėl ilgesnio jų įsitraukimo į darbo rinką, jie jau gali turėti santaupų ir gali lengviau atrasti lėšų būstui“, – komentuoja D. Poderis.
Lietuviai linkę turėti nuosavą būstą
Vilniečiui Justui 28-eri. Penkerius metus IT specialistu dirbantis vyras nuomojasi vieno kambario butą sostinės Žirmūnų mikrorajone. Justas teigia jaučiantis spaudimą iš aplinkinių taupytis nuosavam būstui, tačiau dėl sudėtingos ekonominės ir geopolitinės situacijos to daryti nemato prasmės.
„Susitaupyti dar galėčiau. Jei reikėtų, paimčiau paskolą ir butą nusipirkčiau. Tačiau kada aš išsimokėsiu paskolą? Ir kaip žinoti, kad kol taupysiu būsto kainos dar labiau nepakils? Dabar nematau problemos butą nuomotis ir pinigus investuoti kitur – išleisti mokslams, pramogoms, kelionėms. Manau, kad taip yra geriau, nei visą laiką dirbti vien tam, kad paskui didžiąją dalį pinigų išleistum būstui, kuriame nežinia, kiek laiko gyvensi“, – sako Justas.
Būsto nuoma itin paplitusi Vakaruose, kur tokį rezidavimo modelį renkasi ne tik jaunimas, bet ir vyresni gyventojai bei šeimos. NT ekspertė Loreta Gaižauskaitė pastebi, kad lietuviai nuomą dažniausiai renkasi taupumo sumetimais, bet finansinei situacija pagerėjus ieško būdų įsigyti nuosavą būstą.
„Kadangi dabar situacija yra nedraugiška beveik kiekvienam norinčiam skolintis ir pirkti savo būstą, labiau apsimoka nuomotis, nes nuoma yra pigesnė nei paskola. Bet kai EURIBOR (Europos tarpbankinės rinkos palūkanų norma – red. past.) buvo sumažėjusi, tendencija buvo įsigyti savo būstą. Lietuvoje labai jaučiasi, kad jauni žmonės (25–35 m.), kurie dirba ir gali sau leisti gauti paskolas, taupo ir orientuojasi į savo būstą“, – komentuoja L. Gaižauskaitė.
Kai kuriems butus nuperka tėvai
Anot NT ekspertės, būsto pirkimai buvo sumažėję prasidėjus didžiosioms pastarųjų metų krizėms – koronaviruso pandemija ir karui Ukrainoje. Tačiau sudėtingiausia situacija buvo laikina, ji truko 3–4 mėnesius. Po to būsto pirkimai po truputį vėl kilo.
„Po kiekvienos krizės buvo atsigavimas ir tai jautėsi: tiek vyresnės šeimos keitė būstus, tiek jauni žmonės ieškojo, kur gyventi, juolab kad paskolos tada dar nebuvo tokios brangios“, – sako L. Gaižauskaitė.
NT ekspertė pažymi, kad, nepaisant aukštų būsto kainų, Lietuvoje jį įsigyti vis tiek paprasčiau nei užsienyje.
„Nors lietuviai mėgsta padejuoti, kad nėra iš ko pirkti, pinigų vis tiek atsiranda“, – šypteli L. Gaižauskaitė.
Kita vertus, daliai jaunų žmonių ši našta nuo pečių nukrenta dėl tėvų pagalbos. Pasak NT ekspertės, prieš 1–2 metus į Vilnių atvykstantiems studentams butus gana aktyviai pirko jų tėvai. Daugiausia tai buvo aukštesnes pajamas gaunantys gyventojai iš tolimesnių miestų ir regionų: Šiaulių, Panevėžio, Klaipėdos. L. Gaižauskaitės teigimu, dabar dėl geopolitinės situacijos regione tokių būsto pirkimų šiek tiek sumažėjo, bet numatoma, kad pavasarį, kai dvyliktokams prasidės egzaminai, NT sandorių turėtų vėl padaugėti.
Jaunimui svarbūs du dalykai
Didelių skirtumų, kaip jaunesnioji ir vyresnioji karta renkasi būstus, L. Gaižauskaitė nepastebi, vis dėlto yra keli akcentai, kuriuos jaunesni gyventojai įvardija kaip prioritetus. Vienas iš jų – darbo erdvė.
„Daugelis dar negrįžo, galimai ir negrįš į biurus ir darbas iš namų išliks, todėl darbo erdvė jaunimui yra labai svarbi, nepaisant to, kokia buto kvadratūra. <...> Prioritetas yra atskiras kambarys, bet dažnai to nepavyksta suteikti, todėl prašo, kad būtų bent patogus kampas ir kad nebūtų „žiūrėjimo į sieną“, t. y. kad prieš akis būtų bent koks nors vaizdas tam, kad neatsirastų monotonija“, – sako L. Gaižauskaitė.
Kitas prioritetas – geras paslaugų prieinamumas.
„Dar vienas klausimas, kuris dažniausiai kyla žmonėms – ar iki šios vietos važiuoja „Bolt“, „Wolt“?“ – pasakoja NT ekspertė.
Savo ruožtu vyresni nei 30–35 metų gyventojai nebenori bendros virtuvės su svetaine. Bėgant laikui, keičiasi ir poreikiai dėl gyvenamosios vietos. Anot L. Gaižauskaitės, maždaug iki 25 m. žmonės renkasi gyventi miesto centre, nuo 25 iki 30 m. ieško būsto toliau, bet vėliau vis tiek grįžta arčiau centro.
„Tie, kurie išvažiuoja gyventi toliau nuo miesto (pavyzdžiui, už 10 km), po metų kitų grįžta arčiau Vilniaus, ypač jei susilaukia vaikų. Sudėtinga ir vaiką vežioti į darželį, ir pačiam klientui atsibosta važinėtis ilgus atstumus iki miesto“, – paaiškina L. Gaižauskaitė.
Jauniems žmonėms be šeimos ypač sunku įsigyti nuosavą būstą
Su kokiomis problemomis susiduria jaunimas įsigydamas būstą, monografijoje „Jaunimas ir būstas Lietuvoje: skirtingos galimybės, trajektorijos ir iššūkiai“ išskyrė Rūta Brazienė, Apolonijus Žilys, Rasa Indriliūnaitė ir Inga Mikutavičienė. Autorių teigimu, Lietuvos politika nesudaro pakankamai galimybių jaunimui įsigyti būstą.
„Lietuvoje egzistuojantis būsto politikos modelis sudaro nevienodas galimybes Lietuvos jaunimui apsirūpinti būstu, valstybė menkai reguliuoja būsto sektorių, o parama įsigyjant / nuomojant būstą skiriama tik pažeidžiamiausioms socialinėms grupėms“, – teigiama monografijoje.
Kadangi socialinis būstas prieinamas tik socialiai pažeidžiamoms grupėms, o parama teikiama jaunoms šeimoms (bet ne sostinėje), šeimos nesukūrusiems jauniems žmonėms dėl finansų trūkumo dažniausiai tenka gyventi kartu su tėvais arba nuomotis būstą.
Tėvų būste dažniausiai gyvena jauni asmenys, nesudarę santuokos ar partnerystės. Vis dėlto, anot monografijos autorių, net septintadalis jaunų namų ūkių įsikuria tėvų būste jau su savo vaikais, o tai rodo, kad dalis jaunų žmonių patiria būsto nepriteklių ir turi ribotas savarankiško apsirūpinimo būstu galimybes.
Privačią būsto nuomą dažniausiai pasirenka jaunimas, gyvenantis didmiesčiuose ar miestuose, arba asmenys, dar tik pradedantys kurti šeimą. Taip pat neįsipareigoję romantiniais ar santuokiniais santykiais bei vaikų neauginantys asmenys. Šiek tiek vyresni ir/arba susituokę ir turintys vaikų jaunimo kartos atstovai mieliau renkasi nuosavą būstą.
2023 m. Eurostato duomenimis, vidutinis išėjimo iš tėvų namų amžius Lietuvoje siekė 24,7 metus. Moterys savo tėvų namus palieka greičiau nei vyrai, sulaukusios vidutiniškai 23,7 metų, o vyrai išsikrausto apie 25,6 metus. Pagal šiuo rodiklius Lietuva artimiausia kaimyninėms Baltijos ir Vidurio Europos šalims.
Uždaras ratas
Tyrimai rodo, kad apsirūpinimo būstu galimybes veikia ne tik šeimos ar asmeniniai ekonominiai, bet ir ypač kultūriniai ištekliai, t. y. šeimoje susiformavę požiūriai, nuostatos, aspiracijos ir pan. Dažniausiai jaunimas gyventi renkasi tokias socioekonomines sąlygas ir aplinkas, kuriose užaugo gyvendami tėvų namuose. Tai reiškia, kad žmonės iš socialiai pažeidžiamų šeimų labiausiai pririšami prie savo šeimos situacijos.
„Nepasiturintys tėvai negali padėti apmokėti ar iš dalies padengti pirmą įnašą už būstą, dovanoti būstą, padėti išsimokėti būsto paskolą ir pan. Taip pat per mažas socialinio būsto fondas bei ilgos eilės stabdo suaugusius vaikus pasinaudoti šia valstybės būsto aprūpinimo galimybe, o nuomotis ar pasinaudoti būsto paskola jie taip pat turi labai menkas galimybes dėl ribotų finansinių išteklių“, – teigiama monografijoje.
Negana to, nuolatiniame nepritekliuje gyvenančių šeimų vaikai perima stygiaus sąlygų suformuotus įsitikinimus, vertybes ir siekius. Tai suformuoja uždarą ratą: nepritekliuje gyvenantiems vaikams žemas pragyvenimo lygis tampa natūralia būsena, dėl ko jie nėra linkę arba tiesiog neišgali siekti daugiau, todėl vėliau, kaip ir jų tėvai, gyvena nepritekliuje.
