.jpg)
RavelPraėjusį sezoną Lietuvos koncertų salėse net tris kartus nuskambėjo prancūzų kompozitoriaus Moriso Ravelio penkių dalių ciklas „Atspindžiai“. Visas penkias ciklo dalis sugrojo du jauni ir daug apdovanojimų turintys pianistai: Miroslavas Kultyševas (Rusija) ir Dan Thai Sonas (Kanada). Ketvirtąją ciklo dalį į savo koncertinį repertuarą įtraukė ir mūsų šalyje gerai žinoma pianistė Guoda Gedvilaitė (Vokietija).
Nėra nieko keisto išgirsti skambant įvairius kompozitoriaus M. Ravelio kūrinius per radiją ar didžiosiose koncertų salėse. Nėra keista ir tai, kad minėti pianistai į savo koncertų repertuarus įtraukė būtent „Atspindžius“, kadangi dauguma muzikos kritikų šį ciklą traktuoja kaip fortepijoninės muzikos šedevrą.
Tik ar gali skirtinga grojimo maniera ir tautiniai skirtumai daryti įtaką kūrinio dinamiškumui, atlikimo tempui ar pačios kūrinio dalies pasirinkimui?
Tiek kaltinimų ir spaudos dėmesio kiek kadaise susilaukė prancūzų kompozitorius Morisas Ravelis, šiandien galėtų pavydėti nebent mūsų kilnios damos, mirgančios spalvinguose spaudos puslapiuose. Taigi vieni klasikinės muzikos vertintojai apkaltino jį pernelyg „pamilus“ bendramokslį Klodą Debiusi ir savo kūryboje naudojant jo lyrinius muzikinius štrichus. Kituose, to meto spaudos puslapiuose, mirgėjo tai, kad kompozitorius nusižiūri nuo tokių rusų klasikų kaip Modestas Musorgskis ar Aleksandras Borodinas. Galiausiai jis buvo išjuoktas už tai, kad kelis kart negavo prestižinės Romos premijos. Supyko Morisas Ravelis ir sukūrė ciklą „Atspindžiai“ (1905m.).
Visos penkios ciklo dalys taip suglumino tuos, kurie teigė puikiai išmanantys ir pažįstantys prancūzų kompozitoriaus kūrinių braižą. Šio ciklo dėka M. Ravelis pradėjo savo intensyvaus kūrybinio laikotarpio etapą ir išplėtė fortepijoninės muzikos skambesio rėmus. Iki šios šlovės Raveliui teko nemažai paplušėti ir, kaip teigiama autobiografinėje jo knygoje, jis dėkingiausias buvo savo tėvui.
M.Ravelio tėvas Jozefas buvo aistringas muzikos ir literatūros gerbėjas. Jo didžiausia svajonė, kad bent vienas iš sūnų pamiltų muziką ir taptų didžiais muzikais. Nenuostabu, kad pirmiausia tobulinti jis ėmėsi pirmagimį sūnų Morisą (g. 1875m.). Nusamdęs didžius muzikos specialistus ir mokytojus Jozefas nekantriai laukė, kada sūnus entuziastingai pradės skambinti pirmuosius kūrinius. Teko palaukti. Tėvas iš nekantrumo net ėmėsi „skatinimo programėlės“ – už kiekvieną pusvalandį praleistą prie fortepijono klavišų Morisui buvo apmokama. Tokie tėvo paskatinimai ilgai netruko, nes jaunajam Morisui tereikėjo gero specialisto, kuriuo tapo patyręs pedagogas Šarlis Renė. Mokytojas atliko ir psichologo funkciją – jis greitai perprato flegmatišką savo mokinio būdą ir leido atsiskleisti slapčiausiems jo kūrybiniams sumanymams. Taip mažasis Ravelis pamažu įsismarkavo ir išpildęs didžiausią savo tėvo svajonę įstojo mokytis į prestižinę Paryžiaus konservatoriją. Morisas Ravelis netruko atsiskleisti, sukūręs pjesę fortepijonui „Pavana mirusiai infantei“ („Pavane pour une infante defunte“). Paryžius buvo pati geriausia dirva atsiskleisti tiems, kurie įniko į individualias savo kūrybos plotmes ir siekė modernistinio savo kūrybos išsivadavimo iš jau susiformavusių aštrių rusų klasikinės muzikos rėmų. M. Ravelis siekė išlaisvinti savo mąstymą ir savaip išvysti modernistinį pasaulio vaizdą. Jautrumo, aistringumo ir net švelnaus moteriškumo įrodymas tapo „Bolero“ bei „Valso“ kūriniai.
Pradžioje minėtoji pianistė Guoda Gedvilaitė, kuri pasirinko ketvirtąją „Atspindžių“ ciklo dalį, ją sugrojo labai švelniai ir subtiliai. Atrodytų, šis kūrinys lygiai taip pat skamba ir kompaktinio disko plokštelėje. Viską aukštyn kojomis apvertė rusų pianistas Miroslavas Kultyševas. Jaunas ir talentingas, ne vieną prestižinį apdovanojimą pelnęs, rusų pianistas emocingai sugrojo visas penkias ciklo dalis. Įtaigi ir tvirta grojimo maniera stebino tuos, kurie M. Ravelį laikė ramiu ir tyliu melancholiku. Miroslavo Kultyševo grojimas įrodė, kad M. Ravelio kūriniai gali būti atliekami labai temperamentingai. Tai susiję ir su tuo, kad muzikos kritikai visada prikaišiojo Morisą esant rusų klasikos kompozitorių auka. Modestas Musorgskis ir Aleksandras Borodinas buvo labiausiai linksniuojami, kai kalba pakrypdavo apie M. Ravelio dinamišką kūrinių skambėjimo braižą. Ypatingai jautėsi kompozitoriaus spalvų kontrastas „Atspindžių“ dalyse. „Juokdario daina („Alborada del gracioso“), „Varpelių slėnis“ („La vallee des cloches“), „Liūdni paukščiai“ („Oiseaux turistes“), „Nakties drugiai“ („Noctuelles“) „Laivelis vandenyne“ („Une barque sur l‘ocean“) -- šios ciklo dalys, kur tokius natų šuolius, permainingą grojimo tempą ir įtampą nuimti galėjo tik labai kaprizingas pianistas.
Kompozitorius niekada nebuvo kaprizingas, tai spaudoje yra paminėjęs jo kūrinių atlikėjas pianistas ir bendramokslis Ricardas Vinjes. Jis mokėjo būti ramus, nors jo vieni pirmųjų kūrinių buvo kupini karšto jaunatviško idealizmo. Puikus to įrodymas ispanų liaudies motyvais parašyta „Habanera“ ir „Ispaniškoji Rapsodija“. Karštas jo paties būdas pasireiškė tuo, kad jis neapsiribojo vien muzika. Morisas studijavo prancūzų dailę bei literatūrą, taip jis pranoko savo konservatorijos grupės draugus. Dailės studijos jam labai pravertė ir kuriant „Atspindžius“. M. Ravelis visada siekė sukurti vizualaus įspūdžio poveikį klausytojui. Tai perteikė pianistas Dan Thai Sonas, kuris labai atsargiai spausdamas kiekvieną akordą tarsi dailininkas dėliojo drobėje kiekvieną mažą kūrinio potėpį. Toks kūrinio atlikimas labiau nuspalvino ir pristatė klausytojų auditorijai tapybišką „Atspindžių“ portretą.
„Būti nepanašiam į kitus“ -- buvo pats populiariausias XIX amžiaus pabaigos šūkis tarp Paryžiaus konservatorijos studentų. M. Raveliui pavyko tai įgyvendinti net du kartus! Sukūręs „Atspindžius“ jis tapo nepanašus ne tik į kitus, bet ir į patį save. Galbūt todėl koncertų salėse skambant šiam ciklui, jis kiekvieną kartą gali būti išgirstas kitaip. Kompozitorius niekada viešai nemokėjo „atsikirsti“, nieko nekomentuodavo ir nesiveldavo į jokias diskusijas. Jis paliko laisvą muzikinę erdvę, kurioje sutelpa įvairiausių kartų interpretacijos.
Dalia Rauktytė
