Trumpametražių operų festivalis – specifinis, daugiamatis ir prieštaringas renginys, kurio taikinyje atsiduria šiuolaikinė kamerinė opera. Tai jungtinis jaunųjų menininkų projektas, kuris sieks dar kartą apibrėžti tarpdisciplininės operos teritorijas ir įkūnyti, komentuoti bei bandyti keisti šių dienų situaciją.
Šio dvidienio tarpdisciplininio meno įvykio dėmesio centre atsiduria garso, balso, žodžio, gesto, vaidybos, realaus ir skaitmeninio vaizdo jungčių ir galbūt atskirčių paieškos, dairantis kitokios šiuolaikinės operos alternatyvos. Neprietaringo, smalsaus ir nonkonformistinio žiūrovo festivalis lauks vasario 28–29 d., Vilniaus „Lėlės“ teatre.
Trumpametražių operų festivalis – tai jauno pulsuojančio organizmo inkubatorius, kuriame formuojasi jaunų žmonių idėjos, vyksta daugiaformis bei daugiažanris bendravimas. Projekto iniciatoriai – jauniausios kartos kompozitoriai Albertas Navickas, Mykolas Natalevičius, Rūta Vitkauskaitė, Rita Mačiliūnaitė ir Jonas Sakalauskas, kurie aktyviai kuria su kitais, įvairiomis kryptimis besidairančiais menininkais – poetais Juliumi Žėku, Agne Biliūnaite, Žilvinu Andriušiu, Tomu Andriukoniu, Dainiumi Gintalu, režisieriais Albertu Vidžiūnu, Viliumi Malinausku, Olga Generalova ir Jekaterina Deineko, scenografais Simona Finkelšteinaite, Julija Charsikaite, Simona Biekšaite, Marija Puipaite, Goda Palekaite bei entuziastingais Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vokalistais, instrumentalistais, šokėjais, dirigentais, vadybininkais.
Kadangi šiame festivalyje veikia įvairialypė kūrybinė grupė, operos balansuoja ant eksperimentinio ir labiau tradicinio meno atbrailos. „Mažas revoliucijas“, ribines patirtis, netikėtas sąsajas ir radikalias nuostatas vienoje operoje („Sudeginkime visus pasaulio operos teatrus“, – Pierre’as Boulezas) keičia paprastos garsinės medžiagos, bel canto vokalas ir postmodernistinės strategijos kitoje („Opera – tai tradicija, lyg tautos vertybių kodeksas. Žinoma, šiek tiek nuvalyti dulkes, nubraukti voratinklius reikia, tik labai atsargiai“, – Eimuntas Nekrošius). Šį projektą įmanoma interpretuoti kaip savotišką dvilypę jaunosios kartos menininkų reakciją į „Gaidos“ festivalyje pristatytas operas (ypač 2004 m., kada Gintaro Sodeikos, Antano Kučinsko ir Vykinto Baltako operos sukėlė audringas kontroversijas): vieni linkę joms oponuoti, kiti sekti jų pramintais takais,
Šiuolaikinės operos pastatymas – vienas rečiausių sceninių įvykių Lietuvoje, o šiame festivalyje galėsite pamatyti net šešias ką tik sukurtas operas. Jų privalumas – šiuolaikinė kūrybos taktika, kai vieną kūrinį formuoja ir koreguoja įvairių disciplinų menininkai. Taip operos įgauna itin ryškių muzikinių, žodinių, vizualinių sprendimų. Renginio programa labai intensyvi: visas operas rengiamasi parodyti per dvi dienas. Operų libretai dažniausiai siūlo abstrakčius veiksmus, vaizdinius ir koncepcijas: siurrealistines vizijas, automatinį rašymą, regimo-girdimo santykį, kalbą, kaip supančios aplinkos pažinimo būdą – pasaulio, laiko, žmogaus, valstybės, gyvenimo. Čia atsisakoma tradicinio naratyvo, įprastų veikėjų dialogų, tačiau akylai ieškoma žodžio grožio, jo skambėjimo. Operų muzikos stilistika taip pat įvairi – nuo spektrinės muzikos iki garso meno, nuo minimalizmo ir naujojo totalumo iki Johno Cage’o neapibrėžtumo.
Asta Pakarklytė
