Tado Dzvankaus ferma įsikūrusi Kelmės rajono Liolių miestelio pakraštyje. Ferma būtų įprasta, jei joje neskambėtų lyriška muzika. Tadas sako, kad ji gyvūnams padeda išvengti streso. Gyvendami tyloje ilgaausiai jautriau reaguoja į kiekvieną šeimininko, darbininko ar pašalinio žmogaus sukeltą triukšmą. Jei patelės pradėtų blaškytis, sužalotų jauniklius. Skambant muzikai šalutiniai garsai tarsi pradingsta. Darbininkams taip pat smagiau darbuotis grojant muzikai, o šeimininkui maloniau užsukti pas augintinius.
Naudoja dirbtinį apvaisinimą
Liaudies posakis „vislus kaip triušis“, pasak Tado, pasitvirtina: triušė atsiveda 8–14 triušiukų ir beveik visi jie išgyvena. Praėjus vos mėnesiui po to, kai patelė atsivedė jauniklių, ji vėl sukergiama, nuo jos atskiriami jaunikliai. „Naudojant dirbtinį apvaisinimą, patelė kergiama praėjus tik 10 dienų po jauniklių atsivedimo. Bet aš to nedarau, nes toks dažnas kergimas turėtų įtakos patelės sveikatai.“
Triušininkystės verslo pradžioje T. Dzvankus veislei laikė net 25 patinus, kurie apvaisindavo pateles. Paskui jis baigė sėklinimo kursus. Kai jis išmoko pateles apvaisinti dirbtiniu būdu, fermoje liko tik trys patinai. Tiek jų tikrai užtenka, nes iš vieno patino paimta sperma apvaisinamos net 25 patelės.
T. Dzvankaus teigimu, triušės yra rūpestingos ir išdidžios. „Į rujojančios patelės narvą įleistas patinas ne visada maloniai priimamas. Jei jis nepatinka, jo patelė neprisileidžia“, – triušių meilės peripetijas aiškino ponas Tadas. Dėl tos priežasties triušių augintojai daro atvirkščiai – ne patiną į patelės valdas įleidžia, o patelę – į patino narvą.
Mėgsta švarą
T. Dzvankus sako, kad triušiai yra labai švarūs gyvūnai. Jie gali ištverti net 30-ies laipsnių šaltį, bet kaipmat nugaišta nuo pernelyg didelio amoniako kiekio. Todėl patalpos, kuriose auginami triušiai, turi būti labai gerai vėdinamos. Jų narveliai turi būti tinklelio dugnu, kad visi nešvarumai išbyrėtų.
Maistui jie neišrankūs: kuo šis paprastesnis, tuo sveikesnis. Jauniklių besilaukiančias pateles T.Dzvankus šeria šienu, burokais, morkomis. Svarbu, kad jos nenutuktų. Antsvorio turinčios patelės gali sunkiau atsivesti jauniklių.
Skerdimui auginamiems triušiams šeimininkas duoda kombinuotųjų pašarų. Vienam triušiui iki realizacijos išauginti tokių pašarų reikia 15 kg. Nemažai, todėl triušio ilgiau kaip tris mėnesius auginti neapsimoka. Be to, jauno gyvūnėlio mėsytė kur kas vertingesnė nei seno.
Ne iškart išsirinko
T. Dzvankaus fermoje vidutiniškai būna apie keturis tūkstančius triušių. Prieš šventes jų gerokai sumažėja, tačiau vėliau jų skaičius greitai pasiekia minėtą skaičių. Veiklos pradžioje T. Dzvankus augino didžiųjų veislės triušius, vadinamuosius milžinus. Tačiau šios veislės skeltalūpius verta auginti tik savo poreikiams. Nors jie dideli, bet auga ilgai. Be to, labai didelių triušių dėl didelės jų kainos nenori pirkti vartotojai. Todėl T. Dzvankus įsigijo Kalifornijos veislės triušių, kurie tinkami pramoninei triušininkystei. Kiek vėliau Tadas pasidomėjo „Hyla“ mėsinės veislės triušiais, kurie užauga pora savaičių greičiau nei Kalifornijos: pustrečio kilogramo svorį pasiekia per septyniasdešimt dienų.
T. Dzvankus, kuris triušininkystės ėmėsi turėdamas tik keturis triušius, įsitikinęs, kad kiekvienas turi pasirinkti mieliausią veiklą, o tada ir sėkmė lydės. Pernai jis įsirengė visus reikalavimus atitinkančią skerdyklą. Ūkininkas viliasi, kad anksčiau ar vėliau jam pavyks pripratinti tautiečius prie triušienos. Kol kas lietuvaičiai pirmenybę teikia kiaulienai, bet kokiai kitai mėsai, tik ne dietinei. Kiek daugiau triušienos nuperkama tik prieš šventes. „Šiuo metu triušienos paklausa ima viršyti pasiūlą. Turiu klientų, kurie iš anksto užsiprašo nemažų jos kiekių, – dėstė ūkininkas. – Pirkėjai jau įvertino maistines triušienos savybes.“
Tadas liepos mėnesį sėklina kuo daugiau patelių, kad jos daugiau jauniklių atsivestų rudeniop ir šventėms būtų triušienos. Ūkininko skaičiavimais, vienas triušis jam „uždirba“ apie keturis litus pelno. Užauginti triušį atsieina nepigiai: jis per augimo laikotarpį suėda apie 15 kg kombinuotųjų pašarų. Olandiškų pašarų tona kainuoja 1 300 Lt. Už lietuviškus kombinuotuosius pašarus tektų mokėti porą šimtų daugiau. Reikia ir vaistų, kurie taip pat nepigūs. Triušių narveliai kainuoja apie 100 Lt. „Jie turi būti tik iš cinkuotos vielos tinklo. Girdyklėles atsivežiau iš Ispanijos. Vienos jos kaina – 15 Lt. Šėryklos taip pat pirktos“, – atviravo T. Dzvankus.
Ateities ūkio šaka
Tačiau net atmetus visas išlaidas triušininkystę T. Dzvankus laiko pelninga ūkio šaka. Jis turi su kuo lyginti, nes triušininkystės ėmėsi ne iš karto. Iš pradžių po santvarkų griūties buvęs aviatorius Kelmėje įkūrė siuvyklą. Kai prireikė kailiukų, nusprendė pats jų užsiauginti. Tada ir nusipirko fermas Liolių pakraštyje. Dauguma triušių augintojų triušių kailiukus utilizuoja, o T. Dzvankus, turintis siuvyklą, iš jų šiltų ir malonių dalykėlių pasiūna. Sako, neprotinga sunaikinti tai, ką galima kuo puikiausiai panaudoti.
Lietuvoje šiuo metu yra ne viena kailiukus išdirbanti įmonė. T. Dzvankus sako, kad net iš vasarą dirto kailiuko, kuris yra kur kas prastesnis nei žiemą dirtas, galima pasiūti nemažai naudingų dalykų. O žiemą nudirtu triušio kailiu galima net išrankiausią damą papuošti.
Tadas mano, kad ateityje jis versis triušininkyste, nes vyresnės siuvėjos išeis į pensiją, o jaunų specialistų net profesinio rengimo centras jau neberengia. Kai neliks siuvėjų, užsidarys ir siuvykla.
Nijolė PETROŠIŪTĖ
