Sunkmetis ir žmonių noras valgyti sveiką maistą skatina triušininkystės verslą, o šaltos žiemos įkvepia kailinių triušių augintojus. Šalyje daugiausia triušių auginama mėsai ir tik nedaugelis laiko kailinius ilgaausius. Kailinių triušių augintojams vietos rinka nepalanki, todėl jie ėmėsi alternatyvaus verslo. Svarbiausia, kad Lietuvos neaplenktų tikros žiemos, kurios kailinių triušių augintojams užtikrina pajamas.
Tapo dizaineriais ir siuvėjais
Vieni pirmųjų šalyje veislinę triušininkystę plėtoti pradėję Panevėžio rajono ūkininkai Rita ir Eduardas Kubiliai dabar save gali vadinti dar ir dizaineriais bei siuvėjais.
Kam išmesti gražius triušių kailiukus, jei iš jų galima pasiūti kepurę, pirštines ar kailinukus? Tokiam sumanymui triušių augintojai ryžosi po ilgų ieškojimų, kur geriau panaudoti triušių kailius.
Tūkstančius triušių auginusiems ūkininkams rūpėjo parduoti ne tik triušieną, bet ir kailiukus. Išaugintų gyvūnėlių kailių panevėžiečiai yra pardavę į Rusiją, Ispaniją. Keliasdešimt kailiukų buvo patekę į Kopenhagoje vykstantį tarptautinį kailių aukcioną.
Toks kailiukų pardavimas netenkino ūkininkų. Jie ryžosi imtis papildomo verslo ir prie triušių fermos įsirengė siuvyklą.
Kažkada dailininko teptuką laikęs E.Kubilius pradėjo modeliuoti ir siūti kailinius gaminius. Į šį darbą įsitraukė ir jo žmona Rita. Šeimos verslas paskatino iš užsienio namo grįžti ir dukrą Kristiną.
„Štai pirmoji mano pasiūta kepurė, kurią bet kokiu oru nešioju jau penktą žiemą. Jei sušlampa ar apsivelia, nupurtau, ir vėl kaip nauja“, – rodė kailinę kepurę E.Kubilius.
Kailinės kepurės – populiariausias gaminys, kurį tenka siūti Kubilių šeimai. Galima išsirinkti iš jau pasiūtų arba užsisakyti individualiai.
„Dabar baigiu siūti moteriškus kailinukus. Dar du ar trys tokie užsakymai laukia. Moterys paprašo ir kailinių rankinių, šalikų, pelerinų“, – pasakojo kailių siuvėjo amato išmokęs triušių augintojas.
Šaltis grąžino prie kailių
„Kailinė triušininkystė priklauso nuo žiemos. Jei bus šalta, triušių kailių paklausa augs. Kai šilta, kailių niekam nereikia“, – teigė Kailinių žvėrelių ir triušių augintojų draugijos pirmininkas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos docentas Artūras Stimbirys.
Veislinę triušių bandą laikantis A.Stimbirys susitelkęs į veislininkystę ir daugiausia ilgaausių parduoda veislei. Anot Kailinių žvėrelių ir triušių augintojų draugijos pirmininko, veislinių triušių paklausa auga.
Reksų veislės kailinių triušių augintojas pastebėjo, kad dvi pastarosios šaltos žiemos kiek atgaivino ir kailinę triušininkystę.
„Rinkoje matyti geri ženklai. Žmonės perka kailiukus ir siuvasi kepures, kailinius“, – teigė veislinės triušių bandos savininkas.
Anot A. Stimbirio, triušių augintojų entuziastų pastangomis šalyje pasiektas gana aukštas triušių veislininkystės lygis, todėl galima pagaminti ir geros produkcijos.
Kokybiškus triušių kailiukus galima būtų vežti į Kopenhagos tarptautinius kailių aukcionus, kur jie brangiai kainuoja, tačiau reikėtų didesnių jų kiekių.
Panaudoti galima būtų ir mėsai auginamų triušių kailiukus, tačiau ir jie mažai ką domina. O jei kas ir pasisiūlo supirkti, tai už labai menką kainą.
„Kartą skambino žmogus į mūsų draugiją ir pasiūlė 1 Lt už kailiuką. Toks pasiūlymas augintojų nesugundė. Jiems naudingiau kailiukus utilizuoti“, – aiškino A. Stimbirys.
Siūlo mokytis iš vokiečių
Veislinės triušių bandos savininkas Aloyzas Mitrikevičius apgailestavo, kad mūsų šalyje triušių kailiai nevertinami.
Anot veislinių triušių augintojo, mums reikėtų pasimokyti iš vakariečių, kurie neapsieina be natūralių gaminių. Todėl jų ūkininkai ir nemėto triušių kailiukų.
„Dažnai būnu pas Vokietijos triušių augintojus. Nors kailių kainos ir ten nėra didelės, augintojai jų neišmeta. Iš jų gaminami įvairūs kailiniai gaminiai. Ištisus metus parduotuvėse būna kailinių kepurių, pirštinių, įvairių aksesuarų. Jie vertina natūralų nedažytą gaminį, o pas mus galima pamatyti violetinių ir kitokių spalvų kailių. Gal tai ir sumenkino natūralių kailių vertę“, – samprotavo triušių veislyno savininkas.
A. Mitrikevičius prisiminė, kad prieš kiek laiko, kai vadovavo Kailinių žvėrelių ir triušių augintojų draugijai, vienai žinomai kailių verslo atstovei siūlė bendradarbiauti su Lietuvos triušių augintojais. Tačiau ši atsakė, kad paprasčiau kailių atsivežti iš Ispanijos, nudažyti ir siūlyti rinkai.
„Mes sekame vakariečius, tad gal ir pas mus atgims natūralūs gaminiai“, – vylėsi triušių augintojas.
Vienas kailinis atstoja penkis mėsinius
Pasak A. Mitrikevičiaus, triušininkystė Lietuvoje išgyvena pakilimą. Triušių augintojas pabrėžė, kad ne tik ekonominis sunkmetis, bet ir žmonių noras sveikai maitintis paskatino auginti ilgaausius.
Kailinę triušininkystę pasirinkęs E.Kubilius nelinkęs blaškytis. „Dabar vienas kailinis triušis atstoja anksčiau mėsai augintus keturis ar penkis ilgaausius. Mažiau jų išauginame, o pajamos panašios“, – teigė triušių augintojas.
Ūkininkas parduoda ir kailinių triušių mėsą, kuri, anot jo, labai kokybiška. „Mėsiniai triušiai auginami 3 mėnesius, o kailiniai – iki 8 mėnesių. Pastarųjų auginimas ne toks intensyvus, jie šeriami natūraliais pašarais – grūdais, šienu, žolyte, daržovėmis. Tokios triušienos ir skonis kitoks. Be to, taip šeriant sumažėja ir ligų rizika. Taigi mums naudingiau auginti kailinius triušius“, – aiškino E.Kubilius.
Anksčiau triušių fermoje buvo laikoma apie 200 patelių, dabar liko perpus mažiau.
Ūkininkas augina 20 spalvų reksus, įvairių spalvų satinus, ugninius triušius. Tokia veislių gausa leidžia derinti įvairių spalvų bei atspalvių kailiukus ir suteikia didesnį pasirinkimą užsakovams.
„Štai kepurei pasiūti reikia 2 ar 3 kailiukų, kailinukams iki kelių – 18 ar 20, o ilgesniems su gobtuvu – 24 kailiukų. Kailinius siuvame tik pagal užsakymą, nes kiekvieno užsakovo pageidavimai individualūs, be to, reikia sukomplektuoti reikiamos spalvos ar atspalvio kailiukus. Mažesnius gaminiams sukomplektuoti galima greičiau“, – aiškino E. Kubilius.
Be triušienos ir kailinių gaminių, triušių augintojai gamina dar vieną produktą – triušių taukų tepalus su įvairiomis vaistažolėmis.
Kailiai galėtų konkuruoti aukcionuose
Dr. Daiva Ribikauskienė , Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės instituto mokslo darbuotoja
Gali būti panaudojami tiek mėsinių, tiek kailinių triušių kailiai. Tačiau pastarųjų kailiukas išskirtinis – aksominis. Lietuvoje kailinė triušininkystė nepopuliari, nes augintojai susiduria su kailių išdirbimo ir pardavimo problemomis. Štai Ispanijos, Italijos, Čekijos, kuriose išplėtota triušininkystė, augintojai sėkmingai dalyvauja kailių aukcionuose ir parduoda tūkstančius triušių kailiukų. Tokiuose aukcionuose galėtų dalyvauti ir lietuviai, jei jie gebėtų paruošti didelius kiekius kokybiškų kailiukų. Anksčiau buvo kilusi mintis susitelkti ir sukaupti reikiamus kiekius, tačiau tai nepavyko. Triušių augintojai neišaugina tiek kailinių triušių, kad galėtų sudominti verslininkus. Vienas kitas augintojas yra dalyvavęs tarptautiniuose kailių aukcionuose ir pastebėjęs, kad Lietuvos triušių kailiukai yra geros kokybės, todėl gali konkuruoti. Tačiau pirkėjams reikia daug kailiukų.
