Daugelis tų, kurie automobilių varžybas mėgsta pasižiūrėti laisvalaikiu, tačiau plačiau autosportu nesidomi, vis dar tiki, kad tam, jog būtumei sėkmingas lenktynių trasoje, reikia įveikti šimtus, o kartais tūkstančius, kilometrų treniruotėse. Tai, sako „TREVIO – Next Level Custom Brokers“ komanda, visiška tiesa, tik, kitaip nei anksčiau, dabar nemaža dalis „sukamų“ kilometrų gali būti virtualūs.
Liepos 13-16 dienomis Palangoje vyksiančioms „Aurum 1006 km powered by Hankook“ lenktynėms besiruošiančią komandą sudaro keturi nariai: Jurgis Adomavičius, Tomas Urbonavičius, Edvinas Žadeikis ir Darius Gaidulionis. Lenktynininkai prisipažino, kad šiandienos automobilių sporte nemažai pokyčių įnešė virtuali erdvė, į kurią persikėlė daugybė lenktynių trasų.
„Pavyzdžiui, kai aš atėjau į autosportą ir pradėjau važiuoti žiedinėse lenktynėse, tam reikėjo tikrai labai daug laiko. Pirmiausia trasoje mechanikai tik iš subjektyvių pojūčių ir nuomonių konfigūruodavo, kaip automobilis prisitaiko prie trasos, kokie jo nustatymai ir tai užtrukdavo labai ilgai. Tiek pat ilgai užtrukdavo ir lenktynininko pasiruošimas, nes pirmiausia reikėdavo įsiminti trasą. Nors ją ir turėdavai ant popieriaus prieš akis, vis tiek tam, kad įsimintum posūkius, reikėdavo ją lėtai apvažiuoti, o tai užimdavo labai daug laiko. Galiausiai prasidėdavo treniruotės, žinoma, vykusios tik trasoje. O Lietuvoje tokią turime vienintelę – „Nemuno žiedą“, – pasakojo J. Adomavičius.
Atsiradus ir išpopuliarėjus simuliatoriams, sako lenktynininkas, situacija pasikeitė kardinaliai. Nusipirkti ar net pasigaminti tokį gali kone bet kas, o tuomet tereikia noro ir laisvo laiko. Simuliatoriai leidžia mokytis reikiamą trasą ir jos vingius, įprasti prie automobilio, mat su simuliatoriumi galima susieti sportinio automobilio pedalus, vairą.
„Mano simuliatoriaus vairas yra toks pats, kaip ir mano BMW automobilyje. Tai yra, toks pats „sunkumas“, atrodo taip pat, forma tokia pati. Aš netgi galiu mokytis spaudyti mygtukus, nes lenktynėse yra labai daug dalykų ir ten privalai susitelkti tik į vairavimą, reikia išjungti viską, kas tave blaško“, – aiškina J. Adomavičius.
Kada simuliatorių keisti į trasą?
D. Gaidulionis antrina, sakydamas, jog iš tiesų reikėtų sakyti, kad simuliatoriai leido ne sutrumpinti pasiruošimo lenktynėms laiką, o jį pailginti.
„Norint nuvažiuoti į tikrą trasą ir pasitreniruoti reikia daugiau resursų, daugiau laiko, ne bet kada gali ten atvažiuoti, pasiruošti ir automobilį treniruotėms, ir padangomis bei degalais pasirūpinti. O čia radai laiko, paspaudei „Start“ mygtuką ir jau „gazuoji“, – šypsosi sportininkas.
Anot jo, sėsti prie tikro automobilio vairo ir leistis į trasą verta tik tuomet, kai virtualioje realybėje važiuojantis vairuotojas visiškai suvokia, kas vyksta. Ir atvirkščiai, jeigu vairuotojui simuliatoriaus ekrane dar sunku suprasti, kaip viskas įvyksta, sėsti prie tikro vairo ankstoka.
„Man tobulas santykis atrodytų 2 su 1: kitaip tariant, kažką išsibandai simuliatoriuje ir tada pabandai, kaip išeina realybėje“, – sako D. Gaidulionis, pabrėžęs, kad prie simuliatoriaus tokiems bandymams reikėtų skirti pradžioj dvigubai tiek laiko, kiek realioje trasoje.
Ir nors skeptikai tikina, kad sujungti virtualias treniruotes su realiomis yra labai sudėtinga, pašnekovas tikina, jog anaiptol: skirtumas maždaug toks, jei reikėtų nuspręsti, kas efektyviau, ar susitikimas gyvai, ar „Zoom“ programėlėje.
„Pats pastebėjau, kad pradžioje gal ir buvo sunkiau sujungti viską, bet kuo daugiau važiuoji, tuo paprasčiau. O laiko trasos analizei susitaupo labai daug, nes po simuliatoriaus jau daugmaž viską žinai, įsivaizduoji, kas, kur ir kaip yra, koks posūkis po kurio, kur stabdymo taškai ir panašiai“, – akcentuoja D. Gaidulionis.
E. Žadeikis, tapęs ir e-sporto čempionu, jam antrina, kad pats į realų automobilį įlipo po kone dvejus metus trukusio intensyvaus važiavimo simuliatoriais. Tad, anot jo, realių treniruočių poreikis pridėjus ir intensyviai naudojant simuliatorius mažėja kone dukart.
Toks treniruočių tempas lėmė, kad sportininkas skirtumo tarp simuliatoriaus ir realybės nė nepajuto. Tiesa, niuansų yra, prisipažįsta jis: realybėje automobilyje atsiranda papildomų pojūčių, perduodamų per sėdynę į nugarą, be to, ir baimės jausmas greičiui, kuris simuliatoriuje nejaučiamas.
Pigiau ir paprasčiau
Dar viena nauda, kurią į automobilių sportą atnešė atsiradę simuliatoriai, sako J. Adomavičius, yra tai, kad dabar autosportas atsirado arčiau tų, kurie nori važiuoti lenktynėse, turi užtektinai talento, tačiau nebūtinai tiek finansų ar laiko, kad galėtų sau leisti dažnas realias treniruotes.
„Yra tokių lenktynininkų, kurie net licencijas išsilaiko važiuodami simuliatoriumi. Technologijos procesą labai atpigino ir supaprastino, nes skaitmenizacija leidžia žmogui susipažinti su autosportu daug greičiau ir patirti adrenalino. Lenktynės yra ne tik greitas automobilis: svarbu neišslysti iš trasos, nepatirti įvykio ir pan. – lenktynės yra ir lenktyniavimas. Ir simuliatoriumi tą lenktyniavimą yra imituoti lengviau, ko nepadarysi per realias treniruotes“, – aiškina „TREVIO – Next Level Custom Brokers“ komandos narys.
Jis atvirauja, kad simuliatorius leidžia išbandyti tai, ko pats kaip labai atsargus žmogus nenorėdamas sugadinti tiek savo, tiek kartu važiuojančių lenktynininkų turto, sau trasoje neleistų.
„Su simuliatorium tiesiog perkrauni viską ir važiuoji iš naujo. Dėl to išbandytų ribų patirtys lengviau suprantamos ir įsivertinus perkeliamos į realybę. Simuliatoriai pagreitino lenktynininko atėjimą į aukštesnį lygį, atpigino ir supaprastino meistriškumo siekimą“, – aiškina lenktynininkas.
Daugelis tų, kurie automobilių varžybas mėgsta pasižiūrėti laisvalaikiu, tačiau plačiau autosportu nesidomi, vis dar tiki, kad tam, jog būtumei sėkmingas lenktynių trasoje, reikia įveikti šimtus, o kartais tūkstančius, kilometrų treniruotėse. Tai, sako „TREVIO – Next Level Custom Brokers“ komanda, visiška tiesa, tik, kitaip nei anksčiau, dabar nemaža dalis „sukamų“ kilometrų gali būti virtualūs.
Liepos 13-16 dienomis Palangoje vyksiančioms „Aurum 1006 km powered by Hankook“ lenktynėms besiruošiančią komandą sudaro keturi nariai: Jurgis Adomavičius, Tomas Urbonavičius, Edvinas Žadeikis ir Darius Gaidulionis. Lenktynininkai prisipažino, kad šiandienos automobilių sporte nemažai pokyčių įnešė virtuali erdvė, į kurią persikėlė daugybė lenktynių trasų.
„Pavyzdžiui, kai aš atėjau į autosportą ir pradėjau važiuoti žiedinėse lenktynėse, tam reikėjo tikrai labai daug laiko. Pirmiausia trasoje mechanikai tik iš subjektyvių pojūčių ir nuomonių konfigūruodavo, kaip automobilis prisitaiko prie trasos, kokie jo nustatymai ir tai užtrukdavo labai ilgai. Tiek pat ilgai užtrukdavo ir lenktynininko pasiruošimas, nes pirmiausia reikėdavo įsiminti trasą. Nors ją ir turėdavai ant popieriaus prieš akis, vis tiek tam, kad įsimintum posūkius, reikėdavo ją lėtai apvažiuoti, o tai užimdavo labai daug laiko. Galiausiai prasidėdavo treniruotės, žinoma, vykusios tik trasoje. O Lietuvoje tokią turime vienintelę – „Nemuno žiedą“, – pasakojo J. Adomavičius.
Atsiradus ir išpopuliarėjus simuliatoriams, sako lenktynininkas, situacija pasikeitė kardinaliai. Nusipirkti ar net pasigaminti tokį gali kone bet kas, o tuomet tereikia noro ir laisvo laiko. Simuliatoriai leidžia mokytis reikiamą trasą ir jos vingius, įprasti prie automobilio, mat su simuliatoriumi galima susieti sportinio automobilio pedalus, vairą.
„Mano simuliatoriaus vairas yra toks pats, kaip ir mano BMW automobilyje. Tai yra, toks pats „sunkumas“, atrodo taip pat, forma tokia pati. Aš netgi galiu mokytis spaudyti mygtukus, nes lenktynėse yra labai daug dalykų ir ten privalai susitelkti tik į vairavimą, reikia išjungti viską, kas tave blaško“, – aiškina J. Adomavičius.
Kada simuliatorių keisti į trasą?
D. Gaidulionis antrina, sakydamas, jog iš tiesų reikėtų sakyti, kad simuliatoriai leido ne sutrumpinti pasiruošimo lenktynėms laiką, o jį pailginti.
„Norint nuvažiuoti į tikrą trasą ir pasitreniruoti reikia daugiau resursų, daugiau laiko, ne bet kada gali ten atvažiuoti, pasiruošti ir automobilį treniruotėms, ir padangomis bei degalais pasirūpinti. O čia radai laiko, paspaudei „Start“ mygtuką ir jau „gazuoji“, – šypsosi sportininkas.
Anot jo, sėsti prie tikro automobilio vairo ir leistis į trasą verta tik tuomet, kai virtualioje realybėje važiuojantis vairuotojas visiškai suvokia, kas vyksta. Ir atvirkščiai, jeigu vairuotojui simuliatoriaus ekrane dar sunku suprasti, kaip viskas įvyksta, sėsti prie tikro vairo ankstoka.
„Man tobulas santykis atrodytų 2 su 1: kitaip tariant, kažką išsibandai simuliatoriuje ir tada pabandai, kaip išeina realybėje“, – sako D. Gaidulionis, pabrėžęs, kad prie simuliatoriaus tokiems bandymams reikėtų skirti pradžioj dvigubai tiek laiko, kiek realioje trasoje.
Ir nors skeptikai tikina, kad sujungti virtualias treniruotes su realiomis yra labai sudėtinga, pašnekovas tikina, jog anaiptol: skirtumas maždaug toks, jei reikėtų nuspręsti, kas efektyviau, ar susitikimas gyvai, ar „Zoom“ programėlėje.
„Pats pastebėjau, kad pradžioje gal ir buvo sunkiau sujungti viską, bet kuo daugiau važiuoji, tuo paprasčiau. O laiko trasos analizei susitaupo labai daug, nes po simuliatoriaus jau daugmaž viską žinai, įsivaizduoji, kas, kur ir kaip yra, koks posūkis po kurio, kur stabdymo taškai ir panašiai“, – akcentuoja D. Gaidulionis.
E. Žadeikis, tapęs ir e-sporto čempionu, jam antrina, kad pats į realų automobilį įlipo po kone dvejus metus trukusio intensyvaus važiavimo simuliatoriais. Tad, anot jo, realių treniruočių poreikis pridėjus ir intensyviai naudojant simuliatorius mažėja kone dukart.
Toks treniruočių tempas lėmė, kad sportininkas skirtumo tarp simuliatoriaus ir realybės nė nepajuto. Tiesa, niuansų yra, prisipažįsta jis: realybėje automobilyje atsiranda papildomų pojūčių, perduodamų per sėdynę į nugarą, be to, ir baimės jausmas greičiui, kuris simuliatoriuje nejaučiamas.
Pigiau ir paprasčiau
Dar viena nauda, kurią į automobilių sportą atnešė atsiradę simuliatoriai, sako J. Adomavičius, yra tai, kad dabar autosportas atsirado arčiau tų, kurie nori važiuoti lenktynėse, turi užtektinai talento, tačiau nebūtinai tiek finansų ar laiko, kad galėtų sau leisti dažnas realias treniruotes.
„Yra tokių lenktynininkų, kurie net licencijas išsilaiko važiuodami simuliatoriumi. Technologijos procesą labai atpigino ir supaprastino, nes skaitmenizacija leidžia žmogui susipažinti su autosportu daug greičiau ir patirti adrenalino. Lenktynės yra ne tik greitas automobilis: svarbu neišslysti iš trasos, nepatirti įvykio ir pan. – lenktynės yra ir lenktyniavimas. Ir simuliatoriumi tą lenktyniavimą yra imituoti lengviau, ko nepadarysi per realias treniruotes“, – aiškina „TREVIO – Next Level Custom Brokers“ komandos narys.
Jis atvirauja, kad simuliatorius leidžia išbandyti tai, ko pats kaip labai atsargus žmogus nenorėdamas sugadinti tiek savo, tiek kartu važiuojančių lenktynininkų turto, sau trasoje neleistų.
„Su simuliatorium tiesiog perkrauni viską ir važiuoji iš naujo. Dėl to išbandytų ribų patirtys lengviau suprantamos ir įsivertinus perkeliamos į realybę. Simuliatoriai pagreitino lenktynininko atėjimą į aukštesnį lygį, atpigino ir supaprastino meistriškumo siekimą“, – aiškina lenktynininkas.
