„Išmetė mus visus ant ledinio kranto. Iš vienos pusės Laptevų jūra, iš kitos – Lena, visur – tundra. Iškasė duobę, vaikus ten sumetė. Rytą pusė vaikų buvo nebegyvi. Prieš mirtį mama prasitarė meldusi Dievo, kad jis mane pasiimtų“, – sako Regina Burbaitė–Trofimenko, gimusi tremtyje ir dabar Jakutijoje gyvenanti lietuvė. Jos ir kitų tokio pat likimo sulaukusių tautiečių pastangomis Lietuvos tremtinių, gyvenančių Jakutijoje, vaikai drauge su Rusijos sportininkų delegacija aplankys Lietuvą per Šiauliuose vyksiančias tarptautinės organizacijos „Sportas visiems“ (TAFISA) organizuojamas 2012 metų pasaulio neolimpinių sporto šakų žaidynes.
Lietuvių palikuonys nebežino savo praeities
Praėjusį savaitgalį Šiaulių arenoje vyko II Europos sporto žaidynės, tačiau jų metu ne tik sportuota. Į areną susitikti su Gintautu Vileita, Europos sporto komiteto prezidentu, atvyko Jakutijoje gyvenanti lietuvė tremtinė Regina Burbaitė–Trofimenko. Tremtiniai susitiko aptarti, kaip paminėti nukentėjusių nuo Stalino represijų lietuvių atminimą Jakutijoje, kaip suteikti žinių apie protėvius lietuvių vaikams, kurie, gyvendami už tūkstančių kilometrų, jau nebežino, koks kraujas teka jų gyslomis.
Regina – Jakutijoje esančios lietuvių bendruomenės „Gintaras“ vadovė. „Jakutske ir aplink jį dabar belikę gal 300 lietuvių tremtinių palikuonių. Daugelis net nežino, kad jų seneliai – lietuviai. Juk būta visko – vesdavo jakutas lietuvę, ši mirdavo, vaikai ir nebesužinodavo, kas tokie yra“, – sako Regina.
Su 1941 metais iš Lietuvos ištremtais ir vėliau Jakutijoje atsidūrusiais lietuviais bei jų šeimų nariais buvo pasielgta itin žiauriai. Moterys su mažamečiais vaikais ir seneliais buvo tremiami į Sibirą, o nuo šeimų atskirti vyrai – į sovietų lagerius. Apie tris tūkstančius Lietuvos tremtinių 1942 m. iš Altajaus krašto išsiųsti dar toliau – prie Laptevų jūros. Trečdalis jų mirė, trečdalis – sugebėjo grįžti į Lietuvą.
„Mano dvejų metų sesutė mirė pakeliui į Altajų. Aš gimiau jau tremtyje. Mūsų tėvas Kalvarijoje buvo šaulių vadas. Jis matė, kaip jo artimuosius trėmė, bet niekuo mums negalėjo padėti, buvo priverstas slėptis“, – sako Regina.
Neturintiems maisto ir rūbų lietuviams pagalbos ranką ištiesė jakutai – mokė statyti jurtas, gaudyti žuvį. „Mes vieni kitiems padėjome. Viena jakutė pasakojo, kaip lietuvė ją, mirštančią nuo bado, išgelbėjo. Nuėjo pas turčių ir savo vestuvinį žiedą išmainė į miltų stiklinę. Išvirė putros“, – prisimena Regina.
Pašnekovė sako, kad mama, grįžusi vakare iš darbo žuvies apdorojimo ceche, ją rasdavo prišalusią prie gulto. „Ten pusę metų šviečia saulė, bet ji nešildo. Enkavedistai mus vadino liaudies priešais ir sakė, kad mus atvežė čia tam, kad nudvėstume. Prieš mirtį mama man prasitarė visą laiką norėjusi, kad mirčiau. Nes buvę taip sunku“, – sako Regina.
Bendros šaknys
Jakutijos viceprezidento patarėjas, TAFISA vykdomojo komiteto narys, Europos sporto komiteto generalinis sekretorius, kultūros antropologas Aleksejus Kylasovas sako, jog idėja, kad Jakutijoje likę gyventi tremtinių vaikai aplankytų Lietuvą, kilo būtent Gintautui Vileitai, Europos sporto komiteto prezidentui. Pernai kovo mėnesį, tarpininkaujant A. Kylasovui, jis susitiko su Jakutijos prezidentu Jegoru Borisovu. Nuspręsta plėtoti kultūrinį Lietuvos ir Jakutijos dialogą.
2012–aisiais į Šiauliuose vyksiančių neolimpinių sporto šakų žaidynes kartu su Rusijos delegacija atvyks ir būrys vaikų iš Jakutijos. Jiems bus surengta speciali programa, kurios metu tremtinių palikuonys galės susipažinti su protėvių kultūra, šalimi. Lėšų kelionei skirs Rusija. „Jei į Jakutiją norės vykti tremtinių lietuvių giminaičių vaikai, jiems taip pat padėsime, tačiau kelionę turės finansuoti Lietuva“, – teigia A. Kylasovas.
„Ištremtus lietuvius jakutai labai šiltai priėmė, išmokė juos išgyventi nežmoniškomis sąlygomis. Juk Jakutijoje vienas žmogus neišgyventų – išgyvena tik bendruomenė. Vietiniai priėmė lietuvius į savo bendruomenę, padėjo adaptuotis“, – sako A. Kylasovas.
Kultūros antropologas A. Kylasovas sako, kad lietuviai ir jakutai turi bendras šaknis. Jakutai, totoriai ir lietuviai naudoja tuos pačius runų ženklus, yra panašių žodžių.
„Bendras šaknis turi ir Lietuva su Rusija. Aleksandro Neviečio, Oginskių, Rurikovų šeimose persipynęs lietuvių ir rusų kraujas. Kalbant apie integraciją ir draugystę, mums neretai trukdo sovietinis mąstymas. Rusai ne mažiau nukentėjo nuo sovietinio režimo nei kitos tautos, todėl mes turime išsaugoti tai, kas buvo gera mūsų istorijoje“, – teigia pašnekovas.
A. Kylasovas sako tikintis, jog pirmiausia turi būti atkurta pagarba ir kultūrinis bendravimas, harmonija. „Lietuvoje mažai akcentuojama, tačiau per tragiškus Lietuvai Sausio 13–osios įvykius Rusijos miestuose vyko mitingai. Rusai protestavo prieš kariuomenės įvedimą į Lietuvą. Mano paties tėvai žuvo nuo čekistų rankos, tad mums reikia branginti bendražmogiškus dalykus ir tai, kas mus vienija“, – teigia pašnekovas.
Prieš penkerius metus Vilniuje, Aukų gatvės skvere, buvo atidengtas paminklas Lietuvos tremtiniams, kentėjusiems ir žuvusiems 1942–1956 m. Jakutijoje. Paminklą su užrašu „Atmintis lietuviams, nukentėjusiems nuo Stalino represijų Jakutijoje“ ketinama pastatyti ir Jakutske.
