Prie Laptevų jūros 1941-aisiais išvežti Zina ir Juozas grįžo į Lietuvą, čia sukūrė šeimą. Jiems nebuvo leista apsigyventi gimtajame Kupiškyje, todėl įsikūrė Naujosios Vilnios pašonėje.
Žingsnis po žingsnio
Dabar žvelgiant į sodybos šeimininkę sunku patikėti, kad guvi moteris, kurios niekam neapsiverstų liežuvis pavadinti senute, po ketverių metų švęs 90-ies metų sukaktį. Visada geros nuotaikos, niekada nesiskundžianti ir neieškanti kaltų Zina kaip nė vienas kitas geba džiaugtis gyvenimu.
„Iš pradžių nusipirkome pusę nedidelio mūrinuko iš šeimininko, kuris išvažiavo į Lenkiją, vėliau vietos valdžia leido įsigyti likusią namo dalį. Sujungę prie abiejų namų valdų esančią žemę, tapome trisdešimt šešių arų sklypo savininkais“, – kviesdama pasivaikščioti po sodybą pasakojo Zina. Žingsnis po žingsnio buvę tremtiniai gražino sklypą, lyg kregždės lipdė savo lizdą, augino sūnų ir dukrą. Šiandien kiekvienas atėjęs į jų kiemą sako, kad gražu, nors jame nėra nei tūkstančius kainuojančių augalų, nei baseino ar kitų kraštovaizdžio architektų sukurtų šedevrų.
Renkasi bendraminčiai
Visą gyvenimą Zina dirbo prekyboje parduotuvės vedėjos pavaduotoja. Kruopštumas ir atsakomybė lėmė, kad niekada taip ir netapusiai Komunistų partijos nare tremtinei buvo patikėtas toks darbas. Šiandien tikinantiems, kad sovietmečiu buvo geriau, ji primena apie užsakymų stalus. Moteris puikiai žinojo, kokias prekes pasiimdavo nomenklatūriniai sovietiniai ponai, o kokios likdavo eilėse besistumdančiai darbo liaudžiai. Vos paskelbus apie atkurtą Lietuvos nepriklausomybę, Jakimavičių kieme suplevėsavo trispalvė. Sąjūdžio laikais ir dabar sodyboje renkasi neabejingi valstybės ir tautos likimui bendraminčiai. Kiekvienais metais, minint Gedulo ir vilties dieną, Zina susitinka su tremties gulaguose buvusiais likimo broliais bei sesėmis.
Didžiausią įspūdį palieka nuo šios moters sklindanti tolerancija, išmintis ir vidinė šviesa. Su ja po vienu gyvena dukros Dalios šeima. Moteris džiaugiasi keturiomis anūkėmis. Tik jaunėlė šiuo metu dar tėvų namuose, kitos gyvena savarankiškai. Netrukus gandrai Zinai atneš ir proanūkių. Vadinasi, bus kam lakstyti sodybos pievoje, o vėliau – ir pagilinti sodybos pakraštyje Jakimavičiukų iškastas katakombas.
Saugo senąsias veisles
Kai 1957-aisiais Jakimavičiai pradėjo tvarkytis sklype, jame augo labai daug vyšnių, trešnių, o vienas iš buvusių savininkų augino vynuoges, iš kurių darydavo labai skanų vyną. Zina džiaugiasi sklypo kampe augančiu ąžuolu, kurio šaknys keliolika metrų atkeliavo iki avietyno. Žentas Gintaras atkreipia dėmesį į netoliese prie namo augantį kedrą, kurį Zina atsivežė iš tremties vietos. Jam beveik 50 metų, tačiau kamienas ne itin storas. Akivaizdu, kad Lietuvos klimatas didingam Sibiro medžiui nepatinka, tačiau žaliuojanti viršūnė teikia vilčių, kad išgyvens, kaip išgyveno iš Tėvynės su šaknimis išrauti lietuviai. Užtat su vaikais sodinti maumedžiai jau debesis remia ir džiugina pavasarine gaivia žaluma. Jų šakose šokinėja voveraitės, o inkiluose šiuo metų laiku lyg pašėlę čirpia paukščių jaunikliai.
„Gintaras labai gaili pjauti medžius. Nudžiūvus kriaušei tikėjosi, kad ji atžels, tad taip ir paliko kiemo viduryje. Jis stengiasi išsaugoti anksčiau čia augusius augalus. Štai serbentai. Kažin ar kur berastumėte tokių veislių, nes jiems – daugiau kaip šešiasdešimt metų“, – žiedais apsipylusias raudonojo ir baltojo serbento šakeles rodė Zina. Po ąžuolu auga senųjų vietinių veislių vyšnios. O prie kiemo vartų – laukinė obelaitė, kurios lajai, anot Gintaro, nėra lygių.
Protėvių kraštas
Paėjėjus kelias dešimtis metrų už maumedyno atsiveria nuostabus apylinkių vaizdas. Juo pasigėrėti ateina visi Jakimavičių svečiai. Lygumose gimusieji ir augusieji pasijunta tarsi Šveicarijoje. Nieko nuostabaus, kad šiose vietovėse mūsų protėviai apsigyveno iškart po ledynmečio. Archeologiniai radiniai liudija, kad baltų gentys Vilnios slėnyje šeimininkavo jau prieš 12 tūkstantmečių. Jų pėdsakų rasta pilkapiuose, kurie yra saugomi valstybės ir kuriuos gali pamatyti visi norintieji.
Pirmą pilį Rokantiškėse, ant vaizdingo kalno kairiajame Vilnelės krante, šalia Murlės intako, pastatė Alšėnų (dabar – Baltarusija) kunigaikštis Alšys 1530 m. Vėliau pilis ėjo iš rankų į rankas, ją valdė ir Pacų giminė, o 1655 m. Maskvos carui okupavus dalį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, gražuolė pilis buvo sudeginta. Taigi, trispalvė ir iš gimtojo Kupiškio atsivežtas koplytstulpis – ne išsišokimas nutautintame Lietuvos krašte, o tai, kas turėtų būti kiekvieno Tėvynę mylinčio žmogaus kieme.
