Tėvo užrašų fragmentus sūnūs rado tarp dokumentų po jo mirties. Šį autentišką liudijimą šiandien spausdiname.
Baisus sapnas virto tikrove
„Aš 1950-ųjų rugsėjo pabaigoje sapnavau baisų sapną. Man rodėsi, kad mūsų sodybą užplūdo juodi audros debesys ir siaučia viską naikinanti audra. Paskui lyg nurimo ir aš atsidūriau plyname lauke, pučiant šaltam lediniam vėjui. Pabudau. Kaip gera, kad tai tik sapnas. Sapnais netikiu, bet tąkart, matyt, nuojauta buvo...
Ta diena atėjo 1951 metų spalio antrą. Ne audra, ne gaisras, ne kruša. Jie atėjo dar tamsoje, grubiai pasibeldė automatais, su pistoletais rankose. Mačiau ir pažįstamų veidų.
Jiems nereikėjo veržtis pro langus. Jie darinėjo mūsų duris kaip savas, ėmė ką norėjo ir tu negalėjai šauktis milicijos. Tai ir buvo ta milicija, tos valstybės milicija, tos valstybės teisybė.
Jie išsitraukė raštus, norėdami viską pateisinti – jog jie ne grobikai, jog yra sprendimas mus išvežti į Sibirą, atėmus viską, ką mes turime, teleidžiant pasiimti keletą maišelių. Išvežti visam laikui, negrįžtamai, kad tie žmonės užimtų mūsų namus, krėstų mūsų obuolius, muštų mūsų arklius ir kad mano senų senelių pavardė būtų ištrinta iš šio krašto žmonių atminties, iš jų širdžių, iš bažnytinių ir senų pakavonės knygų...
Visą tragiškumą ir didelį graudulį pajutom įdienojus, kada taip vadinamom „palutarkom“, apsupti kareivių ir stribų paskutinį kartą traukėm iš mažens pažįstamomis vietomis. Žmonės jau nebemiegojo, stovėjo ir išsigandę žvelgė į pasmerktuosius...
„Sudiev, Lietuvėle...“ – klaikiai pratarė uošvė, sėdėdama ant ryšulio.
Pamakalavo stribas šautuvu: „Išsikalbėjo sena višta, prisigiedosi tenai, kol nusigiedosi !“
Pašlemėkų valdžioje
Paskutinį kartą važiavome Skaudvilės gatve susėdę ant keleto maišų – paskutinio mūsų turto. Dar ilgai vežiosimės tuos maišus. Sibire padarysime iš jų čiužinius ir jie primins, kad ir mes kadaise buvome žmonės ir savo kampo šeimininkai.
Ta akimirka, kai paskutinį kartą stovėjome prie gimtojo namo slenksčio, pasirodė be galo klaiki.
Ar galėjome įsivaizduoti, kad gali pasaulyje būti tokia valdžia, kuri, atsiuntusi Skaudvilės pašlemėką – stribą, viską atimtų, o tave su keturių mėnesių vaiku Broniuku, senais uošviais, kaip žvėris apsupę su ginklais išvežtų į šaltus kraštus mirčiai. Už tai, kad buvome maži ir negalėjome priešintis.
Jiems buvo reikalinga Lietuva be lietuvių ir džiaugėsi suradę Lietuvoje, mūsų tautoje bendrininkų. Už tai jie galės laikinai gyventi mūsų namuose, naudotis mūsų turtu. Vėliau ir jie išnyks.
Tada dar to nesupratau, kai rusas karininkas leido dėtis maisto, drabužių, o lietuvis stribas Stasei einant su mažu vaiku į mašiną išplėšė stiklainį su vyšnių sunka ir atėmė. Vėliau ji sakė, kad reikėjo trenkti tą stiklainį į žemę, jei taip – nei man, nei tau.
Negalėjau pasiimti net savo mėgstamų knygų. Kai mus išvežė, tos knygos, kaip antitarybiškos, kieme sukurtame lauže buvo sudegintos.
Šeimos nepaliko
Tauragėje vagonus jau buvo įpusėję pripildyti, o vis vežė ir vežė. Susikrovėm savo maišelius. Laiko buvo. Išsikalbėjom. Man sako, kaip jus galėjo paimti, jeigu trėmė uošvių, o ne jūsų šeimą. Išsireikalavau patekti pas komendantą.
Du automatais ginkluoti sargybiniai nuvedė į komendanto vagoną. Sėdi toks pragertu veidu. Klausia, kokiu reikalu. Sakau, čia kažkoks nesusipratimas. Kalbėjau rusiškai neblogai, vertėjo nereikėjo.
Sako: „Patikrinsime“. Paskaitė bylą: „Taip, jūsų sąraše nėra. Laisvas, gali eiti.“
– O žmona? – klausiu.
– Žmona – sąrašuose, jai negalima pasilikti.
– Tada važiuoju kartu.
– Na, ir durnius esi.
Tuo mano audiencija pas ištremiamųjų traukinio komendantą baigėsi ir ginkluotų sargybinių, kaip koks nusikaltėlis, buvau grąžintas į vagoną.
Supratau, kad grįžti negalima, bet tuo metu galvojau: uošvius, Stasę, Broniuką išveš, tėvai išbuožinti, šeima bus visiškai išdraskyta. Maniau, užteks vietos lageriuose ir man.
Vakare uždarė duris, užsuko vielas, užrakino ir ant stogų išstatė sargybą.
Į vergiją
Spalio 3 dienos ryte pajudėjom iš Tauragės. Buvo graži saulėta diena, žmonės kasė bulves, mums mojavo. Žinojo, koks krovinys dunda į rytus, kiek sudaužytų likimų veža į nežinią. Tarp jų – ir mūsų šeima. Tolo nuo mūsų Lietuva, mes važiavom į vergiją.
Vis pro grotuotą vagono langelį žiūrėjau. Velykije Luki pravažiavom nakčia, Maskvą lenkėme, vežė šiauriau – pro Rybinską. Rusijos žmonės avi vyžomis, apdriskę. Mąsčiau, kodėl jūs tokie ubagai? Pasaulį nukariavote, o vyžomis avite.
Traukinys stoviniuodavo. Leisdavo iš vagono keliems išeiti, pasiimti virinto vandens. Vakarais moterys giedodavo ir melsdavosi. Vagonas perpildytas. Traukinys riedėjo, trūkčiojo, žviegė posūkiuose. Mes vartėmės kas ant grindų, kas ant narų, kas ant maišelių...
Pirmoji auka
Išvertė mus Krasnojarsko krašte, Nazarove. Susidėjom maišelius ir atsisėdom ant jų. Su vaikais leido užeiti į klubą, o mes lauke. Šalta, sninga.
Broniukas pradėjo sirgti jau traukinyje. Čia dar daugiau liga komplikavosi. Gydytojų nėra. Vakare įsitaisėme klube kampelyje. Mantą palikom kieme, nes viduje tilpo tik vaikai, moterys ir seniai. Lauke per naktį saugojau savo menką turtą. Taip ir praleidom savo pirmąją naktį Sibire.
Kitą dieną suvažiavo pirkliai. Pradėjo rinktis, su viršininkais derėjosi, keikėsi. Vis buvo nepatenkinti, kad nėra jaunų vyrų. Mūsų šeimoje aš vienas tinkamiausias. Uošviai seni, Stasė su mažu sergančiu vaiku. Prekė netinkama.
Tik vakare, kai geresnio pirkinio neliko, mus paėmė 30 kilometrų nuo miesto esančio kolchozo pirmininkas. Važiavo parsivežti piktų „fašistų“ žemės darbams, o pamatė moteris, vaikus ir senelius – patiems gėda pasidarė.
Naktį privežė prie namo, daug šunų, bet keista – jie nepuola, neloja, tik laksto aplink. Paskyrė kambarį. Susinešėm savo turtą. Nuo nuovargio vos ant kojų stovim.
Stasė žadina mane naktį – miršta Broniukas. Ryte sujudėjo visas kaimas. Ne, jie nesisveikino, jie žiūrėjo į mus, tarpuvartėse stovėdami. Stebėjo svetimus. Į šį kaimą atkėlė 10 šeimų. Rodė į mus rankomis, kuždėjosi, o mes stebėjom juos.
Pirmąsyk pamatėm tokį skurdą. Vyrai apšepę, moterys pageltusios. Rytą atėjo kolchozo pirmininkas. Prisistatė – „vaš car ir bog“ (jūsų caras ir dievas). Pažadėjo lentų grabeliui. Atėjo lietuviai, čia atvežti. Netolimose kaimo kapinėse sūnelį palaidojom.
Duobė buvo iškasta po augalotu beržu tarp kitų apleistų ir neprižiūrėtų kapų. Niekur per savo gyvenimą nemačiau taip apleistų ir išniekintų kapinių, kaip Sibire. Neaptvertos, prie pat kaimo, ištryptos gyvulių.
„Siaudžia, gaudžia varpai, vėl naują auką prisiviliojo kapai“, – dainavo Maironis. O aš pasakysiu, kad Broniukas yra auka tų, kurie iš tribūnos skelbia: „pasaulį seną išardysim, naują pastatysim“.
„Amžinai dirbsite, zakonamat“
Į antrą dieną sukvietė visus lietuvius. Kolchozo pirmininkas atvažiavo arklį pasikinkęs pintame lopšyje kokio nebuvome matę, pasirodė komendantas.
Paaiškino, kad amžinai dirbsime šitame kolchoze, turėsime visko klausyti. Ką pirmininkas pasakys – bus tiesa, nes mes ištremti amžinai ir turėsime dirbti gerai ir daug, kad išpirktume savo kaltes.
Komendantas kariška uniforma nuolat taisėsi palaidinę įkišęs delną po diržu, po kiekvieno sakinio pridėdamas „zakonamat":
– Kai ateis posevnaja (sėja) ar uborka (javapjūtė) tai ne tik dieną, bet ir naktį dirbsite, zakonomat. Iš darbo pasitraukti nevalia, o kas pabandys nedirbti ar pabėgti, tai tokį mes išmokysim tėvynę mylėti, zakonomat. Tam yra lageriai. Į rajono miestą (už 30 km) reikalingas komendanto leidimas, be leidimo niekur negalima iš kaimo išeiti, zakonomat.
Taip begąsdindamas pats pradėjo pykti, nervintis. Liepė po dviejų dienų eiti į sandėlį pasiimti po maišą kviečių „na lepioški“.
Sibiro žiema pikta, žvarbi. Su vėju ir šalčiais. Metų laikas, kurio nė čia niekas nelaukia.
Ilgais vakarais kuriam krosnį žaliais žagarais, šnypščia, spragsi. Gerų malkų neturim, o rytą atsikėlus jei palikai vandenį stiklinėje, tai peršąla, ir taip reikėjo gyventi su mažais vaikais.
Kai keturiasdešimt pirmaisiais išbėgo komunistai, buvau jaunas. Prisimenu kūlimo pabaigtuvėse dainuodavo: „Gerk broli, būk linksmas – alaus dar yra, pekla jau sugriuvo, velnių nebėra“. Atrodė, kad sugriuvo... Bet ta pekla nesugriuvo, ilgai dar kepino ir čirškino...
Kabinosi į gyvenimą iš naujo
Posevnaja ne tokia jau baisi. Daugiau šneka negu dirba. Per karą visus vyrus paėmė į kariuomenę ir beveik visi žuvo. Vyrų trūksta darbus dirbti. Dėl to ir tremtinius siuntė.
Uošvis – kalvėje. Mane ir kitus jaunesnius vyrus išsiuntė mokytis traktorininko specialybės. Pavasarį davė mums pačius blogiausius senus traktorius.
Čia daug vienodumo. Jei kortos – tai „durnius“, jei muzika – tai „pliasovaja“, jei išeiginis rūbas – tai „fufaika“, jei kinas – tai „pobeda“, jei gatvė – tai Lenino ar Stalino.
Tvartų nėra, tik stogas aptvertas tvora. Taip laikomos karvės ir arkliai. Sviestas ir sūris čia nežinomi. Nežinomi ir tokie dalykai, kaip dešra, rūkyti lašiniai ar kumpis. Bulves sodina su kastuvais. Mėšlu netręšia. Sako, kas gali valgyti tręštas mėšlu.
Moterys vilną, atlikusią nuo prievolių, verpia verpstukais. Ratelis čia nežinomas. Mezga tik vąšeliu, gana grubiai ir be formos. Siuvėjų iš viso nėra. Ką parduotuvėj nusipirko, tą sunešiojo.
Nei audimo, nei siuvinėjimo, nei kitokių rankdarbių niekas nemoka. Tad Stasei pradėjus siūti – darbo tik dirbk. Už tai maisto rusės prinešdavo. Laimė, atsivežėm siuvamąją mašiną. Lietuviai keisdavome rūbus ir kitus daiktus į maistą, man teko atsiskirti su paltu, laikrodžiu.
Būdavo kaime ir linksmybių. Šeštadieniais kūrendavo pirtis, atveždavo filmų. Tada visi kur tik dirbtų – laukuose ar miškuose – veržiasi namo. Po to aptarinėja keletą dienų. Filmai daugiausia kariniai. Visi džiaugiasi: „Ot kak naši dajut“ („Štai kaip mūsiškiai duoda“). Per šventes savaitę švenčia, geria eidami būriu nuo vieno namo prie kito.
Labai visi įpratę keiktis. Kitas giriasi: jau mano vaikas pasako du žodžius: „mama“ ir „bl..d“.
Kitokia ir žemė, ir gamta
Didžiuliai, neišmatuojami Sibiro turtai, neįžengiami miškai, pilni neapglėbiamų medžių. Po žeme visokių metalų, anglies. O kokia Sibiro žemė juoda, rišli, sunki. Net mėšlo į žemę dėti nereikia. Krauna mėšlą į tarataikas, veža už kaimo ir verčia į upelį.
Vasarą laukuose žydi pasakiško grožio gėlės, laukinės lelijos dideliais apvaliais oranžiniais žiedais, mėlynos, geltonos plačiažiedės ir visokios kitokios, mums nematytos.
Čia anksčiau gyventa turtingų ūkininkų. Juos išbuožino, ištrėmė ir apie juos niekada jokios žinios niekas nėra gavęs. Stebisi vietiniai: „Kai mūsiškius vežė, tai niekas jiems nepadėjo. Išvežė ir kaip į vandenį, o jums siuntinius siunčia, laiškus rašo. Ko dar jums trūksta?“
Mums kurį laiką taip pat teko gyventi dideliame nubuožinto ir išvežto ruso name.
Sibire Sereulyje statėme namą. Stasė įsidarbino traktorių atliktų darbų apmatuoti ir apskaityti. Darbas nelengvas, atsakingas. Turėjo arklį, dvejų ratų vežimaitį. Taip ir važinėdavosi po laukus. Uošvis dirbo staliaus dirbtuvėse. Pasidarė gyventi lengviau.
Vasaros karštos. Danguje nė debesėlio. Prie įkaitusio traktoriaus neprisiliesi. Sėdi viduje juodas nuo dulkių, o traktorius dar pučia dvokiančius dūmus. Nuodija, net galva svaigsta. Laukai dideli, vagos begalinės. Pervažiuoji sykį – jokios žymės. Kaip ir visas gyvenimas čia. Naktis atgaivins, o rytoj vėl tas pats. Nematyti vergui prošvaisčių.
Staigi, trumpa Sibiro vasara. Rugpjūčio vidury jau pirmosios šalnos pasirodo...
Rudenį prasideda „uborka“ (javapjūtė). Priveža iš miestų mobilizuotų žmonių padėti imt derlių. Štai ir pamatėme neregėtus nematytus turtus laukuose. Didžiausios kviečių krūvos. Kol suveža, taip ir būna po atviru dangumi. Lyja lietus. Krūvos viršus sužaliuoja.
Ir kas čia dedasi – tokia Rusija turtinga, o tokie žmonės biedni, net duonos neturi...“
P.S.
Vlado Jankaus prisiminimų išliko tik tiek. Kodėl jų nebaigė, artimieji nežino. Visą gyvenimą buvo kuklus, nesidalijo, jog rašo apie išgyvenimus tremtyje.
Sibire šeima susilaukė dar trijų sūnų. Jankams iš tremties buvo leista grįžti 1958 metais, bet nebuvo kur grįžti: nei būtinos registracijos, nei namų. Tik 1965 metais, padedant giminėms, jie vėl pradėjo gyvenimą Lietuvoje. 1990 metais buvo reabilituoti.
Skaičiai ir faktai
1941 m. birželio 14–18 dienomis iš Lietuvos ištremta 17 500 žmonių, tarp jų 5060 vaikų.
Gausiausia tremtinių grupė atsidūrė Altajaus krašte ir iš ten 1942 metais perkelti prie Laptevų jūros, kuri didžiąją metų dalį sukaustyta ledo. Į Lietuvą iš čia grįžo tik vos daugiau nei 5 procentai žmonių.
1945–1953 metais iš Lietuvos buvo ištremta daugiau nei 118000 žmonių, iš jų 32000 vaikų.
1944–1953 metais 186000 Lietuvos piliečių buvo suimti ir įkalinti. Dauguma jų dešimtmečiams įkalinti ir pasmerkti vergiškam darbui sovietiniuose GULAG'o lageriuose.
Iš viso per 1940–1953 m. iš Lietuvos į tremtį ir GULAG'o lagerius buvo išvežta daugiau nei 280000 žmonių.
Tarptautinės komisijos nacių ir sovietų okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti duomenys.
Parengė Rūta JANKUVIENĖ